|
Mielas Jaunas Žmogau,
šio laiško forma noriu su Tavimi pasidalinti nuostabia patirtimi,
parsivežta iš Dainavos, kur vieną savaitgalį, t.y. kovo 16 18 dienomis,
vyko Jaunimo rekolekcijos. Ar girdėjai apie jas? Beje, žodis rekolekcijos
yra labai retai naudojamas kasdienėje kalboje, tad drįstu priminti, kad tai
yra susikaupimui ir dvasiniam atsinaujinimui skirtas laikas.
Aš šiemet jaunimo rekolekcijose dalyvavau pirmą kartą. Jos vyksta kasmet,
tradiciškai trečiąjį kovo savaitgalį. Mičigano valstijoje netoli Detroito
įkurta Dainavos stovyklavietė į gavėnios rekolekcijas pakviečia jaunus
žmones iš įvairių Amerikos kampelių. Šiais metais čia dalyvavo trisdešimt 16
17 metų jaunuolių iš Čikagos, Detroito, Clevelando ir net Kanados. Pačias
rekolekcijas organizuoja Užsienio lietuvių sielovados Jaunimo skyrius,
kuriam vadovauja Birutė Bublienė.
Kaip minėjau, tai buvo pirmoji mano viešnagė Dainavoje, taigi negaliu
palyginti vykusių rekolekcijų su ankstesniais metais. Tačiau šiuokart noriu
pasidalinti patirtais įspūdžiais iš to, ką mačiau ir girdėjau, ką supratau
ir patyriau. Tikiuosi, kad Tau bus įdomu.
Taigi, man atvykus į Dainavą penktadienio vakare, stovyklavietė jau
lingavo nuo jaunų balsų džiaugsmo, lydėjusio susitikus senus draugus. Turbūt
šio susitikimo daugelis tikrai laukė.
Po atidarymo vyko susipažinimo vakaras, kurį pravedė viena iš jaunųjų
vadovių Lina Bublytė. Mums buvo pristatyti vadovai ir naujasis savaitgalio
komendantas Andrius Rusinas, kuris vėliau tikrai draugiškai ir tvarkingai
atliko savo pareigas.
Po naktipiečių už salės įrengtoje koplytėlėje, kurią vadinome ir Tylos
kambariu, prelatas Edis Putrimas pradėjo susikaupimą ir vakaro meditaciją.
Jos metu prelatas papasakojo savo išgyvenimą Toronto oro uoste, prieš dvejus
metus patyrus besileidžiančio lėktuvo gaisrą. Vienas netikintis italas už šį
gaisrą ir patirtą išgąstį priekaištavo Dievui ir šiam dvasininkui,
bandžiusiam nuraminti žmones ir paguosti, surasti kitus šeimos narius. O tuo
tarpu šis italas nežinojo, kad būtent jo paties rankomis išgelbėta iš
lėktuvo bandžiusi išbėgti moteris, kuri pargriuvo ir būtų likusi gulėti
gaisro apimtame lėktuve, buvo tikras Dievo darbas. Tai buvo dviejų mažų
vaikų mama, ir Dievas šioje nelaimėje pasinaudojo šio netikinčio italo
gera širdimi... Kai prel. Edis atskleidė pačiam italui šį įvykį, jis su
ašaromis atgailavo, klausdamas, ar Dievas jam atleis, nes piktžodžiavo
Jam... Pasirodo, gyvenime taip ir būna, kad Dievas daug gerų dalykų padaro
ir per mažai tikinčius arba net visai netikinčius žmones, tik jie gal to
nežino, nemato, nesupranta... Ar esi tai patyręs ir Tu?
Po tokio įspūdingo pasakojimo jaunuoliai dar kurį laiką liko tylėti ir
mąstyti... Taip baigėsi pirmas vakaras.
Rytojus nebuvo labai ankstyvas. Pirmas visų susitikimas vyko vėl
koplytėlėje. Rytą pradėjome gitaros akordų skambesio lydima giesme Dievui,
padėkos malda, kreipimusi į Šventąją Dvasią ir dienos Evangelijos ištrauka.
