«

»

Ateitis Dainavoje 2009

Rimas Petraitis

Gražiame Amerikos kampelyje pirmą kartą buvo suorganizuota stovykla “Ateitis Dainavoje 2009,” kurioje spalio mėnesio 9-11 dienomis buvo susirinkę 35 lietuvaičiai iš kurių dalis buvo ateitininkai, kita dalis būsimi ateitininkai bei žmonės kurie neabejingi lietuvybės ir krikščionybės išlaikymui.

Ne šiaip sau stovykla vadinosi “Ateitis Dainavoje.” Ten buvo planuojama pravesti kursus būsimiems ateitininkams ir visiems tiems, kurie buvo susidomėję ateitininkų veikla, kuriems buvo įdomu išgirsti jos istoriją, išgirsti apie jų vadus ir jų nueitą kelią.

Tokio pobūdžio stovykla buvo organizuojama pirmą kartą, bet mes visi gerai žinome kad ten, Dainavoje, Michigan valstyjoje, ąteitininkai stovyklauja, ilsisi, mokinasi, dirba ištisus metus. Todėl nebuvo lengva surasti laisvą savaitgalį Dainavoje, bet mūsų dabartinių vadovų dėka – Rasos Kasniūnienės, Prano Pranckevičiaus, Jolitos Kisieliūtės-Narutienės, Virgaus Volerto, Rimo Petraičio – stovykla buvo kruopščiai apgalvota, suplanuota, nuo pirmos atvykimo minutės iki pat išsiskyrimo geromis nuotaikomis ir viltimi dar ne kartą susitikti Dainavoje.

Na, o kad būtų tikrai viskas išsamiai ir aiškiai dėstoma buvo pakviesti ateitininkai kurie turėjo ilgametę patirtį, kurie galėjo idomiai perteikti žinias apie ateitininkijos veiklą. jos ideologiją, principus. Buvo analizuojama kodėl tokia organizacija susikūrė, kodėl ji yra svarbi del mums lietuviams katalikams ir ypač svarbi mūsų jaunosios kartos ateičiai.

Šią temą labai įdomiai pristatė dr. Andrius Kazlauskas. Skaidrių ir filmukų pagalba buvome supažindinti su Ateitininkų istorija, pasakojama apie Ateitininkų organizacijos pradžią, sąjūdžio savoką. Buvo labai įdomu išgirsti apie šios organizacijos gilias šaknis, kokie kilnūs siekiai tų kurie tapo vadais ir kurių dėka buvo šitaip garsinamas ir pripažintas Lietuvos vardas pasaulyje. Jie neretai, gal net dažnai turėjo rizikuoti savo gyvybę už Lietuvos nepriklausomybę įrodinėdami savo kaip lietuvio, kataliko, ateitininko įsitikinimus.

Dainė Quinn pristatė ateitininkų principus, pritaikydama juos prie mūsų dabartinio gyvenimo. Davė suprasti kad tie principai buvo sukurti seniai, bet jie visi pilnai pritaikomi ir dabar. Tai yra, kad šių laikų ateitininkas nesiskiria nuo ateitininko prieš šimtą metų davusio įžadą tarnauti savo Tėvynei. Štai kaip seniai prasidėjo ateitininkijos veikla.

Labai įdomiai laikas buvo leidžiamas pokalbių-diskusijų būreliuose kuriuos pravedė kun. A. Žygas. Ir vėl norėjosi, kad kas prailgintu tą dieną, atrodė galima bendrauti be pabaigos…

Diskutuojant buvo aptariami ir šiuometiniai Lietuvos reikalai, prisiminta ateitininkų bendruomenės veikla Lietuvoje. Buvo daug klausimų, daug atsakymų, daug svarstymų. Nepaprastai įdomu turėti tokį pokalbių diskusijų vakarą su žmogumi kaip kun. Arvydu Žygu, kuris žino tiek daug apie ateitininkijos veiklą nuo pat jos įsikūrimo pradžios tiek Lietuvoje tiek Amerikoje.

