Dr. Adolfas Damušis

(1908 06 16 – 2003 02 27)

Su giliu liūdesiu pranešame, kad š.m. vasario 27 d. Vilniuje mirė dr. Adolfas Damušis, inžinierius-chemikas, Vyčio kryžiaus kavalierius, Laikinosios vyriausybės pramonės ministras, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos veteranas, ateitininkų ir katalikų visuomenės veikėjas.

Gimęs 1908 m. birželio 16 d. Gudijoje, Mogiliovo gubernijoje, A. Damušis išsimokslino nepriklausomoje Lietuvoje, grįžęs čia su tėvais 1919 m. Gimnaziją baigė 1928 m. Panevėžyje, cheminės technologijos mokslus - 1934 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 1937-1938 metais specializavosi Vokietijos universitetuose, o 1940 metais, apgynęs disertaciją “Aliuminio geležies deginių įtaka į portlandcemento susitraukimą”, įgijo inžinerijos daktaro laipsnį. Vos baigęs universitetą, buvo pakviestas laborantu į VDU, o 1942 m. jau ėjo Technologijos fakulteto dekano pareigas.

Prof. Pr. Jodelės skatinamas, 1935-1939 metais vasaromis tyrinėjo kalkinius klodus Skirsnemunės, Jiesios, Papilės-Akmenės, Karpėnų-Vegėsių apylinkėse, o žiemos metu medžiagas analizavo laboratorijoje. Sintezės bandymais sudarė portlandcemento formules. Lanke cemento įmones Vokietijoje ir Čekoslovakijoje, o Suomijos ir Latvijos fabrikuose - praktikavosi. Žaliavų vagoną buvo nugabenęs į bandomąjį fabriką Vokietijoje. Atlikęs šiuos tyrinėjimus ir apskaičiavimus, A. Damušis parengė preliminarų cemento gamybos Lietuvoje projektą. Pagal dr. A. Damušio projektą, cemento fabriko statyba Skirsnemunėje buvo pradėta, o Akmenėje - suplanuota.

Sovietams okupavus Lietuvą, į organizuotą pogrindį jaunas universiteto docentas A. Damušis įsijungė 1940 m. spalio mėnesį. Rezistenciniame pogrindyje ir 1941 metų sukilime Damušis buvo vienas iš pagrindinių logistinės strategijos vadų. Sukilimo iškeltoje Laikinojoje vyriausybėje Adolfas Damušis ėjo Pramonės ministro pareigas.

Antinacinėje rezistencijoje dr. A. Damušis aktyviai dalyvavo organizuojant vyriausiąją rezistencinių jėgų vadovybę — VLIK’ą. Čia jis atstovavo Lietuvių frontą ir 1943-1944 m. ėjo VLIK’o vicepirmininko pareigas. Pogrindinė veikla nuvedė jį į nacių kalėjimus.

Iš kalėjimo dr. A. Damušį ir kitus areštuotuosius VLIK’o narius išlaisvino amerikiečiai Bayreuthe, Vokietijoje. Išėjęs į laisvę, Vokietijoje surado šeimą, apsigyveno Kempteno DP stovykloje, buvo lietuvių gimnazijos direktorius, vadovavo Ateitininkų federacijos tremtyje atsikūrimui, išrinktas Ateitininkų federacijos vyriausiuoju vadu.

Persikėlęs į JAV dr. A. Damušis susitelkė prie technologijos mokslų ir reikšmingų lietuviškojo gyvenimo uždavinių. Profesinėje srityje jis atliko nemaža mokslinių tyrimų ir užpatentavo per 20 išradimų JAV, Kanadoje, Anglijoje ir Prancūzijoje. Profesinėje spaudoje paskelbė daugelį studijinių darbų.

Amerikoje nepritrūko laiko ir visuomeniniam darbui: Ateitininkų federacijoje - organizacijos vadovas ir Tarybos pirmininkas, Lietuvių fronto bičiuliuose — Tarybos pirmininkas, Lietuvių enciklopedijoje – cheminės technologijos redaktorius, Amerikos lietuvių Romos kataliku federacijoje — centro pirmininkas ir vicepirmininkas, Lietuvių katalikų mokslo akademijoje — narys mokslininkas, spaudos bendradarbis, suvažiavimų paskaitininkas ir t.t.

Jis buvo jaunimo stovyklos "Dainava" - pastatytos gražiame gamtos prieglobstyje tarp Čikagos, Detroito ir Klyvlendo - kūrėjas ir, kartu su žmona Jadvyga, nuolatinis jos globėjas. Pagrindinis stovyklos pastatas pavadintas dr. Adolfo Damušio vardu.

Dr. Damušis – tiek kalbėdamas su skirtingų nusistatymų žmonėmis, tiek su savo draugais – visuomet buvo toks pats: principuose - kietas, taktikoje - nuosaikus, džentelmeniškas. Jis švytėjo dvasios jaunyste, buvo kupinas šviesių rūpesčių, minčių ir idėjų.

Yra vadu, kurie vertina tik tuos darbus, kuriems patys vadovauja. Dr. Damušis vertino ir rėmė visus didžiuosius lietuvių užmojus, nors į vadus niekad nesiveržė. Filosofo Juozo Girniaus žodžiais, jis priklausė kitokiai vadų kategorijai: “ne jis troško vadovauti, o kiti troško jį savo priešakyje turėti. Patys žmonės ieškojo dr. A. Damušio vadovybės”.

1997 m. birželio 12 d. grįžo Lietuvon. Paklaustas kokie motyvai lėmė jo apsisprendimą sugrįžti, kai nusivylimo šiandien apstu tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, dr. Adolfas Damušis atsakė: “Meilė Lietuvai. Aš tikiu Lietuva, tikiu tauta. Esam perėję ugnį ir vandenį. Išlikom. Ir tie, kurie išlikom, galim susiburti ir statyti savo kraštą. O tauta gali keistis. Ir keisis į gerąją pusę.”

Lietuva neteko didžio savo sūnaus, VDU garbės daktaranto, popiežiaus apdovanoto šv. Silvestro ordinu. Nuliūdę liko žmona Jadvyga, duktė amb. Gintė Damušytė, sūnūs Saulius ir Vytenis su žmona Vida, vaikaitės Andrėja ir Lina su šeimomis, brolis Juozas su šeima, provaikaičiai Justinas ir Adomas, gausus būrys jo bičiulių ir draugų Lietuvoje bei pasaulyje.

Tegul šviesus Velionio atminimas lydi garbingą jo gyvenimo kelią ir kilniu pavyzdžiu stiprina gyvuosius.

Su giliu liūdesiu –

Dr. Adolfo Damušio artimieji ir draugai

atnaujinta: 2006-06-05