Romualdas Kriaučiūnas

Pasiūlymas prasmingam “kainos-naudos” projektui

Amerika skaitosi dosnus kraštas. Kasmet milijonai suaukojama labdarai ir karitatyvinei veiklai. Pasirinkimas kam aukoti yra tikrai įvairus. Nors vengiama tiesioginės konkurencijos tarp lėšas telkiančių organizacijų, su laiku išsivystė organizacijos našumo rodyklis. Tas rodyklis parodo, kiek sukeliamų lėšų eina pramatytam tikslui ir kiek tų lėšų nubyra administracinėms išlaidoms padengti. Daleidžiant kad visos labdaros organizacijos yra doros ir remtinos, kuo proporcingai mažesnės administracinės išlaidos, tuo remtinesnė labdaros organizacija. Nusistovėjo priimtinas administracinių išlaidų vidurkis, kuris sukasi apie 10 % ar mažiau. Tai kaina, kurią reikia mokėti už pramatomą karitatyvinę naudą. Prekybos pasaulyje tai vadinama pajamų/išlaidų vardu ir prekybai sekantis gaunamas pelnas.

Prieš devynius mėnesius įstojau į Kolumbo vyčių organizaciją, turinčią arti vieną su puse milijonų narių. Daviau sau metus laiko su ta organizacija susipažinti ir nuspręsti ar joje liksiu ar ne. Organizacijos kuopos turi mėnesinius susirinkimus, kurie narių yra mažai lankomi. Iki šiol aš dalyvavau aštuoniuose susirinkimuose ir dviejose įvesdinimo ir pakėlimo į aukštesnius laipsnius ceremonijose. Man visa tai pareikalavo dvidešimts tris valandas laiko, neskaitant važinėjimo. Per tuos pačius devynius mėnesius šios organizacijos karitatyvinei veiklai daviau dvi valandas, dalinant Tootsie Rolls saldainius ir renkant aukas protiniai atsilikusiųjų priežiūros projektams. Tos dvi valandos buvo tikrai naudingos. Bet pažiūrėkime į kainos/naudos santykį, kuris yra 92%/8%. Tai kaina, kuri yra per aukšta. Nors nepasiruošęs sakyti, kad kiekviena minutė susirinkimuose buvo laiko gaišinimas, bet jau dabar matau, kad priklausymas tai organizacijai man, laiko atžvilgiu, yra per brangus, nes lauktoji nauda yra labai maža.

Iš tokios kainos/naudos perspektyvos reiktų pažvelgti ir į mūsų ateitininkų organizaciją. Netiesioginis rūpestis tuo reikalu yra matomas ir jau daugelį metų apie tai kalbama. Kai yra kalbama, dažnai yra kaltinami veikloje mažai dalyvaujantieji arba iš jos pasitraukę. Kalbame apie katalikiškąją ideologiją ir reikalą išjudinti veiklą. Prielaida bent praeityje buvo, kad ateitininkai yra prasminga organizacija ir į ją įstoti ir joje veikti turėtų visas susipratęs lietuvių katalikų jaunimas. Tai pareigos ir kaltės jausmu pagrįsta motivacija. Perdaug nesirūpinta organizaciją padaryti patrauklesne, nes tai gali savanaudiškai ar net hedonistiškai atrodyti. Nesirūpinta kainos/naudos formulės pagerinimu.

Paskutiniais metais, nors ne tais žodžiais, jau kreipiamas dėmesys šiam svarbiam kainos/naudos motyvui. Tarsi nejučiomis jaučiamas reikalas gerbti kainos/naudos perspektyvą. Kalbėdamas apie Šiaurės Amerikos Ateitininkų Tarybos planus ir darbus, Aloyzas Pakalniškis taikliai patebi: “Kai kviečiame žmones į talką, turime jiems užduoti specifinį darbą, kad neišsigąstų. Mes visi esame labai užsiėmę, tad labiau atsieksime tikslus, jei daugiau žmonių prisidės su mažesniais įsipareigojimais.” Panašiai padėtį aptaria ir Vytas Žemaitaitis. “Žmonės turi aktyviau prisidėti prie organizacinės veiklos. Pradėti tą aktyvumą, Taryba galėtų paremti konkursus jaunimui. Konkursai gali būti apie temos aprašymą. Galime taip pat turėti meno konkursą. Reikia, kad žmonės ką nors patys darytų.” Įžvalgiai ta pačia tema pasisako ir Lidija Ringienė: “”Paaugliai normaliai ieško savarankiškumo. Jiems nenaudinga sėdėti susirinkimuose.”

