atgal - AT Namai

Arkivysk.S.Tamkevičius

Mylėkime vieni kitus!

Apaštalas Jonas savo laiške krikščionims rašo: “Mylimieji! Mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo” . Apaštalo žodžiai yra aidas Jėzaus Kristaus paraginimų, kuriuos jis nuolatos kartojo savo mokiniams: “Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus myliu”. “Pasilikite mano meilėje. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau”. Kristaus evangelija yra vadinama meilės evangelija, nes joje nuolatos skamba žodis “mylėk”.

Nuo Kristaus evangelijos nutolęs pasaulis iškreipia meilės suvokimą ir šitą žodį dažnai taiko ten, kur tikros meilės nesurasi nė su žiburiu ir tuo žodžiu pridengia tik aistros šėlsmą. Pasaulis nieko nėra taip išniekinęs, kaip meilės, kuri, iš tikrųjų, yra dieviška, nes išėjusi iš paties Dievo širdies.”Meilė yra iš Dievo”,- skelbia evangelija. Sustokime ir valandėlę pamąstykime apie meilę, kaip brangiausią Dievo dovaną žemės vaikams.

Kokia yra tikrosios meilės esmė? Kristus taip sako: “Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti”, o geriausias Jėzaus mokinys Jonas tvirtina: “Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį sūnų, kad mes gyventume per jį”. Jėzaus meilės viršūnė buvo jo kryžius, kurį prisiėmė už mūsų nuodėmes, todėl kiekvienas nukryžiuotojo Kristaus atvaizdas ne tik iškalbingiausiai byloja, kaip Dievas myli žmogų, bet ir ragina mus mylėti ne savanaudiška, bet pasiaukojančia meile. Nėra meilės, kai tik kalbama apie meilę, bet siekiama tik patenkinti aistrą. Nėra meilės, kai žiūrima į žmogų, kaip į malonumo įrankį, nes tikra meilė visada yra sujungta su auka. Tikra meilė nepabėga šalin dėl iškilusių sunkumų, bet ji, anot apaštalo Pauliaus, viską pakelia ir viską ištveria. Tokią meilę dažnai matome gerose šeimose, kur tėvai neskaičiuoja nei laiko, nei nemigos naktų, kad tik vaikai būtų laimingi, o vaikai savo klusnumu bando palengvinti tėvams jų pareigų naštą. Noriu pabrėžti, kad klusnumas yra tikros meilės tikriausia apraiška. Kristus kalba: “Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje”. Kur nėra klusnumo ar susiklausymo, ten nėra ir meilės, ten, pagaliau, nėra ir Dievo.

Nežinau dėl ko mes šiandien labiau kenčiame, ar dėl pinigų ar dėl tikros meilės stokos. Tikriausiai dėl pastarosios. Žmogus, būdamas net dideliame varge, gali būti laimingas. Labai abejoju, kad tie, kurie žudosi, skurdžiau gyvena, nei mūsų politiniai ir sąžinės kaliniai sovietiniuose lageriuose, kurie sunkiausiose sąlygose sugebėjo išlaikyti dvasinį giedrumą. Labai patarčiau nusipirkti mokytojos Adelės Dirsytės, kuriai Apaštalų Sostas jau leido pradėti beatifikacijos bylą, kygelę; joje surinkti mokytojos laiškai iš įvairių kalinimo vietų. Gyvendama pusbadžiu nežmoniškai sunkiose sąlygose, ji nedejavo, bet jos mintys nuolatos sukosi apie kitus, kad kitiems būtų gera, kad kiti būtų laimingi.

Jėzus Kristus ne tik savo kryžiumi mus moko meilės, bet ir nuolatiniu buvimu su mumis Eucharistijoje. Jėzus panoro likti su mumis Mišių aukoje, kur jis sudabartina savo kryžiaus auką, jis laukia mūsų bažnyčių tabernakuliuose, kviesdamas mus mokytis pasiaukojančios meilės.

Už trijų dienų šioje Katedroje pradėsime Eucharistinį Kongresą, kurį galima būtų pavadinti dieviškos Meilės kongresu, nes jame viskas liudys tik apie tikrą žmogaus ir Dievo meilę. Į Kongresą rinksis žmonės ne peštis, bartis ar vieni kitus kaltinti, bet pilni meilės vieni kitiems ir Dievui. Per Eucharistinį Kongresą mes atsiprašysime Dievo už savo meilės trūkumą, padėkosime Jėzui Kristui, kad jis mus myli ir visada yra su mumis, net ir tada, kai mes nesame jam ištikimi ir kartais net bėgame nuo jo. Per Kongresą mes paaukosime Dievo meilei savo gyvenimą ir visą Lietuvą. Viešpačiui mes pasakysime, jog nenorime, kad piktasis viešpatautų mūsų širdyse, šeimose ir Tėvynėje, bet kad maloninga Viešpaties ranka lydėtų mūsų laisvės žingsnius.

Leiskite paskutinį kartą prieš Kongresą pakviesti visus į didelę šventę. Labai esate laukiami birželio 1 - ąją 18 val. čia Katedroje, kur prasidės II Lietuvos Eucharistinis Kongresas ir kurį užbaigsime ateinantį sekmadienį po pietų Santaikos parke.

 

 

 

 

atnaujinta: 2006-06-02