Ateities programa
“Tautiškumas”

2002 02 16
Kaunas

1. Pilietiškumas ir tautiškumas
2. Verslas ir tautiškumas

Dalyvauja: AF pirmininkas Vidas Abraitis, AF tarybos nariai- kun. Arvydas Žygas, Aurimas Šukys, bei kun. Kęstutis Kėvalas.

Moderuoja: Irma Kuliavienė

1. PILIETIŠKUMAS IR TAUTIŠKUMAS (atgal)

Aurimas Šukys: Šios sąvokos ir skiriasi, ir papildo viena kitą. Kuo skiriasi piliečio ir tautoje gyvenančio žmogaus pareigos. Kalbėdami apie pilietį, kalbame apie pilietinę visuomenę, politinę valdžią, jos rinkimus, kitas pareigas visuomenėje. Kalbant apie žmogų, kaip apie tautinės bendruomenės narį, labiau akcentuojame tas vertybes, kurios yra gyvybiškai svarbios ir kurias saugojam kaip vieną iš pamatinių dalykų. Pilietiškumas yra kaip iššūkis būti visuomeniškam, būti veikliam, o būti lietuviu, reiškia giliau suprasti, kas aš esu, kokios yra mano vertybės, kaip jas išsaugoti bendrame globalizacijos kontekste. Išskirti šiuo dalykus galime tik teoriškai, bet gyvenime jie susipina, turime tam tikrą sintezę.

Kun. Arvydas Žygas: Pilietiškumas turi juridinę, o tautiškumas- daugiau idealistinę- vertybinę prasmę. Būdamas kunigu, vienuole, mamyte, tėveliu aš turiu atitinkamus teisinius įsipareigojimus būti geru kunigu, vienuole, tėčiu, mama. Taip pat dar yra mano asmenybės bruožai- aš noriu tobulėti, noriu džiaugtis savo šeima, noriu jai aukotis, noriu, kad mano vaikai užaugtų dorais ir mylinčiais, kad aš jais džiaugčiausi. Taip atsiranda idealų siekimas- aš tarsi nesu teisiškai įpareigotas siekti idealo - aš galiu viską atlikti minimaliomis pastangomis. Tačiau taip pat aš galiu siekti pačių aukščiausių idealų šeimoje, tautoje, valstybėje. Pilietiškumas suteikia formą, struktūrą, o tautiškumas suteikia idealus, idealizmą, amžinąsias vertybes ir jų puoselėjimą.

Emilija Pundziūtė: Kaip šį klausimą nagrinėtų politikos mokslai? Tautinių valstybių yra mažai. Dažniausiai vienoj valstybėj gyvena keletas tautų. Pvz. Karaimai gyvenantys Lietuvoje, jų tautybė - karaimai, tačiau jie yra ir Lietuvos piliečiai. Jie tarsi priklauso 2 bendruomenėm, kurios yra persipynusios tačiau tuo pačiu ir skirtingos. Piliečio pareigos - tai pareigos valstybei, mes turime ir lietuvio pareigas, nes esame lietuvių tautos nariai. Tačiau šios pareigos nėra tapačios.

Vidas Abraitis: Pažiūrėkime į santykį mūsų tautos ir tautų, gyvenančių su mumis. Popiežius, viešėdamas Lietuvoje, yra pasakęs įdomią frazę: “Lietuvoj nėra lenkų. Lietuvoje yra lenkų kilmės lietuviai. O Lenkijoje nėra lietuvių. Jie yra lietuvių kilmės lenkai”. Lenkų tautos žmogus, gyvenantis Lietuvoje, nors ir tapatina save tik su Lenkija, nėra Lenkijos pilietis. Tačiau, gyvendamas Lietuvoje ir nesijausdamas Lietuvos piliečiu, jis negyvena pilnaverčio gyvenimo. Žmogus turi branginti savo tautos papročius, tradicijas, kalbą, kultūrą, tačiau taip pat reikia prisiimti atsakomybę ir už krašto, kuriame gyvena, būseną, jo ateitį, savo, kaip piliečio, pareigas.