Tarp diskusijų ir užiėmimų turėjome ir daug gražaus laisvalaikio. Turėjome progos susipažinti su Dainavos stovyklos apylinkėmis. Čia mums padėjo Pranas Pranckevičius, kuris šias apylinkes žino skersai ir išilgai. Turejome nueiti ne vieną mylią ir išgirsti daug pasakojimų kaip buvo nelengva įsigyti ateitininkams tokią teritoriją, kiek turėjo būti daug drasių žmonių, kurie šitaip stengėsi dėl mūsų jaunosios kartos auklėjimo.

Taip pat nebuvo apsieita be mūsų tradicinio laužo. Kokia vasara, koks buvimas gamtoje, be laužo… Paulius Jankus, dienos bėgyje turėdamas laisvo laiko, padėdamas mūsų mažųjų dalyvių sustatė laužą, paruošė mūsų vakariniam pasibūvimui, pasišildymui. Ten taip pat buvo diskutuojama, kalbama. Juk mus visus čia susirinkusius jaudino ta pati tema, tai lietuvybė, ateitininkija, katalikiškumas…

Na, o kaip ten bebūtų, vis dėl to linksmiausia laužo dalis buvo žaidimai, dainos, giesmės. Ten turėjo progos pasireikšti mūsų Moksleiviai ateitininkai, vadovaujami Mariaus Jankaus, Miko Giedraičio, Vijos Kasniūnaitės, Luko Petraičio, Julijos Petraitytės ir Alenos Pranckevičiūtės. Kartu su naujaisiais mūsų dalyviais jie parengė koncertinę programą. Ilgai neužtruko visus užvesti dainai. Neužilgo programoje dalyvavo visi, maži ir dideli. Visi prisidėjo prie linksmos dvasios, geros nuotaikos.

Nebūtumėme mes tokie linksmi prie laužo. tokie aktyvus ir protingi per diskusijas jei neturėtumėme tokio virėjo. Jonas Korsakas tikrai mus lepino visokiais patiekalais. Nors jis sakė, kad yra tik mėgėjas, mes prieštaravome. Sakėme, kas sugeba iš tokių paprastų dalykų padaryti tokius ištaikingus patiekalus- tikras profesionalas. Ačiū jam!

Atrodė visi turėjome ką veikti. Spėjome ir pasportuoti ir pasisemti žinių ir pasilinksminti. Atėjo sekmadienio popietė ir, kaip sakoma, viskam yra pabaiga. Arba yra labiau tinkanti patarlė mūsų Ateities stovyklai, – nėra kitos pradžios be pabaigos. Išsiskiriame su naujomis žiniomis, o svarbiausia su naujais draugais, ir tas neliūdina… Juk mes vėl planuojame susitikti Ateityje Dainavoje…

Permanent link to this article: http://ateitis.org/ateitis-dainavoje-2009/

2 comments

  1. Aldona Kamantiene

    Labai idomu buvo perskaityti p. Petraicio atsiliepimus apie “susipazinimo su ateitininkais” savaitgali Dainavoje. Atrodo puikiai pasisekes. Aciu tiems, kurie nepabugo ja pravesti. Manau reiketu tokiu savaitgaliu daugiau, kad ir nebutinai Dainavoje. Aciu – Aldona

