Dainava eilėraščiuose

Prisimindami Dainavos garbingą sukaktį, patiekiame keletą eilėraščių, liečiančių visų pamiltą Dainavą.

• Dalia Staniškienė
• Nijolė Beleškaitė Gražulienė
• Stasys Garliauskas
• Saulius Jankauskas
• Darius Polikaitis

Ramybė. Vienuma.
Saulėleidis ant kalno,
tviksėjimas vandens Spygly,
Miškų ošimas...

Tai Tavo, Viešpatie, pasaulis;
Tai Tavo Meilė, spindinti saulėlydžiu;
Tai Tavo Meilė, kurią jaučiu vienumoj
Ir Spyglio ežero vandens tviskėjime...

Ramybė jums...
ir man ramu,
Ir man ramu...

O Viepatie, dėkoju Tau
už naują rytą Dainavoj.
Už lengvą rūką ežero paviršiuj -
kylantį, kabantį,
kviečiantį kilt kartu...
už žalią medžių atspindį Spygly,
už ryto vėsą,
rasą ant žolės žalios,
kurią nakties tyloj
lietaus lašai nuplovė...
už mėlyną laukų žiedų žydėjimą,
už švelnų šnabždesį vėjelio,
pūkiniais debesėliais puoštą dangų,
paukštelių giesmę ryto tylumoj
ir saulę, saulutę motinėlę,
švelniai, lyg motinos ranka,
laukus beglostančią...

O Viešpatie, Ramybės Dieve,
Dėkoju Tau
už naują rytą Dainavoj
ir už ramybę rytmečio rūke
ir Spyglio veidrody nuskendusią...

Dėkoju už ramybę
rytmečio rasoj,
lietaus lašuos, tyloj,
Kryžių kalnelio Kristaus veide
ir akyse kiekvieno
dvasią Dainavos pajutusio žmogaus...

O Viešpatie,
Dėkoju Tau už Dainavą,
už jos kelius ir takelius,
kai Tavo pėdsakus randu,
kur Tavo teviška ranka visus paliečia...

O Viešpatie, dėkoju Tau,
už naują rytą Dainavoj!

Niekados
niekados Dainava
Dainavos nelinksniuos
neminės nesapnuos
be širdies
be sielos...

Nuolatos
nuolatos mano žingsnius vilios
neužmirs niekados
kitos pušys nemos
Tavo kryžiai vis laimins
ir guos

Neaidės
neaidės jaunas juokas klegės
šokinės nuolatos
nuo draugų ant naujų
tarp jaunų ir senų
tik Tavuose laukuose

Nemirgės
nemirgės bangeliūkštės liūdės
nečiauškės neaidės
džiaugsmas virš debesų
negaivins netaškys
kaip Tavasis Spyglys

Neskambės
neskambės širdies dainos tylės
jei laužai nemirgės
neliepsnos akyse ir gęs pamažu
apsupti supintų
širdžių rateliu

Nespindės
nespindės iš naktinės erdvės
tiek žvaigždžių neskambės
mėnesienos tapytais takais kai einu
ir glėbin nekris
taip kaip Tavo naktis

Is skubu
ir skubu pasiilgus Tavų
palaimingų takų nespindės
netekės pirmos meilės žvaigždė
tik žvaigždynuose Tavuose
tik lelijų žieduose.

Tu lauki pasipuošusi vandens lelijomis...

Dainavos pušelės,
Kryžius šalia kelio,
Ąžuole kryželis
Dievop širdį kelia.

Žydi lauko gėlės -
Įvairiausios rūšys,
Spyglio ežerėlį
Saugo jaunos pušys.

Bangos nuvilnija,
Kur nendrelės plonos,
Glamonės lelijas
Baltas ir geltonas.

Kalno kryžiai stovi,
Tylus ir vieniši.
Kančią lietus plovė.
Dievo rankos plyšo.

Paminklas Kalantai
Vakarais nušvinta.
Jaunimas supranta
Aukos prasmę šventą.

Žydi obelėlė,
Kelią žiedais kloja,
Šakeles iškėlus
Ilsėtis vilioja.

Rūkuose paskendę
Dainavos kalneliai,
Mėnesėlis brenda
Spygliu iki kelių.

Saulužėlė šviečia,
Skamba dainužėlės,
Pasimaudyt kviečia
Spyglio ežerėlis.

Visą vasarėlę
Jaunimas dainuoja,
Vėliavas pakėlę,
Ateitin žygiuoja.

Nuo kalniuko su rogutėm
Leistis, šokti gan baugu.
-Nors galvelė ima suktis,
Bet smagu, smagu, smagu.

Su pačiūžom štai ant Spyglio
Lakstom, skriejam griūdami...
Spyglys vaikų pasiilgo.
Čiuožiam mes ant jo linksmi.

Žiemos laukas - gražumėlis,
Balta, balta kiek matai,
O kalnelių aukštumėlis!
-Renkasi ant jų vaikai.

Pasičiuožę, prisilakstę
Skubam, bėgam tekini.
-Skanūs kvapai mus vilioja.
O mes tokie alkani!

Prisivalgę, atsigėrę,
Mes susėdame ratu,
Pabendrauti, pasidžiaugti,
Padainuoti čia kartu.

Nors už lango kaukia vėjas,
Senas šaltis su barzda.
Mes prie židinio kaip vienas
Traukiam linksmą "tra-lia-lia!"\

Jau tamsu, visur tylu,
Rodos viens esi pasauly.
Ta naktis neša mintis
Per laukus į Dainavą.

Ten mano svajos, ten sapnai,
Ten palikau senus draugus.
Tenai miškai, ežero krantai
Tyliai kalba "Grįžki tu pas mus".

Jau tamsu, visur tylu,
Rodos, viens esu pasauly.
Nors mieste sėdžiu namie,
Mintyse skrendu aš čia.

Ten mano svajos, ten sapnai,
Ten palikau senus draugus.
Tenai miškai, ežero krantai
Tylai kalba: "Grįžki tu pas mus".