Dalia Staniškienė

Ir vėl į Dainavą sugrišim,
Kur ošiančių pušų pavėsy
Svajoti, melsti ir dainuot,
Ir vakaro tyloj nurimti,
Ir rytmešio aušroj Kurėja garbint
Sueiname kartu...

Ir vėl į Dainavą sugrišim--
Į Kryžių kalną pasikelti, sustot, susimąstyti,
Apžvelgti žalią žemės lopą
ir tarti --  širdimi, ne lupomis:

O Viešpatie, koki keliai Tavi nuostabus,
Suvedė čia visus  --  mažus ir didelius,
Kad miesto dulkės ežerelyj nusiplovė,
Rankas ir širdis keltume į dangų,
Pūkiniais debesėliais pasipuošusį...

Ir vėl į Dainavą sugrišim
Ieškoti Tavo, Tėve, veido
   Dangaus mėlynėj
      Spyglio gelmėje,
         Mišku platybėj
            Ir vienas kito akyse,
Kada visi kartu, širdžių vienybėj
Paskęstam vakaro tylioj maldoj...

Ir vėl į Dainavą sugrįšim --
Dainuoti, melstis, džiaugtis ir draugauti
Ir Tavo, Tėve, meilę atpažinti
Saulutės spinduliuos
ir brolio, sesės šypsenoj...

Ir vėl į Dainavą sugrįšim...