Algis Norvilas
Šiaurės Amerikos Ateitininkė sendraugiė pirmininko pranešimas Ateitininkų Federacijos XIII Kongreso metu.

Ateitininkai išeivijoje ir momento reikalavimai

Ateitininkai išeivijoje-ir čia apsiriboju Amerikos ir Kanados ateitininkais-pergyvena permainų laikotarpį. Ateitininkų Federacijos valdybos perkėlimas į Lietuvą išeivijoje sukėlė organizacinę tuštumą, kuri matomai vedė prie veiklos sunkumų ir gal net nuosmukio. Štai keli tų sunkumų pavyzdžiai.

Federacijos valdybai išsikėlus iš Amerikos į Lietuvą, pasidarė neaišku, koks yra likusių vienetų teisinis stovis. Tai itin svarbus klausimas, nes šiuo metu Amerikoje veikti be teisinio užnugario yra ne tik labai rizikinga, bet ir nepraktiška. Pvz., net ir banke sąskaitos negalima atidaryti be tam tikro organizacijos numerio. Pradėjus į šį klausimą gilintis, pasidarė aišku, kad, bent Amerikoje, ateitininkų organizacijos teisinis stovis esąs nepastovus ir netikras. Tad organizacijos teisinio stovio sutvarkymas tapo vienas pirminių rūpesčių.

Arba štai, organizacijai atsidūrus naujoje padėtyje, netrukus kadenciją baigė Šiaurės Amerikos MAS centro valdyba, tačiau nebuvo aišku, kas atsakingas už naujos valdybos sudarymą. Iniciatyvos ėmėsi paskiri asmenys, bet jų pastangos nebuvo sėkmingos. Galime pasidžiaugti, kad dabar, išrinkus Šiaurės Amerikos Ateitininkų Tarybą, susiformavo ir nauja Šiaurės Amerikos MAS centro valdyba. Panašus veiklos sąstingis nesiribojo vien moksleiviais, jis reiškėsi pas sendraugius ir studentus.

Apskritai galima sakyti, kad ateitininkų veikloje iškilo vadovavimo ir vientisumo krizė. Pasidarė neaišku, kas už ateitininkų organizaciją atsakingas, iš kur veikla turėtų semtis tarpusavio susiklausymo ir darnos. Tačiau reikia pastebėti, kad šiame tarpe būta ir prošvaisčių. Pvz., per visą pastarųjų metų laikotarpį labai stipriai veikė Onos Daugirdienės vadovaujama JAS centro valdyba, pastoviai “Draugo” dienraštyje šeštadieniais pasirodydavo Laimos Šalčiuvienės prižiūrimas Ateitininkų skyrius, paskirų asmenų dėka nenutrūko moksleivių stovyklų ir kursų bei Ateitininkų studijų dienų tradicijos, kelių ateitininkų dėka įsikūrė Ateities tinklalapis ir kt. Bet vis dėlto bendra nuosmukio slinktis organizacijai nebuvo palanki.

Atsiliepdamos į susidariusią padėtį, paskiros sąjungos pradėjo tarpusavyje bendrauti ir ieškoti išeities. Labiausiai siekta sutvarkyti teisinį pagrindą ir rasti organizacinę formą, kuri veiklai suteiktų bendrą kryptį. Siekiant šių tikslų, atsižvelgta į Ateitininkų Federacijos Įstatų pastraipą 4.6: “Užsienyje gyvenantys ateitininkai savo organizacinę struktūrą suformuoja vadovaudamiesi savo krašto poreikiais, reikalavimais ir galimybėmis”. Ši pastraipa, kurios pagrinde glūdi subsidiarumo principas, yra tikrai sveikintinas sprendimas. Kviesdama užsienyje gyvenančius ateitininkus imtis atsakomybės už savą organizaciją, ji kartu jiems pareiškia ir pasitikėjimą. Ir kas geriau galėtų užsienyje puoselėti ateitininkišką veiklą, negu išeivijoje gyvenantys ateitininkai, kurie artimiausiai susipažinę su savo gyvenamų kraštų sąlygomis bei papročiais. Suteikdama galią organizacijai tvarkytis pagal gyvenamo krašto aplinkybes, ji sudaro pagrindą brandžiam bendravimui, kuris laiko eigoje tegali nešti gausių vaisių.

