Darius Udrys

Ar dar tikime kilniu gyvenimu?

Man malonu ir sykiu garbė būti pakviestam su Jumis pasidalinti mintimis. Praėjus dešimtmečiui nuo ateitininkų atsikūrimo Lietuvoje, manau prasminga apžvelgti dabartinę ateitininkų projekto padėtį. Lietuvai išsivadavus nuo komunistų priespaudos, daug kam atrodė savaime suprantama, jog moralinis autoritetas visų institucijų, nuo seno atstovavusių komunizmui priešiškoms idėjoms sustiprės. Atrodė vos ne savaime suprantama, jog ilgus metus komunizmo tvenkiamas žmogaus ilgesys gyventi oriai, kilniai ir sąmoningai bematant išsilies į naują dvasinį atgimimą. Atrodė vos ne savaime suprantama, jog žmonėms, tiek metų gyvenusiems nelaisvėje, tikroji laisvės prasmė bus akivaizdi ir kad jie, kančiomis ir krauju ją išsikovoję, skubės ją įprasminti siekdami kilnaus gyvenimo. Praėjus dešimčiai metų, didelio mąsto dvasinio atgimimo nematyti. Visuomenės organizacijoms ir institucijoms nepavyko masių įkvėpti ir, nors daug kam materialinė padėtis gerėja, kilnaus gyvenimo siekiančiųjų, regis, mažoka. Praėjus dešimčiai metų nuo Lietuvos atgimimo imama klausti, kodėl neišsipildė šviesūs atgimimo lūkesčiai? Aiškinama įvairiai. Galbūt tai susiję su paprastu faktu, jog lengviau ardyti negu kurti. Priešinimasis jėgai, kuri slęgia visus - kova už išsivadavimą - yra tiesiog instinktyvi, visiems gyvūnams būdinga reakcija, vienijanti belaisvius savo pirmaprade ęsme. Tačiau vienybė kovoje Už kokį nors idealą reikalauja supratimo, apdairumo ir didelio žmonių tarpusavio pasitikėjimo.Kai kas mėgsta pabrėžti, jog lietuvį tarybinė sistema “sugadino.” Esą tarybinė santvarka tiesiog auklėjo žmogų įtarumo dvasioje; išlikimas, regis, reikalavo visiško skeptiškumo ir įtarumo. Kaimynai, draugai, visuomenės organizacijos, valstybė - visi buvo įtartini. Žmogus bijojo prasitarti apie tikras savo nuomones. Lengva buvo padaryti išvadą, jog visi blaivūs žmonės panašiai nuslepia tikrąsias savo mintis. Visiškai ciniški žmonės niekuo nepasitiki. Visų motyvai tampa įtartini. Tokioje terpėje bendramintiškumas ir draugystė išnyksta, ir tai užkerta kelią į bendrą tikslą.Galbūt perdaug trugdo vargas, verčiantis eilinį žmogų visas jėgas skirti paprasčiausiems poreikiams patenkinti, arba baimė tokio vargo.

Šiuose aiškinimuose yra tiesos. Tačiau visi jie susiję su žmonėmis, gyvenančiais Lietuvoje. Šiandien norėčiau su Jumis aptarti, koks mūsų vakariečių vaidmuo šiame veikale.

Lietuva atsiveria Vakarams tokiu momentu, kai nemažai mūsų vakariečių patys esame pamiršę tikrąjį savo, kaip laisvų žmonių, pašaukimą. Užuot pasinaudoję laisvės ir materinės gerovės suteikta proga vystyti ir realizuoti savo prigimtį aukščiausiuose lygiuose, per daug mūsų šiomis dienomis linkę savo išteklius skirti ne tiek savo sielos tobulinimui, kiek patogaus gyvenimo paieškai. Dažnas vakarų žmogus šiandien šių patogumų ieško nebe tam, kad, išsilaisvinęs nuo rūpesčiu dėl materinių poreikių, būtų laisvas siekti kilnaus gyvenimo. Ne, dažnam vakarų žmogui materiniai patogumai, kaip ir laisvė, yra tapę gyvenimo tikslu. Kelis tūkstantmečius žmogiškų dorybių vystymą aukštinusi Vakarų civilizacija, pagaliau pasiekusi gerovės lygį, išlaisvinanti didesnę visuomenės dalį nuo dvasią slegiančio persidirbimo ęsminiams poreikiams patenkinti, sykiu, regis, užmiršo, kodėl to išsilaisvinimo išvis buvo trošktama; pamiršo laisvės bei materinės gerovės tikrąją naudą ir pamiršo, ką tai reiškia “gyventi kilniai.”

Iš tiesų, ateitininkams ir visiems tikintiems žmogaus, kaip mąstančios būtybės, tobulinimusi - kilnaus gyvenimo idealu - sunku nenusivilti stebint tokią vakarų civilizacijos antiklimaktišką pažangą. Tačiau manau, kad svarstydami nūdienės Lietuvos problemas turime suprasti, jog daugelis to, dėl ko dažnai nuogastaujame stebėdami padėti Lietuvoje yra būdinga ne vien post-tarybinėms visuomenėms - kad tai yra visų Vakarų bendra kryptis.

