MŪSŲ UŽDAVINIAI ŠIŲ LAIKŲ KULTŪRŲ KONFLIKTO ARENOJE
2009 03 07, Čikagos sendraugių susirinkime Lemonte (paskaitos santrauka)
KUN. DR. KĘSTUTIS A. TRIMAKAS
Esamą padėtį aptarsime, pasikvietę du iškilius asmenis: ateitininkijos steigėją Praną Dovydaitį (panaudodami „Ateitininkų” vardu parašytą jo deklaraciją Trys pamatiniai klausimai pirmajame Ateities numeryje 1911 metais) ir popiežių Joną Paulių II (ypač jo 1995 metais paskelbtą encikliką Evangelium Vitae). Neišleisime iš akių jų abiejų idealų pirminio šaltinio Jėzaus Kristaus ir Jo Evangelijos; Dievas, kaip Kūrėjas, yra žmonijos Autorius: kas Jį priima, semia išminti ir galią; kas atmeta, užblokuoja visa, kas būtina jų egzistencijai.
Teoretiškai žmogaus kultūra yra „niekeno teritorija”. Tačiau praktiškai ji visada yra užpildyta idėjiniu turiniu, siūlančiu vertybes, kurių siekia tą kultūrą kuriantys žmonės. Kultūrą aptariu kaip „pagal pasaulėžiūrą pasirinktų vertybių įkūnijimą visuomenės struktūroje ir individų gyvenimo stiliuje”. Šis aptarimas tinka tiek filosofinei, tiek sociologinei kultūros sampratai. Taigi kažkas tą teritoriją jau yra užvaldęs, o gali būti ir taip, kad ji dalinai valdoma daugiau negu vieną kultūrą turinčių žmonių. Mūsų laikais, klestint komunikacijos priemonėms, visuomenėje plinta ne viena kultūra, bet daugiau – jei ne pilnai, tai bent kai kurios jų apraiškos.
Dovydaičio pamatas kultūrai
Kristaus tiesa
Ne tokiu plačiu mastu kaip šiais laikais, bet bent akademiniame „pasaulyje” plito ir ėmė kryžiuotis į kultūrą pretenduojančios idėjos Prano Dovydaičio laikais, kada jis 20-ojo šimtmečio pradžioje studijavo Maskvoje su kitais lietuviais.
Atsisakius laisvamaniškai Aušrinės redakcijai daugiau spausdinti jo teistinio ir krikščioniško turinio straipsnių tame laikraštyje, Pranas Dovydaitis stipriau negu bet kada suvokė esant kovą tarp teistinių ir ateistinių pasaulėžiūrų. Kitiems remiant, Dovydaitis pradėjo redaguoti naują laikraštį jaunimui Ateitį. Pirmo numerio puslapius užėmė jo „Ateitininkų” vardu parašyta deklaracija Trys pamatiniai klausimai. Dovydaitis paminėjo, jog Dievu netikintieji savinasi tris sritis: laisvę, kultūrą ir mokslą. Tokia monopolizacija kenkia žmonėms. Dovydaitis kvietė mokslus einantį jaunimą kurti kultūrą „Kristaus tiesoje”. Jaunimas atsiliepė. Dėka šio naujo ateitininkijos sąjūdžio nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje didele dalimi buvo sukurta ir išlaikyta krikščioniška kultūra.
Nužmoginančios „kultūros”
Žmonės pasirenka vertybes pagal savo pasaulėžiūrą, o jų siekdami jas įkūnija kultūroje. Labiausiai priklauso nuo to, ar žmonės tiki, ar netiki Dievu Kūrėju. Netikintiems Dievu telieka jie patys: jie pasirenka vertybes, kurios patinka jiems patiems. Praeitis akivaizdžiai atskleidė jų žalą. Deja, jos žmones tebevilioja ir šiandien.