Pradėtas persitvarkymo procesas ilgokai užtruko, nes buvo stengiamasi atsiklausti nuomonių bei pasisakymų kuo platesnio skaičiaus žmonių. Net ir toks organizacijos pavadinimo klausimas perėjo eilę redakcijų, iki kol apsistota prie priimtiniausios formos. Galime pasidžiaugti, kad šiuo metu ateitininkų organizacija Šiaurės Amerikoje jau yra pilnai įteisinta. Ji iregistruota Illinois valstijoje su oficialiu pavadinimu “Lithuanian Catholic Federation, Ateitis, Inc.”- lietuviškai pavadinta “Šiaurės Amerikos Ateitininkai”- kaip pelno nesiekianti organizacija. Jai gali priklausyti tiek Amerikos tiek ir Kanados ateitininkai.

Dar labiau džiaugiamės, kad jau išrinkta organizacijos Taryba, susidedanti iš dvylikos narių, daugumoje jaunesnės kartos asmenų. Šiuo metu Tarybai iki rudens pirmininkauja Nijolė Balčiūnienė, o po jos pirmininko pareigas perims Vytautas Narutis. Taryba jau buvo susirinkusi pirmam posėdžiui; jos nuotaika darbinga, dalykiška ir kupina pasitikėjimo dvasios.

Šios Tarybos, ir būsimos Krašto valdybos, laukia dideli uždaviniai. Taryba pasiryžusi išsamiai peržiūrėti visą ikišiolinį veikimo būdą, nesibaiminant įvesti ir gilesnių pakeitimų. Toks peržiūrėjimas gali apimti vadovavimo, sąjungų veikimo ir veiklos finansavimo sritis.

Tačiau artimiausiu metu jos dėmesys turės būti kreipiamas į veiklos skatinimą. Džiugu, kad susidarė nauja Šiaurės Amerikos MAS centro valdyba, tačiau daugeliu atžvilgių veikla yra apsilpusi ir laukiasi paakstinimo. Tai apima tiek vietoves, tiek sąjungas, tiek ir kraštus. Vienas ypatingas veiklos laukas, tai naujai atvykusių tautiečių patraukimas prie ateitininkų organizacijos. Nemažiau svarbi užduotis yra ir tarpusavio ryšių užsienyje puoselėjimas: kyla pavojus ateitininkiškai veiklai užsidaryti savuose telkiniuose, atskirtuose didelių geografinių atstumų. Pvz., atskirai veikia Bostono pakraštys, Kanada, Kalifornija ir t.t. Tokį atskirtumo pavojų reikia nuolatos stengtis įveikti. Taryba turės skatinti ne tik įprastus bendro pobūdžio renginius kaip stovyklas ir studijų dienas, bet paieškoti ir naujų, kaip, pavyzdžiui, globėjų susiėjimus ir t.t. Taip pat tikimasi, kad bus skiriama daugiau dėmesio ir katalikiškos sąmonės ugdymui. Dabar, kada išeivijoje esama mažiau dvasios vadų ir, kada mokslus baigę ateitininkai vis dažniau kuriasi toliau nuo lietuviškų parapijų, darosi svarbu stiprinti narių katalikišką susipratimą, kad jie liktų ištikimi ateitininkijos idealams nors ir ne visai palankiose gyvenimo sąlygose.

