Iš Belgijos dalinasi Vaidotas Vaičaitis

Pernai rudenį, būdamas Belgijoje ir “Dienovidyje” perskaitęs kažkieno atsiminimus apie prieškarinę Lietuvą, parašiau eilėraštuką. Manau, kad jis galėtų būti traktuojamas kaip tam tikri pamąstymai mūsų diskutuojama tema apie tai ‘kas mes esame’. Kažkuria prasme šis klausimas yra esminis mūsų gyvenime.

Labai prašau būti atlaidiems ‘pradedančiam’poetui.

(Redakcijos pastaba: Jau keli mėnesiai Lietuvos ateitininkų tinklapių konferencijoje vyksta diskusijos apie ateitininkų ideologiją. Dalyvaudamas toje konferencijoje, Vaidotas atsiuntė tai kas čia spausdinama. Todėl ir jo paminėjimas “mūsų diskutuojama tema apie tai ‘kas mes esame’.”)

‘kas mes esame’

Myliu Lietuva savo vaizduose,
Myliu Lietuva prieškariniu laiku.
Lietuva - tai ne vien nominalas.
Lietuva - tai realybė, tai žmogus,
tai dvasia ir kalba.

Noriu grįšt į tą nežinomą Lietuvą,
Bėgti kloniais, įkvėpt josios oro skaidraus.
Noriu grįšti į tą nežinomą kaimą,
Atsigerti pieno rūgštaus.

Ak, kodėl šiandienos Vakarai
Nebemyli tautos, man taip savos?
Šiandien nežinau, kas esu,
Ar žmogus su tauta, ar be jos.

Šiame laikmečio laive
Esu aš kapitonas Nemo.
Kodėl gimiau dabar?
Kodėl iš vis gimiau?
Jei aš gimiau, tai kasgi aš?
Jeigu būti negaliu aš be Tavęs,
tai kasgi Tu?

Šie klausimai drasko mane.
Į juos norisi man atsakyti.
Jei galėčiau prie jų priartėt,
Gal tapčiau tada aš Žmogus….

atnaujinta: 2006-06-02