Daugelis mūsu nuogastaujame stebėdami post-tarybinį žmogų, kuriam, atseit, pramogos ir materinių patogumų kaupimas tapo gyvenimo tikslu. Tačiau jeigu nusigręžtumėme nors sekundei nuo Lietuvos, pastebėtumėme panašų apsisėdimą betiksliu turto kaupimu, patogumų ir pramogų paieška pažangiausiose Vakarų šalyse. Kur bepažiūrėtumėme, aptiktumėme mases žmonių, tiesiog apsėstų visiškai betiksliu ir, tikra to žodžio prasme, besaikiu turto kaupimu. Sykiu, nors Vakarų pažanga pasižymi vis didėjančia materine gerove, kaip paaiškinti nūdienio žmogaus persidirbimą? Kodėl, nepaisant didžiulės techninės pažangos, eilinis amerikietis šiandien dirba 163-is valandas daugiau negu 1960-aisiais metais? Ir kodėl žmonės tai daro noromis?

Senovės krikščionių šūkis "darbas taurina" liudijo krikščionišką pažiūrą į darbą, kaip priemonę su kilniu tikslu - žmogaus sielos tobulėjimas. Priešingai pagonims filosofams, krikščionys suprato, kad darbas gali būti žmogų pakeliantis dalykas. Tačiau net krikščionys nesiryžo darbo visiškai atsieti nuo pažeminimo; nuo to, kas nevisiškai atitinka kilnią žmogaus prigimtį. Darbas, prisiminkime, buvo Dievo bausmė už Adomo nuodėmę: “Eik, Adomai, iš rojaus, pažink darbą artojaus.”

Šiandien darbas, kaip toks, neigiamų atspalvių jau nebeturi. Tačiau modernusis žmogus, taip išaukštindamas darbą, sukūrė paradoksą. Viena jo pusė - įsitikinimas, jog žmogus įrodo savo vertę tik dirbdamas. Pasisavinęs tokią pažiūrą, žmogus jaučiasi morališkai įpareigotas dirbti ir raginti kitus - net tuos, kurių pašaukimas kitoks - dirbti kiek įmanoma daugiau. Laisvalaikis sulyginamas su tinginiavimu. Kitą vertus, darbas vis dar laikomas priemone, bet priemone ne sielos tobulėjimo, o materinių patogumų kaupimo. Modernusis požiūris į darbą paradoksalus tuo, jog toksai darbas, kokio reikalaujama, nepalieka laiko net pasidžiaugti materiniais to darbo vaisiais. Regis vienintelis tokio darbo ir darbo vaisių tikslas: įgalinti žmogų dirbti dar daugiau.

Nors daugybė mūsų bėdų, manau, susijusios su perdėtu darbo išaukštinimu, ko gero didesnė bėda - tai tasai modernaus žmogaus polinkis kaupti materines gėrybes, tarsi vien jų turėjimas laiduotu laimę. Nemanykite, kad taip kalbėdamas turiu galvoje tik arba net pagrinde turtuolius. Man atrodo, kad būtent vidutinysis luomas Vakaruose dažnai labiausiai apsėstas tuo, ką vadinsiu “neapgalvoto" arba "betikslio patogaus gyvenimo paieška."

Betikslio patogaus gyvenimo paieška turi visokiausių pasekmių. Viena: tai kraštutinis individualizmas, ardantis bendruomeniškumą, paverčiantis politiką ir kitus žmonių santykius interesų grupių ir egoistiškų valių grumtynėmis, laiduojantis žmonių susvetimėjimą. Betikslio patogaus gyvenimo paieška veikia ir šeimas - man nereikia jums pasakoti, kiek šeimų paįra dėl nesugebėjimo apsieiti be visokiausių patogumų. Betikslio patogaus gyvenimo paieška veikia ir vaikus - kiek pažįstame vaikų, kurių tėvai nesuteikia jiems reikiamo tėviško dėmesio, tikėdamiesi užpildyti šią spragą didesnėmis materinėmis gėrybėmis? Kiek pažįstame vaikų, kurių visos jaunatviškos jėgos skiriamos savo patogumo ir malonumo paieškai? Pagaliau, kaip filosofas Friedrichas Nietzsche yra pastebėjęs, betikslio patogaus gyvenimo paieška griauna tikėjimą. “Mūsų modernus, triukšmingas, laiką užimantis, kvailai savimi patenkintas darbštumas, daugiau negu betkas kito, išauklėja ir parengia žmogų netikėjimui,” rašė dydysis krikščionybės kritikas.

Ko gero geriausiai visiems žinomas betikslio patogaus gyvenimo paieškos poveikis - tai modernų žmogų kamuojantis nerimas, jog tų patogumų niekados nebus gana. Šis nerimas kyla dėl to, kad paprastų žmogiškų poreikių horizontas yra beribis. Šiame beribiame lauke nei vienas žingsnis nepriartina prie tikslo; pilnas patogumas lieka vis už horizonto - netgi tolsta suvokus, kiek įvairiausių patogumų dar trūksta, kiek dar būtų galima isigyti. Blogiausia, betikslio patogaus gyvenimo paieška nukreipia dėmesį nuo to, kas tikrai svarbu, nuo to kas suteikia tikrą laimę, palikdama sielos gelmėse skausmingą tuštumą, kurios neįmanoma užversti materiniais patogumais.

Kita su tuo susijusi, modernųjį žmogų kamuojanti mintis - tai įtarimas, kad, nepaisant fantastiškos šio amžiaus materinės gerovės, nepaisant žmogų įgalinančios ekonominės/politinės santvarkos ir įspūdingos mokslo pažangos, senovės žmonės kažką suprato ir kažką turėjo, ko mes nebesugebame rasti; kad kažkur pakeliui į gerovę vakarų žmogus užmiršo senolių ižvalgą, kad tikros laimės nerasime ieškodami vien patogumų.

