Krikščionybė ir buvimas krikščioniu*

Kaip yra su mumis? Yra mumyse kas nors tvarkytino?.. Aišku, kad yra. Mes labai gerai žinom, kad mes nesame be trūkumų.

O vis tik man atrodo, kad mes apie save ir apie savo gyvenimą esame per daug blogos nuomonės!.. Mes vis galvojame, kad jos vyras sumanesnis, ar kad jo žmona išvaizdesnė; kad jie turtingesni, kad jie loterijoje laimingesni, kad jų vaikai gabesni ir t.t. Antroje tvoros pusėje žolė kažkodėl vis žalesnė.

Įdomu tai, kad mes dažnai save ir kitiems pristatome iš negatyviosios pusės - nedrąsius, be veržlumo, bijančius rizikos ir kritikos. Turbūt todėl mums, lietuviams, ypatingai čia, išeivijoje, sunku iškilti finansuose, biznyje ir profesijose, kadangi čia nebepakanka gerumo, švelnumo ir vidurkiškumo, bet reikia veržlumo, drąsos rizikuoti ir kažkokio vidinio postūmio. Man atrodo, kad mes, lietuviai, kaip sykis to stokojame.

Bet kas įdomu, kad tuo pačiu negatyviu bruožu yra pakaltinamos katalikų moralė ir etika. Prikišama, kad jos, vietoj skatinusios dorybių siekimą, labiau akcentuoja nuodėmių vengimą ; vietoj rodžiusios Dievo gailestingumą, graso Dievo teisingumu; vietoj kėlusios tikinčiojo drąsos ir rizikos svarbą, perša baimę.

Protestantų teologai tą bruožą yra pastebėję ir jį iškelia kiekviena proga. Gi filosofas Nietzchė, kuris katalikybėje niekados nieko gero nematė, sako tiesiai, kad krikščionybė, specialiai katalikybė, yra „pesimistų ir bailių religija.“

Suprantama, toks padėties subendrinimas yra perdėtas ir todėl mums nepriimtinas. Bet jokia kritika, net ir nepalanki, neturėtų būti atstumta. Kritika verčia pagalvoti ir į save bei į iškilusią problemą atidžiau pažiūrėti.

Ką tik buvo paminėti du žodžiai : krikščionybė ir katalikybė. Ką jie reišia?

Kas yra KRIKŠČIONYBĖ?.. Labai suglaustai, krikščionybė yra KRISTAUS skelbto tikėjimo ir KRISTAUS skelbtų doros dėsnių sąranga.

O kas yra KATALIKYBĖ?.. Vėl labai suglaustai, katalikybė yra krikščionybės, t. y. Kristaus palikto mokslo ir doros dėsnių SAUGOTOJA ir SKELBĖJA.

Be tų dviejų žodžių mes turime įsisąmoninti ir prisiminti kitus du labai reikalingus žodžius : krikščioniškumą ir katalikiškumą. Kas jie tokie?..

Kas yra KRIKŠČIONIŠKUMAS?.. Krikščioniškumas yra prie Kristaus paliktos krikščionybės prijungti žmogiškieji elementai, kaip tai įvairios taisyklės, liturginis apeigynas, bažnytinė biurokratija ir panašūs dalykai. Tai gana vykusiai nusako angliškas atitikmuo „establishment“.

O kas yra KATALIKIŠKUMAS?.. Tai yra prie katalikybės prijungti žmogiškieji elementai, žmogiškosios minties ir žmogiškojo uolumo priedai.

. Kiek tai liečia krikščionybę ir katalikybę, IŠKILMINGU JĖZAUS KRISTAUS, DIEVO SŪNAUS, TVIRTINIMU, KRIKŠČIONYBĖS IR KATALIKYBĖS NET PRAGARO VARTAI NENUGALĖS !.. JOS BUS BE KLAIDOS IR TOKIOS IŠLIKS IKI PASAULIO PABAIGOS!..

Bet kiek tai liečia krikščioniškumą ir katalikiškumą, kadangi juodu yra žmogaus įnašas, juodu bus nuolatinėje KAITOJE ir net nuolatiniame PAVOJUJE KLYSTI.

Tai mes turime labai gerai įsisąmoninti, kadangi, nežinant čia minėtų žodžių sąvokų, kyla įvairiausių nesusipratimų ir klaidingų prielaidų.

