„Dievas liepė mums būti…”
Eilės Kazio Bradūno
amžinybėn pakviesto šių metų vasario devintą dieną.
Atsiliepia Kęstutis A. Trimakas
Pradžioje Poetas pasakojo,
ką jam Dievas liepė daryti.
Dievas liepė man būti
Užeigoje prie Vilniaus vieškelio:
Prie stalo paraikyti duoną,
Palaistyti atokaitoj gėles
Ir vakarais keleiviams pasakot
Nebūtas, bet tikras istorijas.
Dievas liepė man būti
Ir nebijot
Perkūnijų trenksmo vidudienį,
O naktį visatos tylos
Ir nepamesti
Įduoto gyvasties –
Tos dangiškos monetos,
Mokomos už amžinybę
Ir už trumpą nakvynę
Kelionėje.
Ir tau dabar atidarau duris
Užeigoje prie Vilniaus vieškelio.
Atidarau duris, 5 psl.
Užėmęs vietą užeigoje,
Poetas kvietė kiekvieną užeiti
ir mums, keleiviams, pasakojo istorijas,
pradėjęs nuo savęs…
Dievas liepė man būti
Nuo smiltelės ligi žvaigždžių,
Visatos gimimą ir griūtį
Užkeldamas ant pečių.
Ir nešu viską, viską
Eilėraščio branduolyje,
Ir sviedžiu žodį kaip diską
Maratono kelyje,
Ir perduodu pergalės žinią:
Dievas liepė mums būti!
Maratono kelyje, 10 psl.
Ilgos Maratono lenktynės,
kurios visada užsibaigia
pergale arba pralaimėjimu.
Jose nesivaržome mes, žmonės,
vieni prieš kitus,
bet varžomės su mirtimi,
o prieš ją laimi tie,
kurie įsitikina ta pergalės žinia,
kad “Dievas liepė mums būti”.
* * *
Užeigoje Poetas pasakojo toliau
apie savo išgyvenimus su Dievu.
Dievas paleido mane basą
Tikėt ir abejoti,
O žmonės atvedė Pegasą
Ir liepė joti.
Ant kėdutės palypėjus,
Užsisėst vieni juokai,
Bet rodeo apogėjus -
Kiek išsilaikai!
Ir laikiausi, nors ir kratė,
Pentinu kirtau.
Ačiū Dievui, jog nematėt
Kaip nusiritau.
Poezijos rodeo, 38 psl.
Poetas prisipažino, kad gyvenime
jam ne visada sekėsi:
ne kartą, siekęs aukštai,
krito, nusirito.
Džiaugėsi, jei nematėm.
Tačiau pasakojo jis ir apie patirtus
nuostabius, net neįmanomus dalykus, –
matyt tik jam vienam tematomus –
ir tai gal tik Poeto akimis,
o gal tik širdimi.
Saulės nėra, o šešėlis.
Vėjo nėra, o miškų šlamesys.
Žiemos vidury – vyturėlis.
Dykumoj – krioklių ūžesys…
Taip ir taip visą gyvenimą
Be poilsio, be atvangos…
Žinau – visa tai neįmanoma,
O einu viršum bangos.
Iš autobiografijos, 9 psl.
Taip, neįmanoma eiti viršum bangos.
Bet jis ėjo gal kaip tik dėl to,
kad, kaip Simoną Petrą, jį pakvietė Tas,
kuris nutildo jūrą ir bangas…
Išsakęs nuostabius išgyvenimus,
toliau mums klausantis net išsižiojus,
jis ėmė pasakoti dar nuostabiau -
kaip susitiko Tą, kuris
buvo liepęs Jam būti…
Dievas atėjo seneliu
Ir atnešė raudoną obuolį,
Už kluono pasodino obelį,
Mane į viršų pakilnojo,
Išeidamas ranka pamojo -
Aš jo taip vaikiškai verkiau,
Bet nieko niekam nesakiau…
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Ir vėl abu dabar po obelim,
Labai sena, be atminties.
O man reikėjo tik Paties,
Čia sėdinčio šalia
Po obelim žalia,
Kur krenta į rankas tyliai
Paskutinieji obuoliai.
Obuoliai, 49 psl.
Atėjęs Dievas Poetą pamylavo,
pakilnojo; davė obuolį, ranka pamojo
ir paliko… Nuo to laiko
ne tik rankoj obuolys,
bet ir Poeto širdy liko ilgesys.
Ilgesys Atėjusio ir Nuėjusio…
Tačiau Poetas ėmė nujausti,
kad Tas nenuėjo, o tik slypėjo
kažkur arti, arti…
Dievas pasislėpė už akmenio,
Ir aš nuduodu nematąs,
O tik valau rastotus akinius
Ir žvilgčioju į tas vietas,
Kur jis, lyg liepsnos, prašuoliavo
Jau gelstančių kalvų grandim -
Pasislepiu už nuogo klevo
Ir tykau drebančia širdim.