  2. kun. Arvydas Zygas

    Mieli Idejos Biciuliai,
    Tikrai sunku zodziais isreiksti koks dziaugsmas kuomet katalikiskoje veikloje jauciama tokia darni, seimyniska, silta ir nuosirdi bendruomenes dvasia. Ar ne Tiesa, kad musu tikejimo gyvenime patys dziaugsmingiausieji momentai yra tie, kuriuose zmones bendrauja taip paprastai ir nuosirdziai, harmoningai derindami malda ir akcija (ora et labora), dalindamiesi akademinemis, istorinemis, praktinemis ir teorinemis ziniomis, juokaudami ir rimtai mastydami, susipazindami, atnaujindami, kartu svarstydami, planuodami ir pasidalindami bendrais rupesciais tautiskumo, tikejimo, jaunimo ugdymo, Lietuvos, iseivijos, Baznycios, seimos, mokyklos ir sielovados (pastoracijos) darbais, problemomis ir dziaugsmais. Kai isgyvename tokia dvasia, kokia patyreme Dainavoje ta nuostabu 2009 rudens savaitgali, argi neatnaujinta musu dvasia, o taip pat ir ilgesys pratesti sitokia nuotaika savo gyvenimo kasdienybeje, seimose, bendruomenese, parapijose, ivairiausiuose susiburimuose. Po sitokiu dienu obalsis “Visa Atnaujinti Kristuje !” tampa ne tik labai iskilmingas ir didingas sukis iskeltas ant veliavos, o tikroveje nuolatos potencialiai vis atgimstantis praktinis, “realistinis idealizmas”. Neziurint ar esame bendruomene parapijoje, seminarijoje, vienuolijoje ar seimyniskoje organizacijoje kaip “Ateities sajudyje”, argi ne tiesa, kad auksciausias teologinis mokslas, akademiniai laipsniai ir titulai, “garbingos” pozicijos ir vardai, didingi laimejimai ekonimineje, mokslineje arba religineje arenoje niekuomet nebus pilnaverciai jeigu pirmoje vietoje nebus jauciama tokia nuosirdi, jaunatviska, optismistine, viltinga, dziaugsminga ir seimyniska dvasia kokia buvo isgyventa per sias tris dienas. Is visos sirdies noriu padekoti visiems visiems kurie organizavo, dalyvavo ir padejo savo nuosirdziu buvimu ir pasidalinimu sukurti tokia labai tikra, autentiskai seimyniska ir giliai dvasiska krikscioniska bendruomene, kuri kaip mikrokozmas mums leido patirti kokios nuotaikos nuolatos ilgimes savo susiburimuose kuomet renkames kaip seserys ir broliai lietuviai, krikscionys, o ypac Ateitininkijos seimoje. Mielas Pranai, aciu, kad taip graziai pagavai sia dvasia savo filmos montaze; Aciu mielas Rimai, kad zodziais taip graziai apibudinai siu dienu nuotaikas. Prisimenu Jus visus maldoje, o ypac meldziuosi, kad si dvasia toliau butu kurenama ir padetu atnaujinti Ateitininkija Siauries Amerikoje, o per tai Ateities sajudis butu labai reiksmingas jaunimo ugdymo ir krikscionisku seimu atnaujinimo irankis Dievo rankose iseivijos pasaulyje. Esame pilnai suprate Ateitininkijos dovanos verte ne kaip tiksla savyje, bet kaip brangiausia palikima, kuriuo dziaugiames kuomet galime pratesti sia dovana kaip “gerumo ir meiles estafete”, ne tik per metus ir kartas, bet siandien ypac pagal laiko dvasia su sesemis ir broliais, kurie tape musu likimo bendrininkais, naujais emigrantais is tos pacios mylimos tevu zemes Lietuvos.