Istorikai yra pastebėję, kad Europos ir kartu Bažnyčios istorija vystėsi tam tikrais, vis maždaug po 500 metų trukusiais, ciklais.

I-jame cikle turėjo būti išryškintas Kristaus istorinis asmuo. II-jame cikle turėjo būti apgintas popiežiaus autoritetas. Ginčas baigėsi nelemta Rytų ir Vakarų Bažnyčios schizma. III-jame cikle buvo paliestas Bažnyčios autoritetas ir Švento Rašto aiškinimo kompetentingumas. Čia kilo protestantizmas. Bažnyčios kūnas buvo giliai sužalotas, nes daug kraštų dalinai ar net visai nuo Bažnyčios atsiskyrė, pvz. Anglija, Šveicarija, Olandija, dalis Vokietijos ir kt.

Istorikai sako, kad dabar mes esame IV-jame 500 metų cikle. Tame cikle ne tik laikai, bet ir jo problemos esančios skirtingos ir iki šiol net nematytos.

Pati didžiausia šio laiko problema ir pavojingiausias priešas esą ne kovos ir karai, ne žmonių žiaurumas ir net ne seksualinis palaidumas, bet žmonių apatija ir abejingumas.

Žmonių abejingumas ir apatija viskam - tiesai, grožiui, tvarkai, autoritetui, dorai ir net stalo etiketui.

Nebesą taip ar ne, viskas yra galbūt ; nieko nebėra juoda ar balta, viskas - pilka, viskas – rūke ir miglose.

Šiandien išsiskirti iš minios - ko nors siekti, į ką nors tikėti, būti doram, skaisčiam ar net būti švariai apsirėdžiusiam - tai yra lyg būti iš akmens amžiaus!..

O jei kartais mes pastebėtume ką nors gražaus, dvasią pakeliančio, paguodžiančio ar žadančio, tai, sako antropologai, esą iliūzija ir senos bei atgyventos generacijos svaisčiojimai.

Sako: tik žvilgterėkime į savo didžiausią turtą - į savo jaunimą, į savo jaunąją kartą!.. Joje, tik joje, yra dabarties tiesa ir ateities pažadai!.. Ji yra mūsų šviesuomenė, mūsų inteligentija ir mūsų būsimieji vadai!.. Ji neša pergalės vėliavą ir, apsvaigusi narkotikais ir prisidengusi skylėtais džinsais, mums rodo kelią į laimingą ateitį!..

Sako – tai esanti iki šiol neregėta ir negirdėta IV-jo ciklo dovana...

Bet iš tikrųjų tai yra reformacijos dovana.

Reformacija, arba kitaip vadinamas protestantizmas, prasidėjo pačioje XVI amžiaus pradžioje. Jo steigėjas buvo katalikas ir eksvienuolis Martynas Liuteris.

Kai kada girdim, kad Liuteris sukilęs prieš Bažnyčią ir ją norėjęs reformuoti dėl atlaidų. Tai tik dalinai tiesa. Jis Bažnyčiai turėjo keliasdešimt priekaištų, ir šiandien pripažįstama, kad dalis jų buvo verti dėmesio ir net teisingi.

Bet ir šv. Pranciškus buvo Bažnyčios reformatorius, fundamentalus ir nepaprastai aštrus reformatorius. Bet jis nenuėjo Liuterio keliu, kadangi jis reformavo Bažnyčią su meile ir nepažeizdamas popiežiaus autoriteto ir pagrindinių krikščionybės tiesų.

Pats svarbiausias ir istoriją lemiantis Liuterio reformos postulatas buvo tas : ne Bažnyčios reikalas ir ne Bažnyčia yra autoritetas aiškinti Šventąjį Raštą.

Kiekvienas žmogus ir kiekvienas individas, senas ar jaunas, mokytas ar nemokytas, gali sau aiškintis Šventąjį Raštą taip kaip jam tuo momentu proto apšviesta ar dvasios įkvėpta.

Bet kas pasidarė?.. Kadangi Liuteris atmetė struktūrinį pagrindą, kuris reikalingas bet kokiam pastatui, net ir dvasiniam, teisėtai ir patvariai atsistoti ant kojų, ilgai netrukus jo kūrinys suskilo į tūkstančius nepriklausomų šeimų.