Gvildendamas šią problemą pagalvojau apie milijonierius, kurių daugelis mėgsta aiškinti, jog pinigai neatneša laimės, kad turtas žmogų gali prislėgti ir stumti į neviltį. Lengva iš tokių pareiškimų pasijuokti. Manau ne vienas mūsų turbūt mielai priimtumėme tokį kryžių. Bet, kitą vertus, gal nereikėtų menkinti šios jų pastabos. Dažnai tik tokie žmonės yra skaudžiausiai patyrę būtent tą nusivylimą, tą tuštumą į kurią betikslio patogaus gyvenimo paieška ir visko paaukojimas šiai paieškai veda.

Prisimenu, kaip kartą vyskupas, atvykęs į mūsų parapiją Jacksone suteikti vaikams Sutvirtinimo sakramentą, per pamokslą nusprendė paklausinėti jų klausimus apie tikėjimą, kurių atsakymus jie buvo atmintinai išmokę. Vyskupas paklause vienos mergaitės, kas yra santuoka. Mergaitė, susinervinusi, atsakė, kad tai yra kančia, kurią išgyvena siela prieš patekdama į dangų. Klebonas mergaitę mėgino pataisyti, sakydamas jai, kad tai ne santuoka, o skaistykla. Bet vyskupas, atsisukęs į įį leptelėjo: “O ką tu apie tai žinai?”

Taip, manau reikia pripažinti, kad tie, kurie ilgiausiai yra ieškoję laimės patogumuose galbūt gali mums geriausiai paaiškinti, kur ši paieška veda. Jokiais būdais nemėginu čia pasakyti, kad turtingieji pasmerkti gyventi nelaimėje ar, kad turto paieška būtinai yra smerktina. Turtas visdėlto gali įgalinti žmogų siekti aukštesnių idealų, kuriems pasiekti kraštutinis vargas gali trugdyti. Čia taip pat nenoriu užgauti tėvų, nuoširdžiai, sunkiai dirbančių savo vaikų labui ir materinei gerovei užtikrinti. Jų pasiaukojimas tikrai turi savo vertę.

Bet, manau, turime pripažinti, visų pirmą, kad vien darbo ir materinės gerovės negana; kad neužtenka rūpintis tik savo ir savo šeimos materine padėtimi. Antra, šitą turime ne tik pripažinti, bet ir išvesti iki galo: materinė gerovė, kaip laisvė, teisingai suvokus, yra prasminga ne kaip tikslas savyje, o kaip kilnaus gyvenimo prielaida ir priemonė. Jeigu tikime kilnaus gyvenimo idealu, mums nerimą turėtų kelti dvasinis apsileidimas, gimstantis iš betikslio patogaus gyvenimo paieškos ir kilnaus gyvenimo užmaršties. Matydami neigiamas sielos užmaršties pasėkmes turėtumėme ieškoti būdų savo artimą įkvėpti vėl siekti kilnaus gyvenimo idealo - tai yra, jeigu juo patys dar tikime.

Kas yra tasai kilnusis gyvenimas? Leiskite man trumpai apžvelgti tai, ką laikau kilniu gyvenimu. Kilnusis gyvenimas yra gyvenimas pašvęstas tobulinimui aukščiausius savo, kaip žmogaus, sugebėjimus. Tai yra tie sugebėjimai, kuriais žmogus išsiskiria, kaip rūšis; kurie unikaliai būdingi žmogui. Kaip mūsų rūšies pavadinimas “homo sapiens” liudija, unikaliausi mūsų sugebėjimai susiję su mūsų sugebėjimu mąstyti - su mūsų protu. “Sapiens” būtent ir reiškia “mąstantis.” Žmogus mąsto - galvoja abstrakčiai. Jis samprotauja, tai yra, suvokia abstrakčius ryšius tarp atvejų ir dalykų, tarp priežasčių ir pasekmių. Šiame žmogaus sugebėjime galvoti abstrakčiai ir glūdi jo savotiškumas. Sugebėjimas galvoti abstrakčiai ir tas abstrakcijas išreikšti kitam yra kalbėjimas. Senovės graikų žodžio “logos” reiksmę, pavyzdziui, liudija glaudų ryšį tarp abstraktaus galvojimo ir kalbos, kuris žinomas jau nuo seniausių laikų. Logos ir reiškė “protingą žodį.” Taigi, žmogus yra abstrakčiai protaujanti, kalbanti būtybė. Jo sugebėjimas samprotauti ir kalbėti padaro jį iš prigimties socialiu, iš prigimties linkusiu ieškoti bendravimo su kitais. Šiame bendravime ir atsiveria platūs laukai žmogaus prigimties realizavimui. Bet koks yra jo bendravimo tikslas? Kodėl žmogus nori bendrauti? Priežąstys ivairios. Kai kurie nori bendrauti, norėdami bendradarbiauti savo gyvybės išsaugojime. Bet tai, mes suprantame, nėra maloniausia bendravimo forma. Kaip Aristotelis pastebi, nors žmonės buriasi siekdami išsaugoti savo gyvybę, jie lieka kartu kilnaus gyvenimo vardan. Filosofo akimis, žmogus, kartu su kitais gvildendamas aukščiausias abstrakcijas - klausimus, kaip, pavyzdžiui, kas yra gėris, kas yra teisingumas, kas yra grožis - atranda kilnųjį gyvenimą. Taigi, kontempliacija - mąstymas - yra vienas svarbiausių kilnaus gyvenimo bruožų.