Mano dėmesį patraukė vienas neseniai išspausdintas pasikalbėjimas Tėviškės žiburių savaitraštyje, leidžiamame Toronte. Įvadiniame paragrafe cituojamas mons. dr. Vytautas Kazlauskas: “Pasigendu konkrečių projektų, planų krikščioniškoms socialinėms idėjoms vykdyti. Užtektų įgyvendinti Jėzaus Kalno pamokslą, ir gyvenimas tuoj pasikeistų, tuoj sulauktume geresnių laikų, gražesnio pasaulio.... Labiausiai mums stinga drąsių idėjų ir uolaus jų vykdymo” (Tž, 2000.6.6.). Tame pasikalbėjime arkivysk. Sigitas Tamkevičius, kalbėdamas apie tikrąjį velykinį Prisikėlimą, štai ką sako: “Nemanau, kad reikalingas kažkoks naujas prisikėlimo impulsas - tiesiog reikalingas kasdieninis Lietuvą ir Bažnyčią mylinčiųjų žmonių pasišventimas, kurio, deja, dažnai, pasigendu net dvasiškių ir kitų Bažnyčios darbininkų tarpe.” Užklaustas apie šio dešimtmečio reikšmingiausią įvykį savo vyskupijoje ir Lietuvoje, arkivyskupas teigia: “ ...Esu giliai įsitikinęs, kad joks renginys, joks nors ir pats didžiausiais įvykis negali nulemti dvasinio tautos prisikėlimo, todėl man pats reikšmingiausias praėjusio dešimtmečio ‘įvykis’ - tai dažnai sunkiai pastebimas daugybės žmonių pasiaukojantis darbas religinio švietimo, karitatyvinėje, sielovados ir kt. srityje. Jeigu šio darbo nebūtų buvę, be galo apgailėtinas šiandien būtų Lietuvos veidas... Dabartinėje pragmatiškoje ir hedonistinėje visuomenėje šį tą pozityvaus padaryti gali tik šimtaprocentiniai idealistai.” Pastebėdamas, kad vienkartinis išjudinimas nėra labai veiksmingas, primena Baltijos kelio akciją. “Reikalingi žmonės idealistai - dvasiškiai ir pasauliečiai, kurie atkakliai kasdien savo aplinkoje liudytų Kristų.” Tai prasmingi ir uždegantys Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko ir Ateitininkų federacijos dvasios vado Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevicčiaus žodžiai.

Visos šios įvadinės mintys ir padėties aptarimas maldaute maldauja ko nors apčiuopiamesnio. Laikas konkrečiam pasiūlymui, prisiglaudusiam po šūkiu “Mylėkite viens kitą, kaip Aš jus mylėjau!” Amerikoje tai jau yra praktikuojamas su dideliu pasisekimu. To projekto ar programos pavadinimas yra Stephen Ministries, su centru St. Louis mieste, Missouri. Jį reiktų atydžiai peržiūrėti, pritaikyti mūsų organizacijos porekiams ir įgyvendinti.

Programa paruošia pasauliečius krikščioniškiems artimo meilės darbams. Savanoriai padeda pagalbos reikalingiems savo bendruomenės nariams bei plačiąjai visuomenei tiesioginiu “viens su vienu” santykio formate. Savanoriai yra krikščionys, kurie išpažįsta meilę Dievui savo darbu su kitais. Jie gauna 50 valandų pradinį apmokymą, kur dalykiškai susipažįsta su pagalbos sąvokomis ir jos teikimo būdais. Po apmokymo jie yra organizacijos patvirtinti kaip sugebą ir tinką šiam artimo meilės projektui. Jie reguliariai ir sąžiningai aplanko nelaimės ištiktąjį ir jam ištiesia pagalbos ranką. Savanoriai turi savo susirinkimus, kur gauna savitarpinę paramą ir nurodymus iš grupės vadovo. Savanoriai gerbia nelaimės ištiktojo ir suteikiamos pagalbos privatumą. Savanoriai įsipareigoja bent dviems metams. Būnant savanoriu jie dalyvauja pasitobulinimo ir tolimesnio apmokymo kursuose.

Gal yra buvę atvejų, kur ir mums prireikė pagalbos, paramos iš kitų. Tarp tokių atvejų paminėtina atsigulimas ligoninėn, nepagydoma liga, naujai atvykusieji į mūsų tarpą ar apylinkę, pergyvenantys mylimojo mirtį ar kitą netektį, namuose atskirti ar kitur uždaryti, bedarbiai, seneliai, žmonės su negalia ir jų šeimos, žmonės siekią krikščioniško artimo, žmonės paliesti gyvenimo pokeičių, išsiskyrę, žmonės išgyveną dvasinę krizę. Tai konkretūs pavyzdžiai, kur apmokyti savanoriai yra įsijungę, prisidėję ir padėję.

Šis pasiūlymas išplaukia iš ateitininkų sąjūdžio Kristo-centrinės pasaulėžiūros, atitiktų kainos/naudos kriterijaus keliamus reikalavimus ir įprasmintų daugelio norą konkrečiu darbu mylėti kitus, kaip Jis mus mylėjo.

atnaujinta: 2006-06-02