Viena šv. Rašto mylėtojų grupė manė, kad šv. Raštas turi būti interpretuojamas ir užlaikomas pažodžiui, nenukrypstant nuo teksto raidės nė per plauką.

Kita grupė sako : nieko panašaus. Tą sakinį ar tą ištrauką aš aiškinuosi taip kaip man atrodo. Šv. Rašto aiškinime aš nepripažįstu šoninių jokių nuorodų ar suvaržymų.

Šv. Rašto mylėtojai, kuriems rūpėjo atpirkimo mintis, taip pat tuoj skilo į dvi grupes. Viena grupė manė ir skelbė, kad Kristaus atpirkimo galia buvo tokia didelė, kad, nežiūrint, kaip žmogus begyventų ir kiek jis nusidėtų, jis niekada nebus pasmerktas.

Kita sekėjų grupė šv. Raštą aiškinosi taip, kad Kristaus atpirkimas nebuvo reikalingas. O jei koks nors atpirkimas ir būtų buvęs reikalingas, tai žmogus, apdovanotas gausiais Dievo talentais, būtų sugebėję pats save atpirkti.

Kodėl čia tai minima?.. Todėl, kad Europa, pagauta Liuterio protesto šūkių ir šv. Rašto nebesuvokiamų įvaizdžių, kūlversčiais riedėjo į prarają!..

Atsiplėšęs nuo Bažnyčios, Liuteris greit rado uolių sekėjų ir talkininkų, kaip tai Cvinglį, Kalviną, Anglijos karalių Henriką VIII-jį ir kitus.

Į šią grupuotę su stipriom ir jau naujom materializmo idėjom stojo tokie filosofai kaip Leibnicas, Kantas, Hėgelis ir kt.

Su stipria moraline jėga, su stipriais iššūkiais, naujais laimėjimais ir net su fizine parama ateina talkon Prancūzijos revoliucija.

Tos mintys ir tos idėjos antrame praėjusio šimtmečio viduryje sutinka Marksą ir Engelsą. Tuodu, paraleliai einančias materializmo ir kapitalizmo idėjas apjungia viena nauja – bolševizmo, vėliau komunizmo - teorija ir jai duoda aiškius praktinius principus.

Iškyla Leninas ir Stalinas. Juodu paruoštus principus praktiškai pritaiko ne tik sukurti materialistinį ir antireliginį proletariatą, bet ir atkurti Rusijos imperiją.

Ir iš tikrųjų, maždaug prieš 25 metus, jei ir ne juridiniai, tai paktiškai Sovietinės Rusijos imperija kiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi buvo dešimteriopai pralenkusi caro laikų imperiją. Tuo metu vien tik Sovietų Sąjungos valstybės ribose buvo daugiau negu 70 pavergtų tautų. Kuo ne visos iš kolonizacijos prisikėlusios tautos , kaip tai Afrika, išskyrus jos pietinę dalį, buvo Sovietų įtakoje. Visa Pietų Amerika, išskyrus Argentiną ir Braziliją, turėjo komunistines valdžias. Daugiau negu ½ Europos valstybių buvo arba Sovietų užimtos, arba buvo jų įtakoje. Kuba, Šiaurės Korėja ir Kinija dar ir šiandien tebegarbina Marksą, Staliną, ir Leniną.

Kur šių vyrų idėjos užkliuvo, ten buvo persekiojimai, kalinimai, trėmimai ir kraujo praliejimas. Ten kentėjo tauta, ten kentėjo Bažnyčia. Ten kentėjo ypač tie, kurie mylėjo savo tautą ir kurie mylėjo savo tikėjimą. Tai mes žinome ir iš savo karčios patirties.

Yra netikslu galvoti, kad komunizmas, leninizmas ar stalinizmas atsirado iš po nakties. Tiems material - „izmams“ sėkla buvo mesta prieš 500 metų ir dirva ruošiama nuo Martyno Liuterio reformacijos laikų. Šiandien tai yra išsivystę į materializmo religiją, kuri turi ir savo tiesas, ir savo dievus, ir savo kultą, ir savo šventuosius, ir savo moralinius dėsnius.