Prel. Edis palaimino mus ir mūsų laukiantį pusryčių stalą.
Po pusryčių Vija Sidrytė, viena iš vadovių, pravedė keletą žaidimų, po kurių
prasidėjo rimtesnė dienos dalis prel. Edžio Putrimo paskaita Drąsos! Tai
Aš! Nebijokite. Prelatas, naudodamas jaunimui išdalintą metodinę medžiagą,
apibūdino sąmoningo krikščionio bruožus ir juos išreiškiančius
krikščioniškus simbolius. Paskui rekolekcijų dalyviams išdalino kitą
metodinę medžiagą, pavadintą Mano tikėjimo kelionė, kurią reikėjo aptarti
mažose grupelėse, o paskui bendrai pasidalinti išvadomis.
Antrą paskaitą Tikėjimo stebuklas buvau paprašyta pravesti aš. Tai buvo
greičiau ne paskaita, o mano atsivertimo ir įtikėjimo liudijimas, kadangi
augau netikinčioje šeimoje, iki 16 metų nepažinojau krikščioniškų vertybių,
mokykloje man atkakliai skiepijo ateizmo ideologiją... Mano gyvenimo
kelionei ir pašaukimo atpažinimui reikėjo daug drąsos ir tam tikra prasme
rizikos, tad su jaunimu apie tai atvirai ir dalinausi. Labai jaudinausi, nes
seniai neliudijau savo tikėjimo istorijos. Džiaugiuos, kad jaunimas manęs
klausėsi, suprato, priėmė... Man pačiai tai buvo tarsi rekolekcijos, naujas
motyvas iš naujo pradėti dvasinę kelionę, vėl pasijaučiau kaip prieš 15 - 10
metų, tarsi iš naujo gimdama Kristui...
Kiek vėliau organizatoriai pakvietė jaunimą pasiskirstyti į 5 grupeles,
kurios turėjo drąsą išreikšti šokiu, reklama, poezija, vaidinimu ir daina.
Papietavus mums buvo parodyti darbo rezultatai. Štai vienos grupelės
eilėraštis:
Kai nėra mamos, reikia drąsos.
Kai esam liūdni, pajaučiam Dievo širdį.
Kai trūksta taikos, reikia Dievo šilumos.
Gauni ramybės iš draugystės.
Gauni stiprybės nuo Dievo kantrybės.
Gauni gerą jausmą, kai pajauti Dievo džiaugsmą.
Mūsų siela dainuos, kai turime drąsos!
Trečioji dienos paskaita Drąsa tikėti buvo praturtinta multimedijos
priemone viena iš rekolekcijų dalyvių Diana Karvelytė pristatė vaizdinę
medžiagą, kaip mes galime parodyti drąsą savo kasdienybėje, ir ką iš tikrųjų
konkrečiose situacijose mes rinktumės. Diana mums leido prisiminti jauną
mokinę Rebecca Scott iš Columbine gimnazijos, kuriai prie smilkinio
gimnazijoje paauglys prikišo pistoletą ir paklausė, ar ji tikinti į Dievą?
Ji nedvejodama atsakė Taip, tikiu ir ...mirė. Tuo pavyzdžiu paskaitos
vadovė rekolekcijų dalyvius bandė išprovokuoti drąsai už tikėjimą - net jei
reiktų atiduoti gyvybę.
Vėliau, visiems peržiūrėjus parengtą medžiagą, Diana pakvietė jaunimą
grupėse apsvarstyti keletą aktualių šiandienos situacijų ir atsakyti į jas
lydinčius klausimus: ką darytum, jei būrys žmonių niekintų Tavo katalikišką
tikėjimą, taip pat niekintų tikėjimą, būryje esant Tavo tylinčiam ir tarsi
viską priimančiam, draugui? Ką darytum, jei Tavo draugė ima lauktis kūdikio
ar bandytum atkalbėti ją daryti abortą? Kaip reaguotum, jei Tavo draugė
išeitų gyventi pas vaikiną, nors žinai, kad Katalikų tikėjimas neleidžia
gyventi kartu nesusituokus?