Pagaliau prie šių uždavinių dar reikia priskirti ir ryšių su Lietuva apipavidalinimą. Užsienyje likusios paskiros sąjungos nesijautė turinčios autoritetą ar įgaliojimą nustatyti santykių su Lietuva pavidalą. Tas vaidmuo, aišku, dabar priklauso pačių narių išrinktai Tarybai. Čia gal iš abiejų pusių-užsienio ir Lietuvos-reikėtų sudaryti darbo grupę, kuri nubrėžtų šių santykių pobūdį ir gal net būtų atsakinga už jų vykdymą. Per ateinančius metus tamprus bendravimas tarp Lietuvos ir užsienio darysis ypač svarbus, kada reikės pradėti ruoštis ateitininkų organizacijos šimtmečio sukakties minėjimui. O apie tą sukaktį būtina jau pradėti galvoti dabar.

Kalbant apie užsienio ir Lietuvos ateitininkų santykius, norime pasidžiaugti, kad prie santykių su Lietuva palaikymo daug prisidėjo Juozas Polikaitis ir Laima ir Jonas Šalčiai, kurie nepailsdami pastoviai Lietuvoje lankosi ir grįžę su įsijautimu apie jus mums papasakoje. Linkime jiems šį tarpininkavimo vaidmenį ir toliau tęsti.

Žvelgiant į santykio palaikymo perspektyvas ateityje, reikėtų omenyje turėti šiuos du principus. Pirma, reikėtų išplėtoti asmens su asmeniu santykio palaikymą. Lietuvoje, pavyzdžiui, pastoviai lankosi nemaža ateitininkų. Labai svarbu, kad jiems būtų suteikta proga su vietos ateitininkais susieiti ir pabendrauti. Antra, būtina įgyvendinti kokią nors pastovią santykiavimo tradiciją, neleidžiant santykiavimui likti tik vieno kito asmens ar proginiu reikalu. Pvz., gal būtų galima bent kas antri metai surengti piligriminę kelionę, kurios metu būtų aplankomos įdomesnės Lietuvos vietovės, galop susirenkant į bendras studijų dienas.

Būtų svarbu dar iškelti klausimą, kas apskritai yra Lietuvai ta išeivija, kokia jos paskirtis bei reikšmė. Išeivija, be abejo, turi daug reikšmių, ir čia trumpai paryškinsime tik keletą. Jos visos yra abipusiško pobūdžio, tačiau į jas čia bus žvelgiama tik išeivijos atžvilgiu. Viena prasme, išeivija Lietuvai yra veiklos praturtintoja. Ji iš Lietuvos reikalauja dėmesio bei atoliepio. Ji taip pat tarsi langas, pro kurį atsiveria kito pasaulio horizontai, kurie teikia progą naujoms įžvalgoms ir galimybėms. Kita prasme, išeivija yra atrama. Jos medžiaginė parama Lietuvos ateitininkams akivaizdi. Tačiau tikriausiai nemažiau svarbi ir jos psichologinė artuma, suteikianti ryžto ir drasos. Ji taip pat yra turtingos patirties nešėja. Nors šis jos bruožas mažai teryškintas, jis vertas ypatingo dėmesio. Štai vienas pavyzdys. Ypač ankstesniam išeivijos laikotarpyje kilo pas mus pavojus, kad ateitininkija taps politinių partijų konkurencijos objektu. Tačiau šiai pagundai ji nepasidavė, sugebėdama išlaikyti savo antgrupinį pobūdį. Ji pajėgė apjungti visus, nežiūrint įvairių, kartais gana gilių, daugiausia politinių, skirtumų, pasitaikančių jos narių tarpe. Pagaliau išeivija yra ištikimybės ateitininkiškiems idealams pavyzdys. Beveik per 50 metų išeivija palaikė ir puoselėjo ateitininkijos idėją, vis tikėdama, kad jai vieną dieną bus lemta tėvynėn sugrįžti.

O baigiant norėtųsi dar paklausti, kaip išeivija ir Lietuva turėtų į vieną kitą žiūrėti? Gal geriausiai priimti vieną kitą kaip Dievo dovaną, kaip vienos šeimos narius, brolius ir seseris, pasirinkusius tęsti mūsų pirmtakų Prano Dovydaičio ir Stasio Šalkauskio pramintą kelią, kurio centre stovi mūsų penki principai, siekiant “Visa atnaujinti Kristuje!”

atnaujinta: 2006-06-02