Kilnaus gyvenimo idėja yra grindžiama teleologine žmogaus samprata - tai yra, žmogaus, kaip prigimtį ir tikslą - graikiškai “telos” - turinčio sampratą. Čia nesigilinsiu į klausimą, ar žmogus iš tikro turi prigimtį - manau visiems argumentai už ir prieš teleologinę žmogaus sampratą gerai žinomi. Pakanka, manau, prisiminti, kad mūsų, kaip katalikų, požiūris į žmogų yra teologiškas.

Kai kurie senovės graikų filosofai labai toli buvo pažengę šiuo savęs, kaip žmogaus, pažinimo keliu. Atpažinę žmogaus prigimties kontūras, jie išaukštino tuos principus, tas savybes - tas dorybes - kurios žymėjo žmogaus tobulėjimą: drąsumą, išmintį, supratimą, draugystę, garbingumą, sukalbamumą, nuosaikumą, dosnumą, dvasios ramumą ir panašiai. Jie taip pat puikiai suprato, kad žmogus siekia ne vien dorybės, kaip tokios, o laimės. Bet tokie, kaip Aristotelis, suprato, kad ta laimė, kuri reiškia tik kūnišką malonumą, nėra pilnutinė žmogiška laimė; kad žmogus negali pasiekti aukščiausios laimės neištobulinęs to, kas padaro jį žmogumi. Tikroji laimė lydi pasiekimą, o kilniausias žmogaus pasiekimas - tai aukščiausių savo prigimties galimybių realizavimas.

Tokiame kontekste, ne tik laimė, bet ir laisvė įgija savo prasmę. Laisvė ir reiškia galimybę save šitaip tobulinti. Kita kilnaus gyvenimo sąlyga: laisvalaikis – kiek nors laisvės nuo sunkaus darbo, laisvės pačiam svarstyti savęs tobulinimą ir laiko kontempliacijai - mąstymui.

Krikščionims ši žmogaus prigimties ir tobulėjimo schema labai artima. Ko filosofai nesugebėjo apie žmogaus prigimtį patys sužinoti, papildė tasai žmogaus prigimties supratimas, kurį Dievas suteikė savo apreiškimu: kad žmogus yra skirtas ne vien žemiškai laimei, bet, dar svarbiau, amžinai laimei; kad ši laimė lydės ne tik kilnųjį, bet ir šventą gyvenimą; kad atgyvenę savo laiką šioje žemėje patirsime aukščiausią laimę regėdami absoliutų gėrį, tiesą, meilę ir grožį.Taigi, glaustai tariant, krikščioniui kilnusis gyvenimas yra gyvenimas pašvęstas kontempliacijai ir savęs, kaip mąstančios, bendraujančios ir Dievą pažįstančios būtybės tobulinimuisi.

Kokia yra kilnaus gyvenimo idealo padėtis šiandien? Visų pirma reikia pastebėti, kaip toli šiandienos visuomenė ir jos idealai nutolę nuo kilnaus gyvenimo idealo. Šiandien Vakaruose apskritai išaukštinamas ne kilnusis gyvenimas, o būtent betikslio patogaus gyvenimo paieška. Kontempliaciją menkinančios, arba nuo jos dėmesį nukreipiančios srovės skalauja net kontempliatyvaus gyvenimo šventoves - bažnyčias ir mokyklas. Mokslo revoliucija, išaukštinusi duomenų kaupimą ir rūšiavimą kaip vienintelį tikrą žinojimą, padėjo pagrindus specializacijai. Specializacija, nors suteikdama žmonijai daugybę naudingų praktiškų atradimų, dažnai užkerta kelią į kontempliatyvų gyvenimą, nereikalingai apribodama žmogaus mąstymą.

Šiomis dienomis, vietoje mokslo programos, atskleidžiančios žinojimo vientisumą, jaunimas universitetuose raginamas kuo greičiau pasirinkti vieną “sritį” ir rasti “specialybę” - žodžiu, mokytis tik apie vieną arba du dalykus. Viena pasekmė: trūksta visuotino išsilavinimo žmonių. Specializacija lydi universiteto “profesionalizavimas” ir filosofijos, kaip mokslo karalienės, nuvertimas nuo sosto. Jeigu žinojimas nėra vientisas - jeigu galima jį griežtai suskaldyti į sritis ir specialybes - tai filosofija, kaip žinojimą vienijanti idėja, lyg nebereikalinga. Bematant, universitetas netenka savo, kaip universalaus lavinimosi vietos, prasmės. Vietoje liberalaus išsilavinimo - tai yra, laisvam žmogui gero išsilavinimo - šiandien iš universiteto reikalaujama praktiško apmokymo - reikalaujama, kad universitetas parengtų studentus ne kontempliatyviam, kilniam gyvenimui, o “profesijai,” tai yra, amatui. Čia nemėginu pasakyti, kad amatininkai nenaudingi. Kad amatininkai naudingi - manau niekas neabejoja. Bet šiais laikais išnykimas gręsia ne amatininkams, o filosofams - tai yra, žmonėms, atsidavusiems kontempliatyviam gyvenimui. Kam filosofas pagaliau naudingas? Jis, juk, nedirba!

