Vidas Abraitis

Jaunimo vertybės ir atsakomybė

Nagrinėjant šią temą vertinimai gali būti labai įvairūs. Tai priklauso nuo vertinančiųjų patirties, kriterijų , turimos informacijos ir dar įvairių kitų veiksnių. Mano pranešimas* yra sąlygotas grynai asmeninės patirties, įgytos veikiant Ateitininkų federacijoje, Katalikų tėvų asociacijoje, Kauno Jėzuitu gimnazijos taryboje ir auginant savo vaikus. Tai skatino motyvuotai dalyvauti ir kritiškai vertinti kiekvieną procesą, įvykį ar reiškinį. Nežiūrint visų geranoriškų pastangų neįmanoma išvengti subjektyvumo. Kaip tik ši aplinkybė verčia mus visus į tai pažvelgti iš skirtingų laiko, geografinių, kultūrinių ir asmeninių perspektyvų, kad galėtume susidaryti pilnesnį vaizdą ir vaisingiau dirbti sprendžiant svarbiausias problemas.

Pirmasis vertybių suvokimas randasi šeimoje. Vėliau mūsų vertybės formuojasi mokyklose, universitetuose, profesinės, visuomeninės ir kitos veiklos sferose. Nieko naujo nepasakysiu teigdamas, kad tai vyksta visą sąmoningą žmogaus gyvenimą. Kaip ir kiek tai veikia ypač jauną žmogų, galime prisiminti iš savo pačių patirties. Tose gyvenimo akistatose dabar yra mūsų vaikai ir vaikaičiai. Kiekvienas metas yra ypatingas ir nepakartojamas, nors žmogaus prigimtinės savybės lyg ir nesikeičia. Taip jau Dievo duota, kad žmogus visa savo esme turi savo gyvenimą pergyventi asmeniškai. Bet koks bandymas kopijuoti kitus veda į nepilnavertiškumą. Taip pat bandymas mūsų vaikų gyvenimą surikiuoti pagal mūsų „geriausią“ modelį dažniausiai baigiasi nevykusiai, o kartais ir dramatiškai. Reikia didelės išminties perduoti pamatines vertybes ir neužgožti laisvos valios principų, kartu padėti išsiugdyti kritinį mąstymą. Čia derėtų prisiminti principą, kad „Dievas neturi anūkų“, o tai reiškia, kad su kiekvienu savo vaiku jis nori bendrauti ir bendradarbiauti asmeniškai.

Kokios mūsų laikų ypatybės? Juk visada buvo kuriama ir atrandama kažkas naujo. Kiekviena žmogaus diena unikali. Naujausieji laikai ypatingai pasižymi technologinėmis naujovėmis, leidusiomis visiems pajusti kokiame susijusiame pasaulyje gyvename. Didelis gyvenimo tempas. Vyresniems ir labai užsiėmusiems žmonėms gal visada trūko laiko, bet jo stygiumi skundžiasi ir vaikai. Lenktynės su laiku prasideda jau nuo mokyklos suolo. Nespėjus įsisavinti perkrautų mokymo programų jaunas žmogus rizikuoja atsidurti proceso šalikelėje. Nesuspėjusieji bando kurti savo pasaulį, o kartais labiau linkę griauti esamąjį. Kiti, nusivylę, visai pasitraukia- kas iš Lietuvos, o kai kas ir iš gyvenimo.

Kitas ryškus šių laikų bruožas- kultūrų suartėjimas ir supanašėjimas. Tautinis tapatumas dažnai tarsi trukdo įsilieti į bendrą procesą, nes reikalauja nuolatinių asmeninių pastangų, o daug kas norėtų gauti viską savęs daug nevarginant. Gal tai ir bendražmogiškos savybės- įgyti daug mažai už tai sumokant. Tokios lengvai pasiekiamo pripažinimo ir gyvenimo sėkmės iliuzijos kuriamos vis populiarėjančiuose realybės šou.

