|
2006 metais Ilona Bučinskytė Vytauto Didžiojo universiteto istorijos
fakultete apgynė daktaro disertaciją. Jos pasirinkta tema Ateitininkų
federacija išeivijoje XX a. 5-7 dešimtmečiuose. Ją pasveikinus su moksliniu
atsiekimu ir išreiškus norą su disertacija arčiau susipažinti, sekančią
dieną elektroniniu paštu gavau pilną jos disertacijos tekstą. Gyvename
tikrai nuostabiu žaibiško susižinojimo laiku. Ta proga į naująją daktarę
kreipiausi su keletą klausimų.
Sveikiname su disertacijos apgynimu ir daktaro laipsnio gavimu. Kaip
susidomėjote istorijos mokslu?
Pirmiausia, labai dėkoju už sveikinimus disertacijos apsigynimo
proga. Nors praėjo pakankamai nedaug laiko, tačiau per visokius darbus
kartais ir primirštu šį svarbų mano gyvenime įvykį. Labai ačiū Jums už
dėmesį mano darbui, už atidų jo skaitymą ir klausimus, kurie, mane
privertė dar kartą pasvarstyti apie tai, ką rašiau disertacijos tekste.
Istorijos mokslu susidomėjau dar mokykloje. Mokiausi humanitarinio
profilio Mažeikių Merkelio Račkausko vidurinėje mokykloje (šiuo metu
gimnazijoje). Istorija mane sudomino istorijos mokytojas Kęstutis
Jukšta. Šio mokytojo darbo metodai leido pačiam mokiniui domėtis,
ieškoti informacijos, svarstyti, kelti klausimus, abejoti. Jau tuomet
istorija man pasirodė esanti ne sausas mokslas apie istorines datas,
tačiau apie įdomius žmones, susimąstyti verčiančius procesus. Tad
nenuostabu, kad rinkdamasi studijų kryptį pasirinkau istorijos studijas
Vytauto Didžiojo universitete ir esu dėkinga šio universiteto Istorijos
katedros kolektyvui, kad studijų metu domėjimasis istorija neišblėso, o
tik sustiprėjo. Tad toks trumpas mano kelio į istorija pasakojimas.
Kaip apie ateitininkus sužinojote ir kaip pasirinkote pačios
disertacijos temą?
Apie ateitininkus sužinojau dar besimokydama mokykloje. Viena mano
draugė priklausė šiai organizacijai. Šios merginos pasakojimai apie
jaunimo susitikimus namelyje prie bažnyčios, arbatėles ir pokalbius,
dažniausiai religinėmis temomis, ir suformavo mano pirmą įspūdį apie šią
organizaciją. Vėliau jau studijų metais oficialių universiteto renginių
metu teko matyti ateitininkus. Vis dėlto į šios organizacijos veiklą
niekada nebuvau įsijungusi. Turiu prisipažinti, kad ateitininkų istorija
susidomėjau ne savo valia. Galima sakyti, kad tai buvo Lietuvos
istorijos mokslo konjunktūros pasekmė. Kai magistrantūros studijų metu
ėmiau svarstyti apie perspektyvią magistro darbo temą, o kartu apie
galimybę studijuoti doktorantūroje, man buvo pasiūlyta domėtis išeivijos
katalikiškomis organizacijomis, kurių viena svarbiausių buvo Ateitininkų
federacija. Toks pasiūlymas buvo sąlygotas noro įvesti pusiausvyrą į
lietuvių išeivijos istorijos tyrimus (ideologiniu požiūriu). Iki tol
daugiau dėmesio Lietuvos istorikai skyrė išeivijos liberaliosios srovės,
susiformavusios apie Santarą Šviesą, tyrimams.
Ateitininkų organizacija už keletos metų švęs savo 100 metų jubiliejų.
Jūs pasirinkote arčiau panagrinėti jos gyvavimo trisdešimtį metų, maždaug
nuo 1940 iki 1970 metų. Ar tai reikštų, kad iki 1940 metų ateitininkijos
istorija jau parašyta?