Kaip užsiminiau cituodamas Nietzsche, betikslė patogaus gyvenimo paieška žmogų parengia netikėjimui. Atsižvelgdami į Kristaus mokymą, jog tikėjimas į Jį yra kelias į amžiną laimę, galbūt čia ir glūdi kito Jo posakio prasmė: lengviau kupranugariui pralįsti pro Adatos akutę (labai siaurus vartus Jeruzalėje) negu turtingam žmogui pasiekti dangų. Ironiška tai, kad vienas aršiausių krikščionybės priešų suprato, jog žmogus, kuris labiausiai užsiėmęs patogaus gyvenimo paieška neras laiko tikėjimui ir nebematys jame prasmės. Tikėjimas, juk, gali buti nepatogus dalykas. Be to, suteikęs betikslei patogaus gyvenimo paieškai didžiausią svarba, moderniam žmogui nepatinka girdėti, kad jis didžiausią dėmesį skiria ne tam, kas svarbiausia, ką mes krikščionys jam lyg turėtumėm priminti. Kodėl žmonės užmiršo kilnaus gyvenimo idealą? Spėju, kad kilnaus gyvenimo užmarštis ypač susijusi su tam tikromis intelektinėmis srovėmis, mėginusiomis griežtai atitverti tikėjimą nuo proto. Sumenkinusios tikėjimą, kaip žinojimo būdą, jos ištrėmė Dievą ir visus sunkiau apčiuopiamus dalykus į žmogaus supratimo bei visatos pakraštį. Kaip mokslo ir tikėjimo priešpriešos aiškintojai atskyrė žmogaus racionalumą nuo tikėjimo, ir sumenkino tikėjimą, taip nihilistai netrukus atskyrė nuo racionalumo racionalizavimą ir paneigė patį racionalumą.

Šią pažangą taip pat galima apibūdinti, kaip laipsnišką žmogaus izoliavimą. Kaip mokslo ir tikėjimo priešpriešos aiškintojai paliko žmoniją vieną visatoje be jai pasiekiamo Dievo, taip nihilizmas paliko žmogų asmeniškoje vienatvėje be tikros draugystės, be bendraminčių. Kai tik suvokėme, jog mintis - tai vien žmogiškųjų poreikių saveikos epifenomenas, tapo įtartina tikra draugyst’, kaip betkas daugiau negu pasikeitimas malonėmis. Klasikinė draugystės samprata - draugystė, kaip dviejų sielų ryšys bendrame ideale - tapo įtartina. Koks gi gali būti ryšys bendrame ideale kai visi idealai [tartini? Koks gali būti bendramintiškumas kai samprotavimas reiškia ne proto ryšį “su” kokia nors objektyvia tikrove, o tik asmens poreikių tenkinimo racionalizavimą? Protingam žmogui - tokiam, kuris neabejoja savo paties kurybiškais sugebėjimais - belieka tiktai suvokti, kad visi idealai įtartini, kad gyvenimo prasmės nereikia ieškoti - ją reikia kurti. Bet sunaikinus racionalumą nebelieka gairių, pagal kurias gyvenimo prasmę galima būtų kurti, nebent vadovautumėmės kokiomis nors liberalizmo liekanomis - kokiu nors praskiestu pliuralizmu, kuris narsios asmenybės, nebijančios išvesti nihilizmo iki galo tikrai nevaržytų.

Pradėjau apgailestaudamas kilnaus gyvenimo idealo užmarštį. Kitą vertus, atsižvelgdami į kraupią šio šimtmečio istoriją, galbūt turėtumėme pasiguosti, kad dabartinį Vakarų nihilizmą lydi dvasios ir minties tinginystė. Gal iš taip aptingusiųjų neatsiras vertybes kuriantis Uebermensch, kurį Nietzsche pramato, kaip atsakymą į nihilizmą - asmenybę, kuri priverstu mus susitaikyti ne tik su Dievo mirtimi, bet ir su Jo mirties pasekmėmis. Galbūt reikia džiaugtis, kad modernųjį reliatyvizmą lydi ne valios pergalė, o tai, ką filosofas Richard Rorty vadina liberalizmu be pamatų. Bet tai menka ir ciniška paguoda. Išsaugodami pliuralizmą, kaip iš esmės neracionalų visuomenės principą galbūt išsaugojame nors savo gyvybę. Tačiau, kaip klausia Jean-Jacques Rousseau, kas tai per gyvenimas, kurio vienintelis tikslas yra išlikti gyvu?

Bijau, kad gvildendami padėtį Lietuvoje ir Vakaruose neapsieisime nepažvelgę patys į save ir nepripažinę, kad mes, kaip katalikai ateitininkai, neišvengėme nihilizmo bei materializmo poveikių. Daugelis mūsų, aplinkos įtakojami, patys suabejojome kilnaus gyvenimo idealu arba nebežinome, kaip apie jį kalbėti. Dažnai esame linkę nūdienes problemas svarstyti žiūrėdami ne ateitininkiškomis akimis, kalbėdami ne ateitininkų kalba, o akimis ir kalba tų, kurių idėjoms mes neva prieštaraujame.

Senesnioji kalba rėmėsi prielaida, jog žmogaus protas buvo objektyvios tikrovės atpažinimo įrankis. Mąstydamas žmogus rasdavo priėjimą ir prie sunkiau apčiuopiamos tikrovės. Šiandien daugybę žodžių, kuriuos linksniuojame remiasi prielaida, jog protas, kaip gėrio, tiesos, grožio ir meilės atpažinimo įrankis, nebereikalingas - ne tik dėl to, kad šie dalykai sunkiau apčiuopiami, bet kadangi gėrio, tiesos, grožio ir meilės, kaip dalykų, egzistuojančių nepriklausomai nuo žmonių nuomonės apie juos, išvis nebėra.

Tiesa, grožis, gėris ir meilė, girdi, yra tik subjektyvios žmogaus valios išraiška. Grožis, girdi, yra grynai skonio reikalas. Meilė yra nekas daugiau, kaip apgaulė, sukurta paprasčiausiems žmogaus norams pridengti. Tiesos ir gėrio, grožio ir meilės troškulys - tai paprasčiausia išraiška žmogaus noro kitus valdyti, grubiau pasakius, išnaudoti. Šnektos apie gėri buvo ir yra vien žmogaus pastangos įveikti savo nereikšmingumą.