Kalbant apie moralę, bet kokiam materializmui, tai gi ir komunizmui, verta prisiminti komunizmo tėvo Lenino įspėjimą : „ Težino kiekvienas, kad jis yra niekas ir kad partija yra viskas. Teįsisąmonina kiekvienas, kad jam partija nieko neskolinga, o jis partijai viską. Užtat jei tu dėl partijos ar dėl komunizmo nesi pasiruošęs purve pilvu šliaužti, tai tu esi nenaudingas parazitas.“

Bene Kruščevas, kuris, pats būdamas ukrainietis, išžudė 8 milijonus savo tautos žmonių, mums yra palikęs kitą deimančiuką ir, kalbėdamas apie žmonių aukas dėl materializmo idėjos, sako : „Viena gyvybė yra tragedija; tūkstantis gyvybių yra tik statistika“.

Gal čia proga staptelėti ir žvilgterėti į mūsų tėvynę, išgyvenusią materialistinės ir komunistinės aplinkos 50 metų. Duomenys yra paimti iš Interneto, vėlyviausi daviniai iš 2004 m. : Lietuvos gyventojų skaičius – 3 ½ mil; katalikų 80 % , be religijos 10 %; vedybų per 2004 m. 15,800, skyrybų 11,000 ; gimimų 34,000, mirimų 41,000; žudynių 300 +; savižudybių 1,533, iš jų 20 % yra girtavimo aukos ir 20 % jaunų žmonių daugiausia narkomanų; registruotų abortų - 10,644; per paskutinius 3-4 metus Lietuvą palieka po 15,000 jaunų žmonių kasmet.

Tautos gyvenime 50 metų, pasirodo, yra nemažas laikotarpis. Tai yra dviejų generacijų tarpas. Tie vaikai, kurie mums iš Lietuvos išvykstant dar net nebuvo gimę, šiandien gali būti arba net jau yra seneliai ir močiutės! Jų mentalitetas ir pažiūros yra gerokai skirtingi. Net ir lietuvių kalbos žodynas yra gerokai pakitęs. Retas iš jų yra religiniai praktikuojąs, o ir tas, kuris, nors ateina į bažnyčią, jaučiasi nepatogiai, nes jam apeigynas svetimas.

Charakteringa, kad Lietuvoje, vietoje krikščionybės ar katalikybės, yra labai išplitęs velnių, raganų, žynių, pranašysčių ir visokio ekscentriškumo kultas.

Kitas dalykas : tarp iš Lietuvos atvykusių ir mūsų yra kažkoks neperžengiamas slenkstis ar griovys. Mes vieni kitais nepasitikime, vieni kitus kažkuo įtarinėjame. Mėginti užmegzti asmeninę ar šeimos bičiulystę - tuo tarpu, atrodo, praktiškai nebūtų įmanoma.

Vienas čiagimis yra įšsitaręs, sako : kada naujai atvykusius paklausai, atrodo, kad Lietuva nei nuo komunizmo kentėjo, nei ji buvo persekiojama, o į Sibirą buvo vežami tik nusikaltėliai...

Materializmas yra prisidengęs daugeriopu rūbu. Jis slėpi politikoje, biznyje, finansuose, menuose ir kitur. Komunizmas yra tik viena iš materializmo apraiškos formų.

Kita materializmo forma, nelengvai atpažįstama, ir todėl labai pavojinga, yra tas, šio meto IV-jame cikle minimas, abejingumas. Apie tai jau buvo užsiminta, bet čia pravartu jį naujai paliesti. Abejingumas bet kam - tai man nerūpi; tai ne mano pupos; tu nelysk į mano reikalus, aš nelysiu į tavo...

Bet kur kas pavojingesnis yra abejingumas yra tokiuose atvejuose : aš balsuoju, kad jis būtų gubernatorius ar prezidentas. O jei jis eina už abortus, tai ne mano reikalas; jei kuris nors laikraštis savo vedamuoju išdirbo filmą Kristaus „Passion“ ir kartu išjuokė atpirkimo paslaptį, tai kas čia tokio – Amerika yra laisvas kraštas, ir kiekvienas gali pasisakyti savo nuomonę; aš nematau nieko blogo ir aš esu už tai, kad homoseksualai vieni su kitais ir lesbijanietės viena su kita galėtų vestis, nors Bažnyčia yra aiškiai pasisakiusi prieš.

New York mieste yra garsus Brooklyn Meno muziejus. Nelabai seniai (1999 m. spalio mėn.) jame buvo atidaryta labai išgarsinta paroda, pavadinta „Sensation“.