Grupelių pristatymo metu kilo karštos diskusijos, nes nuomonės dėl situacijų
labai išsiskyrė. Daugelis jaunuolių nežinojo tikro Bažnyčios mokymo apie
tai, o kai kurie buvo tikri, kad gyventi kartu tikrai galima jau po
sužadėtuvių... Bendromis organizatorių ir vyresniųjų vadovų pastangomis
bandėme atsakyti, kodėl vienas ar kitas sprendimas yra negalimas ir kodėl
Bažnyčia moko kitaip. Šios temos buvo tokios aktualios, kad išsiaiškinimui
iki galo reikėjo net pertraukos. O man tai buvo dar vienas patvirtinimas,
kaip atsakingai ir uoliai turiu skelbti Kristaus ir Jo Bažnyčios mokymą savo
dėstomose pamokose...
Diskusijoms pasibaigus pagrindinė rekolekcijų organizatorė Birutė Bublienė
supažindino jaunimą su Lietuvos Jaunimo dienomis, kurios vyks Klaipėdoje
birželio 30 liepos 1 dienomis, taip pat su Pasaulio Jaunimo dienomis
Australijoje 2008 metais bei progomis jaunimui savanoriškai padirbėti
Lietuvoje vasaros metu su vargstančiaisiais, ypač vaikais.
Ketvirtoji paskaita, kurią vedė teologijos studentas iš Čikagos Nerijus
Šmerauskas, vadinosi Eucharistijos šventimas ir praktika gyvenime.
Suprantama, kad ši paskaita buvo apie išsamesnį Šv. Mišių supratimą ir
praktikavimą.
Po vakarienės pasimokėme bendrai giedoti giesmes, aptarėme kai kurias Šv.
Mišių detales ir ėmėme švęsti Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą. Kad būtų
įdomiau, ką ketinome švęsti, pradžioje su jais pažaidėme keletą drąsą
primenančių žaidimų. Paskui rekolekcijų dalyviai turėjo pagalvoti ir garsiai
pasakyti: kas jiems žaidžiant patiko ar nepatiko, kaip jie jautėsi žaidimo
metu, kokie jų jausmai buvo paliesti? Apibendrinus priėjome prie susitaikymo
vieni su kitais, o ir su Dievu mūsų Kūrėju, poreikį. Po šio įvado vėl
susirinkome savo Tylos kambaryje, kur prelatas Edis, rankose laikydamas
indą su vandeniu, priminė jo reikšmę Krikščioniškoje tradicijoje, paskui,
įbėręs žiupsnelį druskos, jį pašventino ir pakvietė kiekvieną dalyvį juo
persižegnoti. Po to sekė skaitinys iš Šventojo rašto, psalmė, sąžinės
peržvalga. Priėjęs asmeniškos išpažinties, ir padėjęs degančią žvakelę į iš
anksto paruoštą širdies formą prie altoriaus, kiekvienas dalyvis turėjo
parašyti Jėzui laišką ir įsijungti į koliažo darymą. Koliažas buvo kuriamas
ant didelių kryžiaus formos suklijuotų lapų, tyliai, naudojant žurnalus,
žirkles, klijus, rašymo priemones. Rytojaus dieną šie lapai buvo padalinti į
skaičių, kiek būta dalyvių ir, su kitoje pusėje išrašytu Jaunimo dienų himnu
bei citatomis apie drąsą, padovanoti.
Visiems norintiems susitaikius su Dievu, šventėme Eucharistiją. Jos
liturgijai vadovavo prelatas Edis. Prelatas homilijos metu keletą jaunuolių
pakvietė Sūnaus palaidūno istorijos inscenizacijai. Buvo nauja ir įdomu -
liturgijos vadovas stengėsi šią situaciją perteikti šių dienų kontekste. O
Šv. Mišios buvo aukojamos už rekolekcijų dalyvių sunkiai sergančias mamas ir
už lygiai prieš metus žuvusį rekolekcijų dalyvių bendraamžį ir draugą Andrių
Grigorio.