Gal Jūs nustebsite, kaip aš nustebau, suvokę, kad mes patys dažnai mėginame priešintis nihilizmui ir materializmui pasikliaudami žodžiais, sąvokomis ir idėjomis, kurias išplatino būtent tie, kuriems mes priešinamės. Pasisavindami jų apibrėžtas mąstymo kategorijas, patys sau pakišame koją. Duosiu pavyzdį: žodis “vertybė” - angliškai “value” - kurį vis kartoja neva “tradicinės moralės” gynėjai. Šiam žodžiui dabartinę jo prasmę suteike ne kas kitas, kaip Nietzsche ir panašios minties filosofai. Apgailestaudamas modernųjį nihilizmą, Nietzsche iššaukė stipriausias asmenybes užsiimti naujų vertybių kūrimu - “the reevaluation” arba “the creation of values” - valios jėga įveikti savo paties nereikšmingumą. Atkreipkime dėmesį: Nietsches “vertybės” - “values” - visų pirma, neturi racionalaus pagrindo. Galimas daiktas, kad jos ir atitinka kai kuriuos senovinius gyvenimo principus - kaip, atseit, Amerikos politikų dažnai linksniuojamos “šeimos vertybės.” Tačiau iš principo jokia vertybė neturi objektyvios vertės šiame žodyne.

Pats žodis “vertybė” dvelkia reliatyvumu. Kaip ekonomistai mums aiškina, kokio nors daikto “vertė” yra labai subjektyvus dalykas. Kiek deimantas “vertas” žmogui, kuris, pasiklydęs dykumoje, trokšta vandens? Toksai žmogus net “vertingiausią” deimantą atiduotų už vandens puodelį. “Vertybė” yra kažkas, ką žmogus vertina, brangina. Tai pasako mums šį tą apie tą žmogų, bet, kaip su deimantu arba vandens puodeliu, toks apibūdinimas nieko nepasako apie šių objektų esmines savybes. Ir tai nenuostabu.Šį žodį sąmoningai į mūsų žodyną įvedė žmonės, kurie ir buvo įsitikinę, jog žmogus renkasi gyvenimo principus pagal norus, o ne protą.

Nenuostabu, kad dingus tiesai ir tiesą pakeitus valia dingsta bendruomeniškumas. Juk bendruomenės pamatai yra draugystė ir meilė - sutarimas dėl idealų, sielų ryšys, linkėjimas kitam daugiau gėrio negu sau pačiam, arba bent tiek pat. Be bendrų idealų nėra ir bendruomenės. Kas pagaliau ją vienys; ką turėsime “bendro”? Sunku žiūrėti į idealus rimtai, jeigu žmogus nebetiki, kad apie juos galima tarti “protingą žodį” - kad juos galima gvildenti kartu su kitais ir, samprotaujant, prieiti prie kokios nors bendros išvados.

Ir štai vietoje bendruomenės žmonių, kuriuos vienija pilietinė draugystė, panašių idealų siekis, linkėjimas kitiems didesnio gėrio negu sau pačiam, šiandien Vakarų visuomenėse įgyvendiname susvetimėjusių individų sutartį vienas kitu pasinaudoti. Apie bendrąjį gėrį - netgi kaip visų visuomenės narių asmenišką gėrį - pasidaro sunku kalbėti. Kaip kiti idealai, taip bendrojo gėrio sąvoka tampa įtartina.

Galbūt visas šis įtarumas ne be pagrindo: įtikinę eilinį žmogų, kad visi idealai įtartini, ar galime tikėtis iš jo gero? Galbūt geriau paprasčiausiai pasodinti jį materinės gerovės gamykloje, įtikinti jį ne tik, kad idealų nebėra, bet kad neapsimoka persistengti juos kuriant, ir palikti jį dirbti? Nors nesu pasiruošęs sakyti su Sokratu, kad “nesamoningai gyventi neapsimoka,” nesamoningas gyvenimas nebus kilnus.

Galimas daiktas, kad tai, ką aš pasakiau jus sukrės. Kartais visi mes esame linkę ieškoti atsakymų ten, kur patogiausia jų ieškoti. Dažnai mes smerkiame nihilizmą ir materializmą, tarsi šios visuomenę persunkusios srovės mūsų kažkaip stebuklingai bus nepalietusios. Smerkiame kitą užuot iš naujo pažvelgę patys į savę, užuot ištyrę net tamsiausius savo sąžinės kampus. Kaip tasai girtuoklis, kurį policininkas mieste aptinka ant visų keturių po lempą. Policininkas paklausia girtuoklio ko jisai ieško. “Savo raktų,” atsako girtuoklis. Policininkas padeda jam ieškoti, bet po minutės paklausia: “Kur tamsta juos pametėte?” “Va anoj pusėje gatvės,” rodo girtuoklis. “O tai kamgi jų ieškote čionai?" klausia policininkas. Atsako girtuoklis: "Kadangi čia daugiau šviesos." Kaip tasai girtuoklis, bijau, kad dažnai ieškome atsakymų ten kur atrodo patogiau jų ieškoti. Nemalonu, bet, manau, reikalinga paklausti, ar gal kartais mūsų idealai nerealizuojami kadangi mes patys nustojome jais tikėti?

Nenorėčiau baigti šios kalbos neatsvėręs kritikos keliais paprastais, konkrečiais pasiūlymais - jokiais būdais neišsamių sąrašų būdu - kuriais mes ateitininkai gal galėtumėme nors pradėti atkurti kilnaus gyvenimo idealą.