Manau, kad pats svarbiausias ir daugiausiai nerimo keliantis šių laikų rūpestis- viešas vertybių chaosas. Jei kasdieniame žmogaus gyvenime išnyksta atskaitos taškai tarp to kas gera ir bloga, kas dora ir nedora, kaip jaunam, ieškančiam kelio žmogui, atsirinkti. Pagal kokius kriterijus pamatuoti savo gyvenimo vertę? Jeigu anksčiau išvardinti dalykai- technologiniai tempai, kultūriniai suartėjimai, net ir viešieji ryšiai atsakingai su jais elgiantis gali duoti ir daug gerų dalykų, tai sujaukus vertybių pasaulį galima sujaukti ir visą likusį pasaulį taip, kad galime ne tik pasimesti, bet ir susinaikinti, pirmiausia asmeniškai, o po to ir visuotinai. Atskirų žmonių gyvenimai tai akivaizdžiai paliudija. Jei tai būtų tik pačio žmogaus veiklos galimybių sfera, perspektyva būtų gan liūdna.

Pačias didžiausias minėtos maišalynės blogybes noriu išskirti. Manau, kad skaudžiausias ir labai ilgam atsiliepsiantis dalykas yra šeimos griovimas. Daugeliu būdų, bet ypatingai populistinės žiniasklaidos pagalba yra propaguojamas nesantuokinis gyvenimo būdas. Jis neša didžiulį šleifą kitų blogybių, kaip negimusių kūdikių žudymą, o ir gimusių nepilnavertį gyvenimą. Moterys tokiose netikrose šeimose taip pat jaučiasi nesaugios, nežiūrint to, kad dabar bent įstatymais jų socialinę apsaugą bandoma kažkiek užtikrinti. Jei padėtis nesikeis, turėsime visą kartą žmonių, kuriems bus sunku patikėti, kad galimas normalus pilnavertis šeimos gyvenimas. Jau dabar nemažai tvarkingą darnią šeimą vadina anomalija.

Be tų problemų, kurios kyla iš visuotinių tendencijų dėl globalizacijos, yra nerimą keliančių dalykų, kurie labai sąmoningai vykdomi tarptautinių institucijų pareigūnų įjungiant į tai ir Lietuvos atsakingus asmenis. Galvoje turiu prieš kelis metus pradėtą akciją veikiant JTO vardu dėl „Jaunimui palankių paslaugų“. Dėl laiko stokos nenoriu apie šią programą plačiai išsiplėsti, bet paminėsiu tik tai, kas bent kiek mąstančiam žmogui iškarto kelia nusistebėjimą. Minėtoje programoje jaunu žmogumi laikomas asmuo nuo dešimties iki dvidešimt penkių metų amžiaus, o jam prieinamos paslaugos turėtų būti lytinės orientacijos pasirinkimas, kontraceptikų prieinamumas, aborto atlikimas ir visa tai turėtų būti daroma tėvams nežinant. Tam tikslui iš JTO fondų buvo finansuojamas tyrimas poreikių, o tiksliau- galimybių įvertinimui. Šiam projektui įgyvendinti buvo pasitelktas tuometinis sveikatos ministras. Kaip jis buvo sudomintas šios programos įgyvendinimu, galime tik paspėlioti, nes mėginimas „prastumti“ šį nešvarų reikalą per Švietimo ir mokslo ministeriją nepavyko. Gerai, kad Lietuvoje dar yra nemažai žmonių, kurie nėra abejingi tam kas daroma, arba kas norima daryti su mūsų vaikais. Dėka judėjimo „Už gyvybę“ buvo sustabdytas ne vienas tos užmaskuotos invazijos veržimasis. Bet ir toliau ieškoma būdų prasiskverbti į mūsų tautos jaunuolyną, kad juose būtų galima sukurti nuolatinius kontraceptikų vartotojus. O metams bėgant, kai jie norės susilaukti savo vaikų, bet dėl nualintų organizmų tai nebus taip paprasta, bus galima pasiūlyti dirbtinio apvaisinimo paslaugas ir vėl gerai iš to užsikalti pinigo.(Uždarbiu to vadinti nedrįstu).