    Artedami prie Kristaus Visatos Valdovo sventes, galime jausti pagal sitokius isgyvenimus, kad is tiesu yra imanoma suderinti Tikejima su Gyvenimo tikrove labai naturaliai. Kristaus nuolatinis priminimas apastalams ir mokiniams yra prasymas “tapti mazuteliais”, buti paprastais, taip kaip bylojama liudijimuose ir palyginimuose apie “Nasles skatika” (Mk 12: 40-44); apie paprastuma Kalno Pamokslo dvasioje (Mt 5, 1-16); apie tarnystes, darnumo, ramybes ir susitaikymo dvasia kuri sudaro Evangelijos Gerosios Naujienos esmini mokyma. Meldziu mums visiems daznai patirti, atnaujinti savyje ir dalintis ta dvasia, kad statome savo gyvenimo, savo seimu, pasaukimu, veiklos ir bendruomenes namus ant Kristaus akmens pagrindo, issaugodami geruma, vilti, pasiaukojima, dziaugsma ir visas kitas krikscionisko gyvenimo dovanas. O labiausia, kad jauciame giliai, kad krikscionybe nera kazkokia daktarinio lygio teologija, nei labai iskilmingu religiniu ritualu atlikimas (t.y. nei akademiska, nei kulturine krikscionybe), bet labai tikra ir gyvastinga “Gyvoji Dvasia” kasdienybes valandose. Tai atsiekiama tiktai per kasdienine malda, Dievo zodzio esmes apmastyma (taip, tikrai svarbu daznai paskaityti Dievo Zodi ir ji isgirsti Sv. Misiose ir stengtis suprasti ka Gyvasis Zodis (Logos=Kristus) pasako mums asmeniskai siandien pagal laiko dvasia), ir sakramentu teikiama Dievo gyvybe mumyse, t.y “Malone” (Grace). Manau, kad visi jauciame, kad tai sunkiai pasiekiama, sunkai naturaliai kasdieniskai praktikuojama, sunkiai samoningai islaikoma, jauciama ir pritaikoma. Taciau, su tokiais isgyvenimais kaip Ateities dienose, o taip pat ir pastanga kasdienineje maldoje ir Sv. Misiu sventime Viespaties dienoje, sazines saskaitos (savo sirdies istyrinejimo) ir Susitaikymo sakramento praktikoje savo gyvenimuose, kasdienines maldos nuosirdzioje praktikoje, etcetera, esame palaiminti kada jauciame kaip naturaliai isgyvenama autentiska kasdienine krikscionybe. (Puikiai suprantu, kad daug kam gali jaustis nenaturalu ar per daug “holy-roller” jeigu esi pamaldus, skaitai Sv. Rasta, sukalbi bent dali Sv. Rozanciaus, sudalyvauji Eucharistineje Adoracijoje ir panasiai (nes net ir kunigai ir seserys vienuoles kartais nepilnavertiskai tai atlieka, o mus saisto pazadai sudeti per sventus izadus.) Taciau, kai zmogus pradeda kasdiena truputeli daugiau isigilinti i maldingumo praktika, kuri tampa nuosirdziu pokalbiu su Dievu, Motina Marija ir sventaisiais, tai tampa labai naturalia gyvenimo kasdienybes dalimi – kaip apsilankymas sporto klube paplaukyti, pabegioti – panasus dalykas dvasiniame gyvenime (Ne be reikalo tautu apastalas Sv. Paulius palyginimo tikejimo brendima su dalyvavimu begimo maratone). Meldziu visiems idejos biciuliams palaimingu liturginiu metu uzbaigties sventimo (Kristaus Karaliaus sventeje) o po to labai palaimingos Sv. Advento keliones iki Kristaus uzgimimo sventes. Prisiminkime vienas kita maldoje, dekodami Dievui uz Ateitininkija, kuri mums tiek daug dovanojo, ypac jaunystes keliones dienose.
    Jusu brolis Kristaus ramybeje,
    kun. Arvydas Petras
    XXXIII E1 Sekmadienis ir Sv. Alberto Didziojo, Baznycios mokytojo sventeje
    Putnam, CT

    P.S. Daznai prisimenu viena gan juokinga momenta is daugelio. Ta vakara prie lauzo, kai stovejome po fantastiskai zvaigzdetu Dainavos dangumi, kur zvaigsdes atrode kaip is Van Gogh “Zvaigzdetos Nakties” tapybos, kalbejomes juokaudami su tokiu humoru, kuris prajuokina angelus ir sventuosius: “Dekojame Tau Dieve uz tokia nuostabia gamta ir toki nuostabu Dangaus skliauta, Tu mums labai patinki, nes mes manome, kad tu esi tikrai gan kurybingas ! Aciu, Tau Dieve Kurejau.”

Leave a Reply