Irena Grigalionytė: Kai nagrinėjame skirtumus tarp pilietiškumo ir tautiškumo, man atrodo, jog kiekvienas skirtingai suprantam, kas yra tautiškumas ir pilietiškumas. Emilija kalbėdama apibrėžė, kad piliečiai - asmenys teisiškai susiję su valstybe. Tauta - žmonės pasižymintys tam tikrais bruožais ir sudarantys vieną bendruomenę. Kaip žinome iš istorijos ir politologijos - yra valstybinė tauta, kuriai galima priskirti piliečius, ir etninė tauta, apie kurią šnekame, kai kalbame apie tautiškumą.

Kun. Kęstutis Kėvalas: Tautiškumas yra tarsi “juodoji dėžutė” mumyse. Joje yra archeotipinė realybė: simboliai, ženklai, savimonė. Tautiškumą galima įvardinti tik per tam tikras apraiškas. Pvz.: Amerikos lietuvis 50 m.gyvena Amerikoje ir kas dieną internetu sužino apie orą Lietuvoje. Kokia tai realybė? Tai apraiška ateinanti iš vidinio šauksmo- aš esu lietuvis ir negaliu nuo to atsiriboti. Filosofiškai šnekant tautiškumas yra turinys, o pilietiškumas- forma.

Irma Kuliavienė: Galvodami klausimus, modeliavome situacijas. Įsivaizdavome tautišką žmogų, gyvenantį Lietuvoje, kultūros veikėją, liaudies menų puoselėtoją, tačiau neatliekantį savo pilietinių pareigų (neinantį balsuoti, nešvenčiantį valstybinių švenčių). Taip pat įsivaizdavome pilietį, dirbantį valstybės labui, tarkim seimo narį, kuris kalba netaisyklinga lietuvių kalba ir kuriam visai nesvarbi Lietuvos tautinė kultūra. Ar tie du dalykai suderinami? Ar galima sakyti, kad Lietuvos pilietis yra netautiškas arba, kad netautiškas tas žmogus, kuris neturi pilietinių įsipareigojimų.

Kun. Arvydas Žygas: Norėčiau grįžti prie teologinės tautiškumo ir pilietiškumo dimensijos. Tai, kad aš myliu savo tautą, Tėvynę ir priimu ją kaip Dievo dovaną, labai daug bendra turi su tuo, ar pasirenku joje gyventi, dirbti, aukotis, nežiūrint į tai, kad man dabar yra ekonomiškai sunku ir nepelninga tai daryti. Tai neatsiejama nuo suvokimo apie tautą, kaip Dievo dovaną, taip pat kaip pilietybę. Ateitininkijai atsinaujinus Lietuvoje buvo diskutuojama dėl pirmo įstatų sakinio “Ateitininkija yra lietuviško, katalikiško jaunimo organizacija”, po ilgų diskusijų buvo priimtas kitas variantas - “katalikiška, mokslo siekiančio jaunimo organizacija Lietuvoje”. Ateitininku gali būti lenkų tautybės ar kitos kultūros jaunuolis, mylintis savo tautą, bet esantis geru Lietuvos piliečiu.

Aurimas Šukys: man atrodo, kad pilietybė padeda apginti tautines vertybes ir tautiškumą. Visa valstybė, visas mechanizmas yra tautiškumo apraiška. Pvz.: kai folklorinis ansamblis važiuoja atstovauti Lietuvą, tai lietuviai pirmiausia pasiima pasus ir parodo pasienio kontrolės poste. Tik todėl, kad jie yra Lietuvos piliečiai, juos įleidžia į kitą valstybę. Valstybė yra aparatas, padedantis atstovauti tas vertybes, kurias esame išsaugoję kaip tautiška bendruomenė. Globalizacijos procese- “būsimosiose Europos Jungtinėse valstijose”, kaip pasakė A. Buškevičius, pilietiškumas yra vienas iš svarbiausių ginklų, turintis apginti tai, ką mes turim brangaus- lietuvių kalbą, papročius ir tam tikrą gyvenimo būdą.