Reliatyvizmas. Ano meto Dovydaičio ir kitų krikščionių priešininkai buvo „laisvamaniai”, t.y. tie, kurie „laisvai” manė — be jiems primesto „varžymo”. Atrodo, puiku, — nėra primestos diktatūros protui. O tačiau buvo prieita prie to, kad nebebuvo paisoma nei tikrovė, nei faktai, nes ir jie „varžė” protą. Paskelbta, jog nėra tiesos; tėra tik nuomonės. Tu žiūri vienaip, kiti – kitaip. Viskas reliatyvu. Įsigalėjo reliatyvizmas. Bet yra nelogiška, paneigus visą tiesą, skelbti savo „tiesą”, kad nėra jokios tiesos. Popiežius Benediktas 16 tą reliatyvistų „tiesą” vadina reliatyvizmo diktatūra. Bet kur ta nauja „tiesa” veda? Moralės srityje žmogus gali turėti nuomonę, kad gali pasiimti visa, kas priklauso kitam. Arba tėvai gali turėti nuomonę, kad jie gali abortu atsikratyti dar negimusiu jų kūdikiu, nes nenori naujos „naštos”. Laisvamanybė pačius laisvamanius nužmogina ir padaro juos pavojingus kitiems: ne tik kitų turtui, bet ir kitų gyvybei.
Liberalizmas. Panašiai yra su numetančiais „varžtus” žmonių valiai: Friedrich Nietzsche, Jean-Paul Sartre, Simone de Beauvoir. Toks pat nužmogėjimas ištinka ir „laisvanorius” — ypač moralės srityje. Apie 1970-uosius metus Amerikoje buvo labai populiari Ayn Rand, kuri skelbė, kad egoizmas yra dorybė. Ji tai praktikavo, pvz. „vesdama iš kelio” savo draugės vyrą. Kai draugė jai pareiškė savo nepasitenkinimą, ši atsakė: „Kaip tu drįsti nepagalvoti apie mane?” Egoizmo specialistė ne tik prarado alkoholyje skęstanį vyrą, ne tik aną draugę, bet ir visus kitus pažįstamus, kurie patyrė jos elgesį iš arti. Bet žiniaisklaidai reklamuojant ne jos elgesį, o tik jos idėjas, jos populiarumas nenukentėjo. Nesistebėtina, nes tuo metu plito „sekso revoliucija”, kurią jos egoizmo „dorybė” pilnai pateisino. Tuometinė narcisizmo kultūra nuodugniai buvo aprašyta ir analyzuota sociologinio istoriko Christopher Lasch.
Paminėtinos dar dvi pseudokultūros. Abi jos artimos viena kitai. Tai minios kultūra ir materialinių daiktų suvartojimo (konsumerizmo) kultūra. Žmonės pasiduoda kitų įtakai: miniažmogiai pasiduoda demagogų įtakai ir aplinkinių žmonių spaudimui neišsiskirti, bet supanašėti — galvosenoje, noruose, aprangoje, elgesyje, madose. Materialinių daiktų gamintojai, biznieriai, reklamomis paveikia vartotojus geisti tų daiktų. Tiek miniažmogiai, tiek vartotojai nesukuria savo individualybės. Didžiausia žala jiems patiems, kai nesiekia to, kas praturtina dvasią.
Šios ir panašios žmogų nužmoginančios pseudokultūros lengvai neišnyksta, bet išlieka, kartais viena kitą palaikydamos, kartais viena su kita besivaržydamos.
Postmodernizmas
Modernizmas buvo 19-ajame šimtmetyje prasidėjusi, iki 20-ojo šimtmečio vidurio bujojusi idėjinė pasaulėžiūra. Tai tų laikų žmonių pasitikėjimas protu, mokslu ir jo pažanga, tuo pačiu ir žmonijos progresu. Tai vyro dominavimas, gamtos išnaudojimas technologija ir kai kurių ideologijų (kaip komunizmo ir nacizmo) įkūnijimas socialinėje sistemoje. Antrasis pasaulinis karas tą optimizmą stipriai supurtė. Modernizmas nežlugo, bet išliko gerokai kuklesnis. Stipri priešinga reakcija (ypač akademiniuose sluoksniuose) iššaukė nepasitikėjimą protu, mokslu, autoritetu, pažanga, istorija, idealais, vertybėmis, ideologijomis bei institucijomis. Visa tai vadinama (radikaliu) postmodernizmu. Už viso to slypi skepticizmas ir net nihilizmas, kuriuose daug nužmoginančio nuodijimo.