Problemų sąrašą galėtume sudaryti labai ilgą. Čia paminėjau tik keletą. Suprantama, tad kalbėti vien apie skaudžius dalykus būtų liūdna ir nevaisinga. Į visa tai kas paminėta ir tai kas minty turėta raginu save ir visus kuriems rūpi žiūrėti kaip neatidėliotinų darbų lauką. Kad ir ribotos mūsų galimybės, padaryti galima gana daug, pirmiausia savo aplinkoj, o, susitelkus- ir daug didesnių darbų. Padrasinimui noriu pasidalinti ta informacija, kuri galėtų mumyse žadinti didesnę viltį.

Kadangi „savi marškiniai arčiau kūno“, tai noriu trumpai pasakyti, kad Ateitininkų federacija tikrai daro daug, kad jauni žmonės nebūtų palikti vieni savo ieškojimų kely. Jaunučiai, vyresnieji moksleiviai ir studentai yra mūsų veiklos dėmesio centre. Žinau, kad daug dirba skautai, maironiečiai, valančiukai ir kt. Yra gana daug įvairių iniciatyvų, didesnių ar mažesnių grupių, kurios pagal išgales ir kompetenciją ir pagal interesų įvairovę organizuoja jaunimo gyvenimą. Politiniame lygmenyje valstybės mastu jaunimo reikalus atstovauja Lietuvos jaunimo organizacijų taryba. Jos sudėtyje yra pagrindinių jaunimo organizacijų atstovai.

Žinome, kad niekam taip jaunimo reikalai nerūpi kaip tėvams. Todėl daugiau kaip prieš metus įvairios tėvus vienijančios organizacijos susibūrė į Nacionalinę šeimų ir tėvų asociaciją, kuri galėtų sutelkti jėgas jau minėtoms problemoms spręsti. Malonu pastebėti, kad šios asociacijos tarybos branduolį sudaro jauni išsilavinę iniciatyvūs tėvai iš įvairių vietovių, kurie labai atsakingai žiūri į savo vaikų ateitį. Per įvairialypę savo patirtį sutinku labai daug gražaus jaunimo. Viešojoj informacijoj dažniau matome tik blogus pavyzdžius, nes žiniasklaidos „maitvanagiai“ nesidomi teigiamais dalykai. Jau vien tas faktas, kad dauguma baigusiųjų vidurines mokyklas ir gimnazijas siekia aukštojo mokslo, rodo atsakingą požiūrį į gyvenimą. Žinoma, labai svarbu, kad su žinių įgijimu būtų ugdomi ir dvasiniai gebėjimai, kurie įgalintų jaunus žmonas pilnaverčiam gyvenimui.

Baigiant noriu pasakyti, kad labai tikiu Lietuvos jaunimo gal ir nelengva, bet gražia ateitimi. Pažįstu daug talentingų atsakingai gyvenimo prasmės ieškančių jaunų žmonių. Matau jų akivaizdų brendimą, tobulėjimą ir nerimą, kuris verčia budėti ir būti solidariems. Pilnutinis gyvenimas ir yra pats gražiausias.

_________________________

* Pranešimas skaitytas LFB Los Angeles sambūrio Politinių studijų savaitgalyje 2006.1.29-29. .

atnaujinta: 2006-06-02

Rankraščiai taisomi redakcijos nuožiūra.

Bendradarbių pasirašyti straipsniai nebūtinai reiškia redakcijos ar tinklavietės leidėjo nuomonę.

Tinklavietė nėra atsakinga už atspausdintos informacijos tikslumą.

Tinklavietės leidėjas yra Šiaurės Amerikos Ateitininkų Taryba.