Emilija Pundziūtė: Lengva kalbėti, kai esi lietuvis - Lietuvoje. Kai nuo tavo tautos yra kilęs valstybės pavadinimas ir faktiškai lietuvių tauta yra dominuojanti Lietuvoje. Bet ką pvz. daryti kiniečiui Malaizijoje,- kurio tauta yra visai kitokia, nei valstybės pavadinimas? Man atrodo, ateityje ši problema iškils ir Europos Sąjungoje.

Kun. Kęstutis Kėvalas: Europos sąjungoje daugiau skatinamas pilietiškumas. Aš esu Europos pilietis. Tautiškumas pradėjo slinkti į šoną. Panaši situacija kaip Amerikoje - tautiškumas liko kaip tradicija susijusi su tam tikro maisto valgymu, dainų dainavimu ir t.t. Esminis klausimas išlieka- kas aš esu- tik Europos pilietis ar ir lietuvis?

Vidas Abraitis: Tautų, kurios yra skirtingos savo kultūrine patirtimi, buvimas kartu viena kitą paryškina. Jei visuomenė būtų vienalytė, neapibrėžta, netautinė- ji būtų be galo blanki ir neįdomi. Pasaulis labai nuskurstų tiek kultūrine, tiek kalbine, tiek išvaizdos ar kita prasme.

Vygantas Malinauskas: Iki šiol visi kalbėjome, jog tautiškumas padeda valstybei. Tačiau ir mūsų tautos istorijoje yra nemažai pavyzdžių kur tautiškumas griovė valstybę. Pvz.: karaliaus Mindaugo atvejis, kai tautiškai nusiteikę žemaičiai, nusprendė susitvarkyti patys ir mes praradome karalystę. Taip pat ir šiais laikais tautinis sąjūdis nebūtinai skatina valstybės, kaip pilietinės visuomenės stiprėjimą. Tai nereiškia, kad tai turi būti priešingi dalykai, šios kryptys gali sutapti arba išsiskirti.

Kun. Arvydas Žygas: Vygantas ką šnekėjo apie tautiškumą, kuris buvo žalingas valstybingumui. Tai buvo tautiškumas be Dievo, be krikščionybės. Kodėl ateitininkija buvo tokia pranaši prof. St.Šalkauskio ideologijoje? Jis pabrėžė, kad “mano tautiškumas, inteligentiškumas, visuomeniškumas, šeimyniškumas turi būti persmelktas katalikiška dvasia”. Kodėl išpažįstame vieną katalikų tikėjimą kaip tikrąjį tikėjimą? Norint reikštis ir gyventi bet kurioje kitoje religijoje- reikia persiimti tos religijos kultūrine išraiška. Katalikybė- vienintelė religija pasaulyje, persmelkianti visas tautas ir kultūras, nereikalaujanti atsisakyti kultūrinės išraiškos, bet leidžianti kultūrai būti lyg tautiniu drabužiu (ar tai būtų Afrikos ar baltų, ar europiečių kultūra). Mes galime išreikšti savo pagarbą, meilę Dievui, bažnyčiai neatsisakydami savo kultūrinės išraiškos. Tauta matoma kaip didžiausia Dievo dovana, bet ne kaip tikslas savyje, o kaip išraiška per kurią garbinam Dievą. Kaip žmogus negali egzistuoti be savo kūno, taip jis negali egzistuoti be savo tautos, tautinės išraiškos.