Toks tyrimas, deja, dar nėra atliktas. Egzistuoja tik fragmentiški
tyrimai straipsnių pavidalu. Aš pati magistro darbo rėmuose domėjausi
ateitininkų istorija II Pasaulinio karo metais, tad šiek tiek teko
pasidomėti ir ankstesniais ateitininkijos raidos ir veiklos metais. Be
abejo, Jūs esate teisus, kad ateitininkijos šimtmečio proga būtų gražu
ir prasminga turėti leidinį, išsamiai nagrinėjantį ateitininkų istoriją
iki 1940 m. O turėti veikalą, aptariantį visą ateitininkijos 100 metų
istoriją būtų išties nuostabu.
Ar prie ateitininkų organizacijos istorijos galvojate vėl grįžti,
sakykime, pasidomėti sekančiu trisdešimtmečiu (1970-2000)?
Mano sprendimą tyrinėti ateitininkiją 1940-1970 m. nulėmė labai
paprastas ir banalus dalykas archyvai. Lietuvoje esantys valstybiniai
ir privatūs archyvai tik fragmentiškai liudija ateitininkų istoriją
išeivijoje. Tad išeivijos ateitininkijos tyrimams yra svarbios išeivijos
lietuvių archyvinės saugyklos. Tik deja, tyrinėtojams iš Lietuvos yra
nelengva, daugiausia dėl finansinių priežasčių, naudotis užsienyje
esančiais archyvais. Taip jau susiklostė, kad turėjau galimybę padirbėti
ALKA ir Pasaulio lietuvių archyve (prie Lituanistikos tyrimų ir studijų
centro). Šiuose archyvuose daugiausia dokumentų, liudijančių ateitininkų
istoriją DP laikotarpiu ir iki XX a. 7 dešimtmečio. Net gi XX a. 7 deš.
ateitininkų veiklą šiose saugyklose saugomais dokumentais sunku
dokumentuoti. Tad taip ir atsitiko, kad savo darbe aprašiau
ateitininkiją XX a. 5 7 dešimtmečiais. Suvokiu, kad mano darbas tik
dalis ateitininkijos istorijos ir manyje gyvas noras plačiau patyrinėti
šią organizaciją, kaip svarbų lietuvių visuomenės reiškinį. Ir jei
atsirastų galimybė padirbėti Ateitininkų namuose (Lemonte) saugomame
ateitininkų organizacijos archyve, būčiau labai laiminga.
Ačiū už suteiktą malonumą savo rankose turėti Jūsų disertaciją. Ar jau
galima ją spaudoje plačiau aptarti, o gal reikėtų palaukti iki ji pasirodys
knygos pavidale?
Manyčiau, reikėtų palaukti kol pasirodys knyga. Jos rengimu šiuo metu
ir užsiimu; lygiagrečiai yra rengiamas ateitininkų istoriją išeivijoje
liudijančių dokumentų rinkinys. Mano norą palaukti sąlygoja faktas, kad
gynimo metu, o vėliau ir asmenų, skaičiusių mano darbą, buvo išsakyta
pastabų, pasiūlymų, pageidavimų. Ne su visais jų sutinku, bet tikrai
buvo išsakyta vertingų pastabų. Atsižvelgiant į jas disertacijos tekstą
šiuo metu koreguoju ir pildau.
Rinkdama medžiagą dalį laiko praleidote JAV ALKA ir Lituanistikos
tyrimų ir studijų centre. Taip pat turėjote pokalbius su gyvais istorijos
liudininkais Aldona Kamantiene, Igne Marijošiūte, Rita Vencloviene,
Viktorija Skrupskelyte, Juozu Meškausku, Jonu Norkaičiu, Kęstučiu Kebliu ir
Kęstučiu Trimaku. Kaip jie buvo parinkti ar atrinkti?
Disertacijos tekstas tikrai neatspindi visų asmenų, su kuriais
kalbėjausi įvairiais išeivijos ateitininkijos istorijos klausimais. Esu
dėkinga daugeliui žmonių, su kuriais kalbantis, aš, jei taip galima
sakyti - mokiausi, aiškinausi turbūt daugeliui ateitininkų tiesiog
elementarius dalykus, tikslinau savo hipotezes. Disertacijos tekste yra
nuorodos į asmenis, kurie pateikė medžiagą, kurios niekur kitur
istoriniuose dokumentuose nebuvo pavykę rasti.