Postmodernizmo žmogiškos savybės
Yra ir švelnesnių postmodernizmo elementų, kuriuos „pakrikštijus”, galima panaudoti žmonių gerovei, nes juose slypi tam tikras žmogiškas polinkis į gėrį. Suminėtini trys, pažymint jų trūkumus.
Dvasingumas. Modernizmas pabrėžė materiją. Į tai reaguota, atsikreipiant į dvasią. Atsirado platus sąjūdis, pavadintas Naujuoju amžiumi (The New Age). Kryptis į transcendenciją, bet blanki, neapibrėžta, vengianti apsisprendus nusivilti, tad nepasišvenčianti.
Feminizmas. Modernizmo laikais dominavo vyrai. Reaguota, atkreipiant ypatingą dėmesį į moteris, į jų teises. Motinystė neiškeliama, nes į ją žiūrima kaip į naštą moteriai.
Ekologija. Moderniaisiais laikais žmonės ypač išnaudojo gamtą. Reaguota, pradedant gamtą saugoti, išlaikant ją sau ir ateities kartoms.
Popiežiaus Jono Pauliaus II įnašas
Karolio Wojtylos (popiežiaus Jono Pauliaus II) įnašas yra labai didelis. Kaip Pranas Dovydaitis, taip ir jis susidūrė su kultūrų konfliktu savo tėvynėje Lenkijoje nacių okupacijos metu. Naciai buvo žiaurūs lenkams: jie norėjo palaužti bet kokią tautinę ir katalikišką apraišką. Suėmimas ir net žūtis grėsė ir jaunam Karoliui, kuris, nusprendęs priešintis ne ginklu, bet kultūra, dalyvavo pogrindyje, rašė ir vaidino pogrindžio teatre tam, kad „išliktų žmogumi” (įsidėmėtina: ne lenku, bet žmogumi).
Įsitikinęs, kad kultūros neužtenka, Karolis apsisprendė už Kristų ir tapo kunigu; vėliau – vyskupu, arkivyskupu, kardinolu ir pagaliau – popiežiumi. Jo įsitikinimu, kultūra yra būtina žmonėms, bet ji turi būti persunkta Kristaus Evangelija. Įžvelgė, kad Vakarų pasaulyje vyksta žūtbūtinė kova tarp priešingų kultūrų, kurių vieną pavadino gyvybės, o kitą mirties kultūra. Gyvybės kultūra yra krikščioniškoji, kurios pagrindinė vertybė yra žmonėms Dievo dovanota dviguba gyvybė: prigimtinė ir antgamtinė, juos sudievinanti (padaranti Dievo vaikais). Priešinga „kultūra” yra mirties: ne tuo, kad ją propaguojantys žmonės tiesiog mirties nori, bet kad jų pasirinktas kelias yra nužmoginantis, žalojantis, galutinai vedantis į mirtį — tiek fizinę, tiek dvasinę (atsisakius sudievinančios gyvybės).
Jono Pauliaus II įnašas:
- išryškina tų dviejų kultūrų priešingumą: kad jos veda iki pat žmonių gyvybės ir mirties gelmės;
- išryškina gyvybės kultūros pasaulėžiūrą, kuri brangina žmonėms Kūrėjo dovanotą Dievo vaikų gyvybę (tai žmogaus išaukštinimas, krikščioniškasis humanizmas, kuriam neprilygsta joks kitas humanizmas);
- atkreipia dėmesį į iki šiol kultūrose antraeilę vietą teturėjusias moteris: paskelbia jas turinčias moterims specialų genialumą globoti žmogaus gyvybę ir kad joms tenka privilegija tai perduoti vyrams šeimos ir visuomenės kontekste gyvybės kultūroje;
- randa dvi kultūrai priklausančias sritis – mokslą ir meną – ir kad jos privalo būti išplėtotos gyvybės kultūros kontekste;
- plėtoja gyvybės kultūroje pirmaujančią laikyseną ir veiklą – švęsti gyvenimą: t.y. branginti gyvybę, už ją dėkoti Dievui ir ją puoselėti, kad ji klestėtų Jo garbei.