Dainius Jankauskas: Kas yra svarbiau? Tautiškumas ar žmogiškumas? Ką tu matai, tarkim, rusų tautybės žmoguje - rusą ar žmogų? Tai, kad Europa vienijasi, yra kažkuria prasme Dievo kalbėjimas: ,,Jūs esate… žmonės visi… Visi pagal tą patį Dievo atvaizdą.” Tai, kad jūs esate originalūs, yra gerai, bet tai nėra tikslas… Įdomi yra Senojo Testamento citata- istorija apie Babelio bokštą. Nuo ko prasidėjo tautiškumas? Nuo žmogaus puikybės. Dievas atėjo ir sumaišė išpuikusių žmonių kalbas.

Kun. Arvydas Žygas: Tautiškumas nebuvo Dievo bausmė! Adomas ir Ieva kalbėjo lietuviškai.

Vidas Abraitis: Susidurdami su kultūrine ar tautine apraiška, savo aplinkoj turėdami ir žydų, ir rusų, ir lenkų, turėtume išlaikyti šeimyniškumo principu pagrįstą santykį. Priešpastatymo nėra, tik kūrybiškas ieškojimas.

Aurimas Šukys: Pirmiausia skatinu žmonių sąmonėjimą. Tautiškumas padeda lengviau įsijungti į pasaulinę visuomenę, į tą didelį bendrabutį, kurio gyventojai mes tampame. Ateitininkų uždavinys yra ieškoti, kaip padėti provincijos žmonėms, nebūtinai tikintiems, įsijungti į procesus, kurie dabar vyksta.

Kun. Kęstutis Kėvalas: Ateitininkai yra katalikiška organizacija, o žodis katalikiškas yra verčiamas kaip visuotinis, vadinasi apima visus aspektus, taigi ir tautiškumą, ir pilietiškumą. Ateitininkų šūkyje pirmas žodis yra Visa- tai ir tautiškumo sąvoka, ir pilietiškas veikimas; antrasis- atnaujinti- visi dalykai ir procesai, kurie nėra palaikomi, pradeda smukti į apačią. Atnaujinimas reikalauja nuolatinių pastangų. Ką reiškia šiandieną pilietiškai veikti? Man tai reikštų entuziazmo, iniciatyvos ir motyvacijos skatinimą. Dėmesio- Lietuvoje irgi gali būti Amerika. Kodėl? Žmonės nemąsto, kad jie gali laimėti. Mąstyk, kad laimėsi, ir laimėsi. Lietuvoj daugelis žmonių mąsto, kad pralaimės, ir jie pralaimi. Ateitininkai turi tą atnaujinti, perkeisti.

Kun. Arvydas Žygas: Amerikos lietuvių tarpe, mums buvo aišku, kad nebuvome amerikonai, mes buvome lietuviai, bet mes buvome Amerikos piliečiai. Buvo būtina būti ir garbingais lietuviais, ir garbingais Amerikos piliečiais. Ar aš galėjau būti garbingas Amerikos pilietis, nebūdamas lietuviu?- Taip. Ar aš galėjau būti garbingas lietuvis nebūdamas garbingu Amerikos piliečiu? - Ne. Atgimimo metais išeivijos lietuvių visuomenę labai įskaudino pradėję važiuoti į Ameriką naujieji lietuviai, jie nebuvo nei garbingi lietuviai, nei garbingi Amerikos piliečiai. Jeigu aš esu garbingas lietuvis tautiškumo atžvilgiu, jei gerbiu kitas tautas ir nesu šovinistas, nacionalistas, taip pat esu garbingas pilietis. Šie dalykai nėra atsiejami vienas nuo kito.

Vygantas Malinauskas: Kas yra geras pilietis, diskusijų kyla mažai, bet ką reiškia būti geru tautiečiu, diskusijų kyla daug. Tautiškumo savimonė gali būti konservatyvi, ir gali būti kūrybiška, vaisinga. Galima laikyti tautiškumu tai, kad užkonservuoju kaip muziejines vertybes XIX amžiaus žemdirbių dainas, arba tai, kad dabar kuriu XX am postmodernią Lietuvos miestų tautinę kultūrą.