Rašote, kad iki skautų suvalstybinimo ateitininkų ir skautų santykiai
buvo labai draugiški. Plačiau neišryškinote ką konkrečiai tas skautų
suvalstybinimas reiškė. Ar galėtumėte tai dabar praplėsti?
Po to kai 1926 m. gruodį tautininkai įvykdė valstybės perversmą,
Lietuvoje įsigalėjo autoritarinis A. Smetonos valdymas. Šio režimo
šalininkai siekė didinti savo įtaką, o tuo pačiu užgniaužti kritikus.
Galima teigti, kad A. Smetona kartu su šalininkais ėmėsi priemonių,
kurios turėjo jaunojoje Lietuvos kartoje išugdyti lojalumą ar net
palankumą autoritariniam režimui. Tuo tikslu 1930 m. Švietimo ministras
uždraudė Moksleivių ateitininkų sąjungos veiklą, o Lietuvos prezidentas
paskelbė Skautų sąjungos įstatymą. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos,
galima pastebėti, kad šis įstatymas nepasiekė jo rengėjų sumanyto
tikslo. Skautija taip ir netapo tautininkų partijos prieauglio šaltiniu.
Kita vertus, pasirinkus moksleivių ateitininkų nelegalaus veikimo
modelį, ateitininkai tik labiau kritikavo A. Smetonos valdymą. O ir pati
ateitininkų organizacija kiekybiškai nenukentėjo; galima sakyti, kad
nelegalaus, konspiracinio veikimo sąlygos ateitininkų organizaciją net
gi sustiprino.
Vis dėlto, nors skautų suvalstybinimas neatnešė lauktų vaisių, tačiau
šis įstatymas tapo nesantaikos tarp ateitininkų ir skautų šaltiniu.
Galima sutikti su Vyteniu Statkumi, 1992 m. Ateityje Nr. 5, rašiusiu:
Ateitininkai, paskelbus draudimą, jį priėmė, kaip neabejotiną ir tvirtą
faktą ir iš to padarė išvadą, kad skautai to nori ir pritaria. Tai buvo
klaida, drumstusi normalius tų dviejų organizacijų santykius per daugiau
kaip 60 metų.
Įdomi Jūsų įžvalga į grynorių ir dipukų santykius. Rašote, kad
Grynoriai veikė parapijose, o DP susicementavo visuomeniniu pagrindu. Ar
tame galima įmatyti lietuviškų parapijų merdėjimo pradžią, dabar privedusia
prie visos eilės parapijų uždarymo?
Tikrai nesiečiau šiuo metu vykstančio lietuvių parapijų nykimo su tuo
faktu, kad lietuviai, 1944 m. pasitraukę į laisvąjį pasaulį, pasirinko
susiorganizavimą Lietuvių bendruomenės pagrindu. Gal savo darbe neitin
aiškiai parašiau, tačiau jungimasis į lietuvių bendruomenę nebuvo
priešprieša dalyvavimui parapijiniame gyvenime. Tūkstančiai šaltinių
byloja, kad lietuviai katalikai XX a. 5 deš. pab. 6 deš. pradžioje
aktyviai įsijungė į parapijinį gyvenimą (kurį jau buvo pradėję grynorių
emigracijos bangos lietuviai). Vis dėlto, dipukai į visuomeninį
susiorganizavimą žvelgė plačiau peržengdami siauras parapijinio
gyvenimo ribas ir vadovaudamiesi Lietuvių charta, kiekvieną lietuvį
kvietė jungtis į Pasaulio lietuvių bendruomenę.
Šiandien vykstantį liūdną lietuvių parapijų tuštėjimo reiškinį siečiau
su kitais procesais: kartų pasikeitimu, asimiliacija, kompaktiškų
lietuvių bendruomenių nykimu.
Vertinga Jūsų sutelkta informacija apie Pax Romana ir ateitininkų
santykius. Rašote, kad galima sutikti, kad ateitininkų tarpe Pax Romana buvo
pervertinta. Pastebite, kad Pax Romana buvo tik stoginė organizacija,
bendradarbiavusi tik su organizacijų vadovybėmis. Vienas Jūsų pašnekovų
ateitininkų santykį su Pax Romana apibūdino kaip vieno žmogaus spektaklį.