Po Šv. Mišių vėl susirinkome į tylos kambarį, kuriame jau turėjome Švč.
Sakramentą, ir jo akivaizdoje pora jaunimo vadovų - Lina ir Marius
Poskočimai - pasidalino liudijimais apie jų tikėjimo išbandymą ir brendimą,
susidūrus su minėto jų artimo draugo Andriaus netektimi ir sužinojus apie
sunkią savo mamos Rasos ligą. Šie liudijimai buvo tokie stiprūs, kad
privertė susigraudinti ne vieną rekolekcijų dalyvį, juolab, kad visa
rekolekcijų nuotaika sukosi apie drąsą. Po įkvepiančių liudijimų kai kurie
dar ilgai liko koplytėlėje, paslaptingai apšviestoje Jėzaus artumoje, tylūs,
susimąstę, paliesti...
Vėliau mūsų dar laukė naktipiečiai ir tradicinis plakatų vienas kitam
rašymas. Tai buvo paskutinioji šios dienos programos dalis, pasibaigusi
gerokai po vidurnakčio. Suprantama - jaunystė! Negi eisi anksti miegoti, kai
tiek draugų aplinkui!?.
Sekmadienio rytas prasidėjo vėl su giesme, malda ir šv. Teresėlės ištrauka
apie drąsą ir meilę. Beje, ar žinai, kad mažoji šv. Teresėlė iš Lizjė,
Prancūzijos, yra Lietuvos Jaunimo dienų Globėja? Jos relikvijos kaip tik
keliauja į Lietuvą ir dalyvaus Jaunimo dienose! O šv. Teresėlė yra tuo
įdomi, kad ji tegyveno 24 metus, ir nors iš savo karmeličių vienuolyno
nebuvo kojos iškėlusi, paskelbta Misijų Globėja. Be to, prieš 10 metų ji
buvo paskelbta Bažnyčios Mokytoja, nes šventumui pasiekti darė mažiausius
darbelius, tačiau su didele meile. Ilgainiui ji dėl plaučių džiovos ir
dirbti nebegalėjo, tačiau jos meilės Jėzui niekas negalėjo atimti... Jos
užtarimu Dievo malonės iš dangaus krenta lyg rožių žiedai dažnai žmonės į
Teresėlę melsdamiesi pajaučia rožių kvapą...
Papusryčiavus buvau pakviesta pasidalinti rekolekcijas apvainikuojančiomis
mintimis, visa užbaigti gavėnios dvasioje. Dievo Dvasia ruošė mane tam ir
įkvėpė paskaityti istoriją iš Biblijos apie Dovydo kovą su Galijotu,
atėjusiu su kalaviju prieš visą izraelitų tautą. Dovydas, paprastas
jaunuolis, pasitikėjęs tik Gyvuoju Dievu, visiškai neapsiginklavęs, o tik
kaip piemuo pasiėmęs penkis akmenėlius iš upelio, nugalėjo milžiną Galijotą.
Mes, pasirodo, savo gyvenime visi turime Galijotą - gąsdinantį mus,
bauginantį, menkinantį, gundantį... Todėl visada prie savęs privalome
nešiotis penkis akmenėlius, Dievo vandens nuplautus, o tai yra: malda,
Biblija, Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas, Šv. Mišios ir pasninkas.
Nežinia, kurio akmenėlio iš mūsų krepšio gali prireikti, tad būtina prie
savęs visada turėti visus...
Dar ilgai ilgai stovyniavome, lūkuriavome prie durų, kieme, prie mašinų,
nenorėdami išsiskirti su draugais, su Dainava... Buvome labai dėkingi
organizatoriams, vadovams, iš kurių dar reikėtų paminėti Audrą Rusinaitę ir
Rūtą Samonytę iš Toronto, Rimą Kuprytę iš Čikagos. Patiko... Labai... Gal
kitais metais ir Tu atvyksi čia? Tau tikrai turėtų patikti, nes visiems čia
būna labai gera. Jau šiandien įsirašyk į savo kalendorių: Trečiasis kovo
savaitgalis Dainavoje. Ir ...iki pasimatymo!
|