Parodoje buvo išstatyti iškiliausių moderniųjų menininkų darbai. Deja, tarp išstatytų darbų buvo tokių, kurie ar tai užgavo žmonių jausmus, ar pažemino jų religinius įsitikinimus. Kai kurie pasiskundė miesto burmistrui-majorui. Tada to meto majoru buvo Rudi Giuliani. Jis pareikalavo, kad ta paroda būtų uždaryta. Kilo didžiausias triukšmas. Kaip majoras gali uždrausti garsiąjam muziejui ir garsiesiems menininkams reikšti savo mintis? Amerika yra laisvas kraštas!.. Ir Amerikos konstitucija sako, kad Amerikoje yra „Church and state separation“. (Tarp kito, Amerikos konstitucijoje niekur nėra pasakyta, kad yra Bažnyčios ir valstybės „separation“. Joje yra tik pasakyta, kad Amerikos valdžia negali įvesti savos religijos). Sukilėliai pareikalavo, kad majoras Giuliani būtų ,,impeached“ ir pašalintas. Tada majoras Giuliani pareiškė, kad jūs savo mintis galite reikšti kur norite ir kiek tik norite, bet jūs negalite JA Valstijų globojamose ir „tax payers“ išlaikomose patalpose reikšti tokių minčių ar išstatyti tokius eksponatus , kurie užgauna žmonių jausmus ar paniekina jų įsitikinimus.

Kodėl Giuliani buvo toks kietas?... Jau prie įėjimo į parodą buvo toks oficialus įspėjimas: Exhibits „may provoke shock, vomiting, confusion, panic, amphoria and anxiety“. Parodoje buvo išstatyti formaldehyde sumerkti arba kirmėlių ėdami gyvuliai, žmonės slykščiose situacijose, manikėnų savartynas, kur vaikų nosys, burnos ir akys buvo pavaizduoti vyriškais ir moteriškais lyties organais. Vienas paveikslas buvo ypatingai užgaulus, pavadintas „The Holy Virgin Mary“ arba „Madona“. Jis vaizdavo nuogą moterį. Viena tos Madonos krūtis buvo ištepta mėšlu, o pats paveikslas buvo patalpintas moters lyties organo fone...

Kadangi triukšmas vis nesibaigė ir vyko federalinės valdžios nuosavybėje, Giuliani kreipėsi į JAValstybių senatą, prašydamas tą reikalą išspręsti. Senatas vienbalsiai nusprendė, kad Giuliani buvo teisus ir, jeigu ta nešvari paroda nebus uždaryta, tai valdžia muziejui nutrauks bet kokią paramą. Paroda buvo uždaryta.

Pradžioje aš užsiminiau, kad mes, nors ir nesame tobuli, vis vien mes esame geri žmonės. Arba bent stengiamės būti geri. Bet mes niekada nepamirškime, kad blogis todėl atsiranda, blogis todėl yra ir blogis todėl plinta, kadangi geri žmonės, tai matydami, nieko nedarė!..

Po daugelio ir tragiškų materializmo patirčių tautos, valstybės, miestai, kaimai ir žmonės galėjo pasimokyti. Ar tai yra įvykę? Ar jie yra pasimokę? Gal aš klystu, bet man atrodo, kad jie nėra pasimokę.

Kai kurie iš mūsų yra daug pergyvenę, kai kurie net daug kentėję. Tiesa, blogis mus sukrečia, gal kada nors jis yra mus giliai sužeidęs. Bet ar mes esame pasimokę iš savo klaidų? Galbūt, bet greičiausia tik šiai dienai, tik šiam kartui.

Garsus katalikas filosofas Jacques Maritain mus įspėja, kad „materialistinį antplūdį galima sulaikyti tik pagrindinai persiorientuojant ir pradedant ištikimai gyventi Kristaus nurodytu keliu.“

Krikščionybė, katalikybė ir Bažnyčia, Kristui užtikrinus, liks nepaliestos iki pasaulio pabaigos.

Bet krikščioniškumas, katalikiškumas ir bažnytiškumas, kadangi jie žmogiškieji elementai, bus nepastovūs, nuolatinėje kaitoje ir visą laiką pavojuje klysti. Istorijos bėgyje klaidų buvo ir nėra reikalo paneigti inkvizijos, Galilėjo ar Joanos Arkietės atvejų. Bet tokie ir panašūs atvejai žmonėse kelia abejonių. Užtat mes turime gerai įsisąmoninti, kur krikščionybė, katalikybė ir Bažnyčia ir kur krikščioniškumas, katalikiškumas ir bažnytiškumas.