#1. Manau, kad daugelis žmonių šiomis dienomis vengia skelbti idealus apskritai, bijodami būti apkaltinti elitizmu arba nedemokratiškumu. Iš tiesu, jeigu idealai yra tikri ir jeigu jie turi objektyvią reikšmę, tai kai kurie žmonės galbūt bus pranašesni už kitus tuo, kad jų idealai artimesni gėriui negu kitų. Išvada, manau, yra neišvengiama, kad žmogus, siekiantis kilnaus gyvenimo, pavyzdžiui, gyvena prasmingesnį gyvenimą negu žmogus, siekiantis vien materinių patogumų. Taipogi, gali būti, jog kai kurie tuos pačius idealus įgyvendins sėkmingiau už savo bendraminčius. Žodžiu, idealų artikuliavimas tarsi neatsiejamas nuo nelygybės. Manau, kad dažnai abejingumas idealams kyla iš klaidingo lygybės ir tolerantiškumo supratimo - iš nereikalingo jų suabsoliutinimo. Šį demokratijos polinkį jau seniai pramatė tokie demokratijos apžvalgininkai, kaip Alexis de Tocqueville. Manau, kad visi, kurie tiki kilnaus gyvenimo idealu, gali pasitarnauti šiek tiek pakoreguodami šį polinkį.

Galima pradėti atkreipiant žmonių dėmesį į tai, jog laisvai visuomenei pagrįsti pilnai pakanka pripažinimo žmonių lygios laisvės, lygių teisių, lygybės įstatymo akyse. Nebūtina tvirtinti, jog visi mes viską lygiai sugebame arba kad visi idealai yra lygus. Tai netgi gali būti nenaudinga, ne tik dorybės, bet ir materinės gerovės požiūriu.

Taip pat reikia atkreipti žmonių dėmesį į tai, jog lygybės ir tolerancijos suabsoliutinimas ir jų perkėlimas į reliatyvizmo kontekstą pačią lygybę ir tolerantiškumą, kaip racionalias sąvokas, netgi sunaikina. Tolerantiškumas iš tiesų turi prasmę tik nereliatyvistiniame kontekste - jeigu ne visi idealai yra vienodai prasmingi, jeigu jie protui prieinami ir jeigu laisvė gyventi pagal idealą yra kilnaus žmogiško gyvenimo sąlyga, tada tolerantiškumas turi prasmę. Jeigu visi idealai yra vienodai prasmingi ir nesulyginami, tada valia ir, galutinai, smurtas, paima viršų - pasidaro nebeįmanoma išiaiškinti priežasčių, dėl kurių prievarta ir smurtas mano idealo vardan būtų nepriimtini.

#2. Siekdami atkurti kilnaus gyvenimo idealą, turime nesiliauti aiškinę jog demokratiška lygybė nereikalauja vidutiniškumo. Vidutiniškumas žudo kilnųjį gyvenimą, išsišaipydamas iš kontempliacijos, kaip “nenaudingos,” reikalaudamas, kad visas žinojimas būtų tik praktiškas ir lengvai prieinamas, kad žinovai būtų ne filosofiškai nusiteikę žmonės, o specialistai su “naudinga” patirtimi, visi vienodai nesuprantantys nieko, išskyrus savo specialybę.

#3. Turime pašvęsti daugiau jėgu retoriniam kontempliatyvaus gyvenimo išaukštinimui. Ypač svarbu užtikrinti, kad švietimo sistema puoselėtų kontempliatyvaus gyvenimo idealą; svarbu raginti gabius mokinius siekti aukštesnių mokslu ne profesiniais sumetimais, bet kaip kilnaus gyvenimo įgyvendinimą, ir jiems padėti.

Šia linkme taip pat manau būtų naudinga nutraukti palyginus neseniai prasidėjusią madą ateitininkus vadinti “profesionalų” organizacija. Ateitininkai nėra profesionalų organizacija. Ateitininkai yra inteligentų organizacija. Tai nereiškia, kad jai gali priklausyti tik akademikai arba studentai. ‘27-ųjų metų Palangos konferencijos dalyviai teisingai pastebėjo, cituoju, kad “inteligentija yra ta nesurišta nei su vienu luomu, nei su viena kuria profesija, nei su viena kuria partija, visuomenės grupė, kuri dėl aukšto proto bei dorinio sudarančių ją asmenų vertingumo yra pašaukta tiekti aukštąją vadovybę visuomenei, valstybei ir tautai.” Kilnusis, kontempliatyvus gyvenimas yra prieinamas ir amatininkams. Bet ateitininkus vienija ne atsidavimas amatams, o atsidavimas kontempliatyviam, kilniam gyvenimui.

#4. Siekdami atkurti kilnaus gyvenimo idealą manau turėtumėme atsisakyti apsisėdimo praktišku darbštumu ir liautis menkinę laisvalaikio reikšmę. Svarstydami žmogaus tobulinimasi, turime nepamiršti, kad žmogų taurina ne tik prasmingas darbas, bet ir prasmingai leidžiamas laisvalaikis. Taipogi, jokiais būdais nesiūlau atsisakyti ir laisvalaikio, leidžiamo maloniam, paprastam bendravime su draugais arba netgi paprasčiausiai poilsyje. Toks laisvalaikis irgi gali būti kelias į tobulėjimą - svarbu tik neapsiriboti vien tokiais užsiėmimais.