Kun. Arvydas Žygas: Mes turime pripažinti, kad yra laiko kaita, kuri keičia kultūrą, bet taip pat būtų neteisinga paneigti tai, kas buvo praeity, kultūros lobyno dalykų nevertinti ir nesaugoti. Esame generacijų ir laiko produktas, kiekviena karta yra mums palikusi kažką- kraitį, palikimą, dovaną. Kada nors, Vygantai, tavo vaikai ir anūkai turės seną Virgutės ir Vyganto vestuvinę nuotrauką, bet jie galės ją atnaujinti įdėdami į naujus rėmus- “prieš šimtą metų buvo Vygantas ir Virgutė, mūsų seneliai ir proseneliai, mes dėkojame jiems, kad per juos atsiradome pasaulyje”. Tai nesupriešinami dalykai. Kultūros išsaugojimas dažnai yra vadinamas kultūros stagnacija, bet manau tai yra klaidinga samprata, nes etninė kultūra yra palikimas, vertybė, tūkstančiais metų sukurtas lobynas, dovanojamas iš kartos į kartą kaip dovana.

Liutauras Serapinas: Pilietiškumas ir tautiškumas organizacijos kasdienybėje kartais įgauna labai savotišką atspalvį. Tautiškumo samprata moksleivių renginyje- išeina moksleivis su Lietuvos vėliava į priekį, apsirengęs treningais. Žinoma, šiuolaikinių tautinių rūbelių nėra. Treningai gali būti tautinis rūbelis. Taip pat mūsų pilietiškumas- mūsų organizacija yra viena iš skaitlingiausių organizacijų Lietuvoje, esame didelė politinė jėga, prieš rinkimus, per rinkimus galima laukti, tikėtis iš mūsų tam tikro žingsnio. Tačiau mūsų organizacija visiškai nedalyvauja politikoje, nesame partija, neturime politinių lozungų, ambicijų, netgi raidos. Iš mūsų visuomenė ir tauta galbūt tikisi truputį daugiau.

Kun. Arvydas Žygas: 1996m moksleiviai ateitininkai per suvažiavimą apie tai diskutavo ir priėmė, kad tai, jog nesame politikoje, dar nereiškia, kad politinių procesų nevertiname ir negerbiame, arba kad neleidžiame žmonėms dalyvauti. Jeigu kažkas iš mūsų norėtų per bet kurią partiją, kuri yra krikščionišku principu paremta, įeiti į seimą, būtų galimą tokį žmogų palaikyti.

2. VERSLAS IR TAUTIŠKUMAS (atgal)

Irma Kuliavienė: Pavyzdžiui, šio amžiaus pradžioje Vokietijoje tie žmonėms, kurie nešiojo tautinius rūbus, buvo buvo finansiškai, materialiai paskatinami. Šiais laikais pinigai nebėra mokami, tačiau iki šiol tam tikruose Vokietijos regionuose- miesteliuose savaitgaliais, o kaimuose ir kasdien, žmonės vaikšto su tautiniais rūbais, o madų žurnaluose dažnai atsispindi tautinių rūbų motyvai.

Kun. Kęstutis Kėvalas: Aš manau, kad šie dalykai suderinami. Tai būtų įdomu tiek rūbų modeliavime, tiek ir namų dizaine, statyboje. Statomi namai gali būti nepaprastai modernūs, bet tuo pat metu atspindėti tam tikrus XIX am trobos motyvus- pavyzdžiui centre stovintis židinys, aplink kurį formuotųsi visas gyvenimas. Mūsų gyvenamųjų butų kūryba- detalės su linu, medžiu ar akmeniu ir t.t. Pasauly ateina mados- pvz.: japoniško stiliaus, kinietiško stiliaus; mūsų verslininkai dar nėra to pagavę, bet jei pagautume pasaulio tendencijas ir tas taptų mada, taip galėtų būti skatinamas tautiškumas. Manau, kad verta būtų skatinti tautiškumą, užkrečiant verslą tautiškais simboliais, motyvais.