Kiek, Jūsų žiniomis, ta Pax Romana yra aktyvi ir efektinga šiais laikais?
Mano nuomone, susidaryta panaršius po įvairius Pax Romana
tinklalapius, ši organizacija, nors šiandien ir veikia, tačiau, ji nėra
reikšminga. Ir viena to nereikšmingumo priežasčių yra faktas, kad
daugybė katalikiškų organizacijų visame pasaulyje Pax Romanai priklauso
tik vadovybės lygmenyje. Kita vertus, šiuolaikinės internetinės
komunikacijos priemonės, didina galimybę susiformuoti aktyviai,
efektyviai veikiančiai Pax Romana organizacijai.
Savo studijoje sutelkėte daug vertingos ir įdomios medžiagos apie
išeivijos ateitininkų organizavimasį. Detaliai aptarėte jos organizacinę
struktūrą ir santykius su kitomis grupuotėmis. Jeigu apie ateitininkus
nežinočiau iš kitų šaltinių ir savo asmeninio patyrimo, sakyčiau, kad būtų
sunkoka suvokti ką tie ateitininkai ištikrųjų nuveikė ar atsiekė. Ar
galėtumėte tuos atsiekimus į porą sakinių susemti ir juos pateikti?
Viena vertus, disertacijoje nekėliau sau uždavinio fiksuoti
ateitininkų pasiekimus išeivijoje. Šį Jūsų klausimą priimu kaip
pasiūlymą iš šios perspektyvos pažvelgti į ateitininkiją išeivijoje. Iš
tiesų nenorėčiau trumpo atsakymo rėmuose vardinti ateitininkų
pasiekimus, kad gink Dieve, ko nepraleisčiau.
Mano nuomone, vienas svarbiausių ir prasmingiausių ateitininkų laimėjimų
išeivijoje tai, kad sunkiomis tremties ir emigracijos sąlygomis buvo
atgaivinta ir tęsta ateitininkų veikla. Žvelgiant iš šiandienos
perspektyvos, itin svarbus nuolatinis ateitininkų darbas, ugdant jaunąją
kartą. Manau, kad ši ateitininkų patirtis šiandien, kai Lietuvai itin
svarbi dabartinės emigracijos problema, gali būti praktiškai pritaikoma.
Išvadų skyriuje rašote, kad Realiame gyvenime dauguma ateitininkų ir
santariečių jautė vieni kitiems iš ideologinių skirtumų išplaukiantį
priešiškumą. Kai skaitau dauguma, tai man reiškia virš 50% organizacijų
narių. Kuo ši Jūsų išvada bazuota? Ar buvo kokie apklausinėjimai ar užtikta
kokių kitų šaltinių, kurie tokią išvadą remia?
Ir istoriniai dokumentai, ir amžininkų pasakojimai liudija, kad tarp
ateitininkų ir santariečių mano darbe nagrinėjamu laikotarpiu įtampa ir
net priešiškumas egzistavo. Tačiau sutinku su Jūsų pastaba, kad
kiekybinio vertinimo apibūdinant šiuos santykius reiktų vengti.
Istorija yra įdomus mokslas ne tik istorikams. Jis svarbus tiek
individams tiek ir jų grupuotėms, organizacijoms. Ar turite kokių planų
kaip Jūsų disertacijos medžiagą būtų galima apipavidalinti ir panaudoti
ateitininkų organizacijos programoje, siekiančioje asmenybių ugdymo ir
sąmoningesnio paties ateitininkų sąjūdžio supratimo?
Apie mano tyrimų panaudojimą ateitininkų organizacijos programoje
nesvarsčiau. Nesu šios organizacijos narė, tad lyg ir kiščiau nosį ne
į savo reikalus. Tačiau jei iš ateitininkų tarpo būtų suinteresuotumas,
mielai pasidalinčiau savo mintimis.
Tad tokie būtų trumpi mano atsakymai ir dėkoju Jums už galimybę išsakyti
savo mintis.
Ačiū Jums už progą pabendrauti ir daugiau patirti apie Jūsų disertaciją
ir apie bent dalį ateities planų. Sėkmės beruošiant knygą!
|