#5. Siekdami kilnaus gyvenimo turime įsijungti į visuomeninę veiklą toje visuomenėje, kurioje gyvename. Šią pastabą taikau ypač išeivijos ateitininkams. Laiks nuo laiko pašnekėti apie tai, kaip šiemet padėsime Lietuvai ir kaip baisu, kad Lietuvoje viskas eina po velnių neprilygsta savo poveikiu sielai aktyviam dalyvavimui gyvenamos šalies visuomenės gyvenime. Laikydamiesi perdėm atokiai nuo tos visuomenės, kurioje gyvename atsisakome progos gyventi kilniai.

#6. Kadangi tikėjimas yra sudėtinė krikščioniško kilnaus gyvenimo dalis, turime nebijoti jį išpažinti ir ginti. Čia siūlyčiau ypač priešintis populiariam polinkiui religiją laikyti iš esmės neracionaliu reiškiniu, atsiejus ją nuo racionalumo. Tikėjimas nėra jausmas ir tikėjimas nėra neracionalus impulsas. Todėl vien “dvasingumas,” kaip atvirumas betkokiam neracionaliam įkvėpimui, dar nereiškia tikėjimo. Tikėjimas yra proto sutikimas su tam tikrais teiginiais apie sunkiau apčiuopiamą tikrovę. Ši tikrovė nėra atskira nuo lengvai apčiuopiamos tikrovės. Taigi, “tikėjimo tiesų,” kaip vienos tiesų rūšies, nėra. Tiesa yra viena ir nedaloma.

Taipogi, kadangi tikėjimas žymi proto ryšį su objektyvia tikrove, nėra nesvarbu, kokią religiją žmogus praktikuoja. Religijos skiriasi ir kai kurios neišvengiamai bus arčiau tiesos už kitas. Tai nereiškia, kad žmogų galima prievarta atvesti į tiesą - būtent pagarba žmogui, kaip racionaliai būtybei reikalauja nemėginti jo proto prievartauti kūno prievarta. Bet tas pats racionalumas kartu su krikščioniska meile įkvėpia mus kalbinti netikinčius, aiškintis su jais dėl sunkiau apčiuopiamų dalykų, siekti bendrų išvadų, sykiu nepraskiedžiant savo tikėjimo. Jeigu tikrai tikime, kad mūsų tikėjimas žymi kelią į amžiną laimę, kaip galima pateisinti evangelizacijos išsižadėjimą?

#7. Manau taip pat svarbu neužmiršti, kad dauguma dorybių išmokstame jas praktikuodami. Dorybė yra įprotis. Jas ištobulini savyje būtent jas praktikuodamas. Antrasis Suvažiavimas Vatikane jautė reikalą pabrėžti vidinio nusiteikimo svarbą šventumui - kad krikščioniui priklauso ne tik išsilupti iš lovos sekmadienio ryto pamaldoms, bet, svarbiau, tikėti Dievu, Jį ir kitus mylėti bei viltis visa savo širdimi. Galimas daiktas, kad tuo metu tokios pastabos buvo ypatingai reikalingos. Manau, kad jos reikalingos ir šiandien. Tačiau bijau, kad mums šiandien gręsia atvirkščias pavojus: skubėdami skirti dėmesį vidiniam nusiteikimui, užmirštame išorinio prisitaikymo ir formų svarbą. Baronas von Huegel yra pasakęs, “aš bučiuoju savo sūnų ne tik dėl to, kad aš jį myliu, bet taip pat kad aš jį mylėčiau."

Žmogus yra sielos ir kūno junginys. Dievo apmąstyme ir bendravime su Juo sielai talkina ir kūno judesiai bei žmogų supanti aplinka. Čia nenoriu įžiebti diskusijų apie šventovių architektūrą ir liturginės muzikos stilius. Žinoma, kažkiek to yra iš tiesų skonio reikalas. Tačiau skubėdami įrodyti savo moderniškumą, nemenkinkime ir tų tradicinių formų, tų tradicinių apeigų, kuriose patiriame gyvą ryšį ne tik tarp šiandien maldoje susijungusiųjų, bet ir tarp visų šventųjų visame laike, kurie sudaro Kristaus mistišką kūną. Prisiminkime, kad bažnyčios buvo ir yra ne tik bendravimo namai, bet ir šventovės, kad liturgija yra malda su pavidalu, kuris gali arba išblaškyti mintis, arba sutelkti jas ties dieviškais dalykais. Atsižvelgdami į tai, atitinkamai renkime savo pamaldas. Išsiblaškymo šiomis dienomis mums lyg netrūksta.

#8. Paskutinė pastaba: manau svarbiausias veiksnys kilnaus gyvenimo idealo atkūrime - tai bus mūsų pačių pavyzdys. Mes turime patys apsispręsti, ar vis dar tikime kilnaus gyvenimo idealu ir ar esame pasiruošę jam skirti pirmenybę savo gyvenimuose. Turime ieškoti kilnaus gyvenimo reikšmės ir įrodyti jo vertę kilniai gyvendami.

Visuotina laisvė ir nepaprasta gerovė atskleidžia platų horizontą kilniam gyvenimui, įgalindama vis daugiau žmonių jo siekti. Jeigu tikime kilnaus gyvenimo idealu, tegul materinė gerovė mūsų gyvenimuose būna ne paskutinysis žingsnis, bet pirmasis pakeliui į kilnųjį gyvenimą ir jį lydinčią laimę. Tegul darbas mus taurina ir laisvalaikis mus pakelia. Regėdami aplink save daugybę puošnių namų, siekime, kad mūsų kraštą puoštu ne tik puošnūs namai, bet ir puošnios sielos.

lapas atnaujintas 2006-06-02