Vidas Abraitis: Kai kurie dalykai nėra išviešinti, bet yra natūraliai įaugę į kraują- pavyzdžiui maisto gaminimas. Jie nuo seno buvo ir yra erdvė, kur galima išlikti savimi. Pagalvoję atrastume ir daugiau tokių sričių. Tai ir turistinis, ir šou verslas.

Aurimas Šukys: Ar mes, valgydami lietuviškus balandėlius ir koldūnus, liekame lietuviais, galbūt net nebekalbame lietuvių kalba, o belieka tik produktai iš tam tikros šalies. Tai komercializacijos problema. Reikia išlikti budriems, kad per anksti neprarastume to, ką turime. Jei niekas kaime neorganizuoja šokių, tai visi eina gerti, jei mieste nėra užimtumo programos vaikams, tada jie eina leistis narkotikų.

Vygantas Malinauskas: Verslas dažnai turi savybę iškreipti kitų žmonių poreikius. Verslo principu mums geriausias gėrimas turėtų būti coca-cola, sveikiausias maistas- Mc Donald’o sumuštiniai. Tautiškumas- tai kiekvieno šimtmečio kuriamas stilius. Kaip reikėtų organizuoti šiuolaikinius lietuviško stiliaus jaunimo vakarėlius, taip pat būtų galima turėti šiuolaikinius lietuviško stiliaus drabužius.

Mindaugas Kuliavas: Tautiškumas atsirado, kūrėsi ir išsilaikė dėka namų verslo. Tai yra tai, kas buvo audžiama, drožiama, dainuojama darbo metu. Ir šiuolaikiniams lietuviško stiliaus drabužiams sukurti verslas galėtų pagelbėti.

Kun. Arvydas Žygas: Kultūra nėra statiškas, bet dinamiškas, nuolatos besikeičiantis reiškinys. Tačiau yra tam tikros taisyklės kultūrologijoje- etninė kultūra yra atėjusi iš kaimo visuomenės, prieštechnologinės kultūros laiko, ji yra laikoma savita ir unikali, bei verta išsaugojimo. Prieš keletą savaičių “Stiliaus” televizijos laida rodė Paryžiaus aukštosios mados namus, kur buvo naujai pristatyti Afrikos genčių moterų drabužiai, bei jų elementai įvesti į Paryžiaus aukštos kultūros madą. Harvardo universitete yra specialiai leidžiamas žurnalas, kuris vadinasi “Cultural survival”, jis skatina, kad etninės, tautinės kultūros būtų išsaugomos ne muziejiniame lygyje, bet žmonių gyvenimuose. Tą pat mes matome ir popiežiaus kelionėse per visą pasaulį? Apkeliaudamas visas tautas ir kultūras jis parodė katalikų Bažnyčios pagarbą ir meilę toms kultūroms, kurios atsirado per Dievo malonę ir kurios turėtų būti saugomos. Evangelizacija kiekvienoje kultūroje vyksta pagal jos etninės kultūros išsaugojimą ir savitumą. Verslas ateina į pagalbą ten, kur padeda populiariai, ne pigiai, bet prasmingai puoselėti etninę kultūrą, kur žmonės gali nusipirkti vertingus dalykus, o tautai ir kultūrai tai gali būti naudinga. Pvz. : Aborigenų kultūra Australijoje: jų menas yra parduodamas už tūkstančius dolerių ir yra skaitomas, kaip vienas iš gražiausių meno išraiškų, gauti pinigai sugrįžta pas aborigenus tam, kad padėtų jiems išsilaisvinti iš alkoholizmo liūno, kad suteikti jiems mokslą, švietimą, medicininę priežiūrą. Verslas turi labai stiprią vietą ir paskirtį puoselėjant kultūrų pažangą.