Venatio divina, 29 psl.
Tas ieškojo. Anas slėpėsi.
Ieškojo ilgėdamasis.
Anas slėpdamasis ilgesį žadino,
prabėgdamas kalnais…
O tam gyvenimas bėgo nesustodamas.
Šešiasdešimt metų…
Bet greit ir tuos pralenkė.
Po šešiasdešimt metų žemėje,
Kada, atrodo, jau buvau
Ir vyturiu ir akmeniu,
Medžiu ir grūdu,
Duonos rieke ir vyno gurkšniu,
Yra ko džiaugtis ir gailėtis,
Žiūrint į laužo dūmus,
Palinkusius į šaltį -
Pradedu būti žeme.
Po 60, 50 psl.
Kodėl žeme?
Ar dėl to,
kad, iš žemės pašauktas,
vėl į žemę teks grįžti?
Žemės prislėgtas Poetas surimtėjo
(jei jam dar galima daugiau surimtėti).
Ir ėmė kalbėti apie mirtį,
– apie tą, prieš kurią bėgo lenktynių
Maratono kely.
O kartais tiesiog nuo jos slėpdavosi.
Aš nuo mirties pasislėpiau eilėrašty,
Ir ji šįkart,
Praeidama pro šalį,
Manęs nepastebėjo.
Bet kur man dingt, kai grįždama
Rankom šaltom palies eilėraštį,
Ir posmuos skambtelėję žodžiai
Kaip rudenį lapeliai nubyrės…
Pasislėpiau, 47 psl.
Kaip galime nepajusti baimę
tuose Poeto žodžiuose?
Juk jis pasislėpė trapiam eilėrašty?
Argi jį apsaugos nuo mirties?
O kiek daug žmonių nuo mirties
slepias savo darbuose –
gal net nustoję lenktyniauti!
* * *
Užviešpatavo tyla.
Visi tylėjome ir kantriai laukėme…
Po ilgos, ilgos tylos
Poetas vėl prabilo:
Drąsus aš nebuvau – gali negirti.
Vidurnaktyje neičiau į kapus.
Aš tik norėjau pamatyti mirtį,
Kaip vaikas, pasislėpęs, pro lapus.
Ir nieko nemačiau. Vien gūsį
Vėsos pajutau. Ir ką man padarys!
Dievas liepė man būti. Ir būsiu
Išsprūdęs iš jos rankų ungurys.
Pro lapus, 46 psl.
Nepalaužiamas drąsumas,
užtikrintas minties,
kad pats Dievas liepė jam būti…
Tad ir bus… mirtis jam nieko nepadarys…
Dievo rankose gyvastim gyvas
iš nagų pačiai mirčiai išslys…
* * *
Apimtas drąsos,
artumą pergalės pajutęs,
pakeltu balsu Poetas
kreipėsi į Tą, kurio užeigoj buvom,
nors Paties niekad nematėm,
tik galingam Poeto balse Jį pajutom.
Poetas kreipėsi į Jį:
Kai paliepsi nebūti,
Netikėti žeme,
Ir paskutinąją kliūtį
Atkėlęs, ištarsi: Eime,
Ką gi man pasiimti
Įkapėm ar dovanom?
Aš numečiau viską, tik mirtį,
Kaip kūdikį, vystau dainom.
Kai paliepsi, 59 psl.
Klausdamas atsaką rado,
savo mirtį galįs dovanoti
Eime Tarusiam pas Jį.
Žodžiams tampant dainom,
o poezijai giesmėm, viltis
išsprūdo iš Poeto širdies…
Mes, užeigon pakviesti jo svečiai,
supratom, ką reiškia pergalė…
O ta pergalės žinia tapo daina,
į kurią Poetas suviniojo pačią mirtį…
Ir tada Poetas išėjo, išskubėjo
pro atviras duris pas Tą,
kuris jį pakvietė.
O mes nustebę irgi ruošėmės
pro atviras duris iš užeigos išeiti,
tik laukėme dar mums tarto Eime.
Tik laukiame žodžo „Eime”.
Kai šių metų vasario 14 dieną Vilniuje buvo laidojamas
poeto Kazio Bradūno kūnas, Čikagos sendraugiai susirinko
Šv. Mišių Aukai Palaimintojo arkivysk. Jurgio Matulaičio šventovėje
Lemonte. Jos metu kun. dr. Kęstutis Trimakas
pateikė šį pamąstymą apie Poeto suvoktą savo pašaukimą
būti Dievo dovanotos būties šaukliu. Poeto Bradūno
eilėraščiai yra paimti iš jo knygos Užeigoje prie Vilniaus vieškelio,
Ateitis, 1981.