Arkivysk.S.Tamkevičius

Sekminių Bažnyčia

Jėzaus Kristaus mokiniai svajojo apie Izraelio karalystės atkūrimą, tačiau jų visos viltys sudužo akivaizdoje kryžiaus, ant kurio kybojo prikaltas jų Mokytojas. Labai nepavydėtina buvo jų anuometinė savijauta ir labai miglota ateities perspektyva. Sekminių Ugnis - Šventoji Dvasia juos pakeitė. Jie suprato, kad turi būti drąsūs, eiti į pasaulį, skelbti ir liudyti Kristų ir visada remtis ne savo išmintimi ir jėga, bet Šventosios Dvasios galia. Visa, kas reikalinga, jie turėjo gauti iš aukštybių.

Viešpats ir mums čia Lietuvoje leido ilgą laiką - penkiasdešimt metų - stovėti Golgotos papėdėje ir matyti kasdien kryžiuojamą Kristų. Tiems, kurie vadovavosi tik žmogiška išmintimi, atrodė, kad milžiniška prievartos mašina viską sutraiškys, kad bet koks pasipriešinimas yra beviltiškas ir pačiu geriausiu atveju reikia tenkintis tais ribotų galimybių trupiniais, kuriuos numesdavo anuometinė valdžia, k.a. kai ką pakrikštyti, išegzaminuoti Pirmajai Komunijai tėvų paruoštus vaikelius, palaidoti tikinčius žmones ir t.t. Tačiau kiti vyskupai, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai buvo įsitikinę, kad nebūtina išsigąsti pasaulio grėsmės akivaizdoje, bet daugiau reikia pasitikėti Dievu ir sąžiningai atlikti savo pareigas.

Ačiū Dievui, kad turėjome vyskupų, kunigų ir pasauliečių, kurie neieškojo sovietinės valdžios privilegijų, bet, kaip galėdami ir sugebėdami, bandė traukti žmones prie Dievo. Jie mokė vaikus tikėjimo tiesų, drąsino persekiojamuosius ir rūpestingai patarnaudavo visiems, Evangelijoje ieškojusiems išganymo. Nuteistas už vaikų mokymą kun. Juozas Zdebskis, grįžęs į laisvę vėl mokė vaikus, būdamas įsitikinęs, kad, jei bus nuteistas antrą kartą, tai Bažnyčiai nemažiau pasitarnaus, negu atlikdamas tik tai, ką leido sovietinė valdžia. Tada net kai kuriems Bažnyčios hierarchams atrodė, kad kunigas Bažnyčiai gali būti naudingas tik oficialiai eidamas kunigo pareigas. Antrą kartą teisiamas uolusis kunigas pakartojo apaštalo Petro žodžius: “Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių”. Jau yra mirę ir tie hierarchai, kurie ragino klausyti valdžios draudimų, miręs yra ir kun. Juozas. Vieni jau beveik užmiršti, tačiau paprasto kunigo kapą lanko daugybė žmonių, o mirties kultūros pagundų blaškomas jaunimas iš jo mokosi, kas yra tikrosios vertybės. Argi ne Sekminių Ugnis liepsnojo kunigo širdyje ir padėjo pasirinkti teisingiausią kelią ir tame kelyje ištverti iki mirties?

Kažkas mane paklausė, kas padėjo tamsiais prievartos metais Dievo tautai susiorientuoti, ką reikia ir ko nereikia daryti? Anuomet Lietuvos Bažnyčiai buvo labai svarbūs trys dalykai: Šv. Eucharistija, Jėzaus Kristaus kryžius ir pasitikėjimas Dievo Motinos Švč. M. Marijos globa. Susikūrė Eucharistijos bičiulių judėjimas, kuris daugeliui ypač jauniems žmonėms padėjo išlaikyti tvirtus religinio gyvenimo pagrindus. Persekiojamas Lietuvos katalikas labai brangino kryžių, kuriame matė ne tik Jėzaus Kristaus, bet ir savo gyvenimo esmę. Tikriausiai neatsitiktinai buvo griaunamas mūsų Kryžių kalnas, o mes vėl nešėme ir statėme tenai savo kryžius, kaip ištikimybės Kristui simbolius. Anuo metu Dievo Motinos Švč. M. Marijos šventovė Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje ir kitose vietose tapo centrais, kur žmonės rasdavo ne tik paguodos, bet ir mokėsi branginti tai, ką labiausiai brangino Ta, kuriai buvo patikėtas pasaulio Gelbėtojo žemiškasis gyvenimas. Ar ne Dievo Dvasia mus kreipė ten, kur galėjome rasti tikrą atramą sunkių išbandymų metu?

Šiandien ne tik mes, bet ir daug kas visuotinėje Bažnyčioje vėl jaučiasi esą silpni sekuliarizmo ir mirties kultūros vėjų, reliatyvizmo apraiškų krikščioniškoje doktrinoje ir moralėje, sektų ir New age įvairiausių atmainų grėsmės akivaizdoje. Viešpats ir vėl sugriauna mūsų netikrų iliuzijų pilis, kai žmogiškomis pastangomis bandome žemėje sukurti klestinčią “Izraelio karalystę”. Viešpats ir vėl mus kviečia melstis, dirbti ir laukti Sekminių stebuklo, kuris pažadintų Bažnyčiai reikalingų darbininkų, o besiblaškančius ir netikro saugumo ieškančius žmones pažadintų ieškoti To, kuris save pavadino Tiesa, Keliu ir Gyvenimu.

atnaujinta: 2006-06-02