Čia minimais klausimais yra pasisakę daug autorių. Bet mums gal būtų įdomiausia išgirsti, ką tais jautriais klausimais yra pasisakęs mūsų pačių žmogus. Aš esu parinkęs Antaną Maceiną. Jis prieš daugiau negu 60 metų parašė knygą, pavadintą „Buržuazijos žlugimas“. Jis joje labai įžvalgiai analizuoja krikščionybės, bet ypatingai katalikybės ir Bažnyčios, gyvenimą ir siūlo kai kurias kritiškas sugestijas. Išvadoje jis sako, kad viskas turi būti nukreipta į vieną tašką – būtent, į Kristaus paliktą Bažnyčią, kurioje yra visa ir nepadalyta Kristaus palikta krikščionybė.

Tada Maceina labai stipriai įspėja, kad Bažnyčia visą laiką budėtų ir kad ji pasitrauktų iš to lauko, kuris ne jos kompetencijoje. Jei ji to nepadarys, jos laukia savojo prestižo netekimas ir turėtos moralinės jėgos susmukimas. Už tokį kategorišką ir drąsų pasisakymą Maceina buvo apskųstas Romai, ir tik per plauką jo knyga išvengė indekso.

Bet turbūt dar svarbesnis dalykas – tai išgirsti, ką čia minėtais klausimais kalba Bažnyčia. Arba dar geriau - kaip ji kalba apie save ir kaip ji šiais laikais supranta savo misiją.

Visuotinio Vatikano II-jo susirinkimo konstitucijoje, pavadintoje „Bažnyčia dabartiniame pasaulyje“, Bažnyčia savo užduotį nusako taip : „... Bažnyčios uždavinys, kurį jai skyrė Kristus, nepriklauso politinei, ūkinei ar visuomeninei sričiai... Jis (vad., Kristus) jai paskyrė religinės srities tikslą.“

Tačiau įsitikinęs, kad Bažnyčia turi dalyvauti geruose žmonijos siekiuose, Vatikano susirinkimas minėtą paragrafą užbaigia taip : „Ji (vad. Bažnyčia) nieko karščiau netrokšta, kaip tarnauti visų labui...“ Atkreipkim dėmesį: susirinkimas nebesako, kad Bažnyčia nori vadovauti, bet kad ji nori tarnauti!..

Bažnyčiai, kuri per šimtmečius savo misiją suprato skirtingai, gal nebus lengva prisitaikyti prie Vatikano susirinkimo iškeltų minčių ir naujo veiklos būdo. Ne paslaptis, kad Bažnyčia visada buvo, palyginti, lėta reaguoti į laiko problemas. Kaip pavyzdžius iš istorijos mes tai matom į jos pavėluotus atoveiksmius į inkviziciją, į protestantizmą ir net Leono XIII pasipriešinimą komunizmui su „Rerum Novarum“ enciklika.

Turėkim kantrybės. Būkim pakantūs. Tas Bažnyčios lėtumas, - o gal teisingiau pasakius, jos retrospekcija - jai padėjo išvengti daug krizių ir klaidų, kurių neišvengė vis skubančios pasaulietiškos organizacijos, tautos ir net valstybės.

Su laiku Bažnyčia pasisavins Vatikano susirinkimo keltą mintį ne tiek vadovauti, kiek tarnauti, kadangi tą mintį juk mums paliko pats Išganytojas, sakydamas : „ Aš atėjau tarnauti, o ne kad man būtų tarnaujama...“

Tokiu būdu ana, pačioje šio žodžio pradžioje, Geležinio Felikso pripažinta tiesa yra verta dėmesio : kad nežiūrint, kaip viskas tvarkinga ir tobula, ar tai būtų tikėjime, ar mūsų asmeniniame gyvenime, ten, kur kas nors žmogiška, ten visada bus kas nors tvarkytina ir taisytina, kadangi tobulumui ribų nėra.

* Paskaita skaityta 2006 m. Ateitininkų sendraugių Rytinio pakraščio poilsio savaitėje Kennebunkport, Maine. Šią tėvo Placido Bariaus kalbą atsiuntė Dalia Dzikienė.