Liutauras Serapinas: Biznis- tai pinigų darymas, o pinigai yra vilionė, pagunda, šėtoniškas gyvis. Mes, krikščionys, turim akivaizdžią takoskyrą. Vilionė, pagunda, nuodėmė, tai konkretūs dalykai, o tauta- Dievo dovana, čia negali būti jokio ryšio, čia nuolatinė kova, nuolatinis pasipriešinimas.

Kun. Arvydas Žygas: Jeigu žmonės kaimuose skursta, bet ten yra audėjų ir dievdirbių, mes galime skatinti, kad jie kurtų produkciją ir verslo sistemoje ar tai meno galerijoje, ar suvenyrų parduotuvėje, tuos dalykus parduotų, o pinigus panaudotų savo ekonominiam gerbūviui pagerinti ir šeimos vaikų ateičiai užtikrinti. Tai gėris, tai ne nuodėmė, tai nėra nesuderinami dalykai. Algos gavimas yra pagrindinis socialinio bažnyčios mokymo pagrindas. Teisingumas, kuris yra įgyvendinamas teisingu atlyginimu už darbą yra pagrindinė mintis, kurią išreiškia Leonas XIII “Rerum novarum”. Žmonės turi teisę užsidirbti, turi teisę į privačią nuosavybę, turi teisę gauti teisingą atlyginimą už gerą darbą. Bažnyčia tuo rūpinasi.

Vygantas Malinauskas: Tautiniai dalykai, tautinė dailė buvo iš esmės tautinio verslo dalis, to negali griežtai atskirti, bet apskritai verslas atstovauja stipresnę, ekspansyvią modernesnę kultūrą. Poreikį, tautinį skonį suformuoja ne verslas, bet tautos stilingumo, grožio nuojauta, o verslas reaguoja ir kartais prisideda. Bet paprastai verslas skonį gadina, nes labiau apsimoka pardavinėti pigias, nekokybiškas prekes, negu subtilesnius ir geresnės kokybės gaminius.

Mindaugas Kuliavas: Skonį gadina ne biznis, o žmonių neturtas. Žmonės neperka pigių ir nekokybiškų daiktų, jei turi pinigų. Verslas savotiškai gina tautinę kultūrą, nes skatina žmones dirbti ir užsidirbti. Skurdas trukia kultūrą žemyn.

Vidas Abraitis: Svarbu ne tiek pats procesas, bet proceso dalyviai, jų pasiruošimas, išprusimas, jų vidinės vertybės. Jei verslininkas bus tautiškai sąmoningas, supratingas, jis skatins tautiškumą. Jei pinigai bus jo vertybė, o ne priemonė, tai viskas apsivers.

Aurimas Šukys: Jei esu gamintojas, gaunu pelną, galiu jį panaudoti savo vertybių išsaugojimui.

Dainius Jankauskas: Išlieka tai, kas yra vertinga

Emilija Pundziūtė: Pasižiūrėkime, kas yra tos amerikietiškos Mc Donald'ų ir coca-cola’os kultūros skverbimosi ginklas- tai yra verslas. Manau būtų protinga tuo pačiu ginklu pasinaudoti ginant savo tautiškumą. Būtų labai paklausūs ir rūpintojėliai, ir kaimo turizmas, verslas galėtų puikiai skatinti tautiškumą.

Kun. Kęstutis Kėvalas: Pasaulyje dažnai stipresnė kultūra peržengia silpnesnę. Jei Mc Donald'ai taip sėkmingai žengia į Lietuvą, tai mūsų kultūra nėra pakankamai stipri ar unikali. Amerikoje tai nėra prabangos dalykai, nes tai pigus ir greitas maistas, ir nesveikas taipogi. Taigi jeigu žmonės skursta, atsidaro kelias masinei kultūrai, kuri dažnai yra niveliuojanti.

Mindaugas Kuliavas: Mc Donald'ai patiria didžiulius nuostolius ir svarsto išeiti iš Lietuvos.

atnaujinta: 2006-06-02