Ateitininkų uždaviniai kultūrų konflikte
Ateitininkų svarbiausias uždavinys yra šių laikų kultūrų maišatyje nepasimesti, nesileisti net būti įtaigojamiems žmones menkinančių, žalojančių, nužmoginančių krypčių, bet priimti ir padėti kitiems priimti: 1) Autoriaus tiesą, 2) žmogų kilninančią Dievo dovanojamos gyvybės kultūrą. Ypač sendraugiams tenka užduotis daugiau negu iki šiol veikti visuomenėje, stengiantis ją kreipti į gera ar atsverti blogio įtaką.
Aeitininkams, kaipo katalikams inteligentams, reikia domėtis svarbiausiomis kultūros sritimis: mokslu ir menu, tiesa – vieni specializuotųsi vienoje, kiti kitoje srityje, bet pakankamai domėtųsi abejomis.
Mokslo srityje. Prano Dovydaičio pavyzdžiu, dera: 1) susipažinti ir perduoti patikimas mokslo žinias, ypač tas, kurios, kaip psichologija, itin naudingos asmens brendimui, 2) atskleidžia visatos nuostabumą tiek megakosminiame (pvz. astronomija), tiek mikrokosminiame (pvz, genetika) lygyje; ir 2) visuomenei nurodyti klaidingas, mokslo vardu pateikiamas, bet juo nepagrįstas žinias bei išvadas.
Meno srityje. Talentą turintiems dera kurti, o kitiems — menu skonėtis; meną kritiškai vertinti, visuomenei kritiškai iškelti degradavusias pastangas bandyti rodyti „vertybių perversiją”: gėrio blogumą, o blogio gerumą (pvz. išdaviką Judą parodant kaip didvyrį; o Dievo vietoje esantįjį kaip apgaviką, kaip tai darė Phil Pullmanas Tamsiose materijose).
Moters ir vyro santykiai. Šioje srityje iškelti moters genialumą, Jono Pauliaus II naująjį feminizmą, o postmodernizmo žvilgsnį į moterį „pakrikštyti”, t. y. kreipti dėmesį ne vien į moterų teisės, bet ir į jų motinystę, ne vien biologinę, bet ir dvasinę neužkertant jai kelią į veiklą bei įtaką visuomenėje, o taip pat Kristaus Bendrijoje (Bažnyčioje).
Vyro vaidmuo. Kai teigiamai persvarstomas moters vaidmuo, atitinkamai persvarstytinas ir vyro vaidmuo, kad būtų išlaikytas jų skirtingumas, lygiavertiškumas ir viens kito papildymas.
Kūno teologija. Susituokusiųjų lytinis aktas bei vispusiškas sugyvenimas simbolizoja Dievo meilę Švenčiausioje Trejybėje. Tai šventa tikrovė. Taip dera žvelgti į visą santuokinį gyvenimą.
Dvasingumas. Gyvybės kultūra Kristaus tiesoje, kaip kiekvieno ateitininko gyvenimo stilius, randa pilnatvę Šv. Apaštalo Pauliaus teiginyje, kad, kaip jis pats, taip ir kiekvienas ateitininkas nebe pats gyvena, bet jame gyvena Kristus (žr. Gal 2, 20).
Ekologija. Postmodernistų motyvas rūpintis gamta, kad ji būtų saugoma ateities kartoms, nepakankamas. Dievas pats davė žmonėms uždavinį rūpintis visata, kad toks prievaizdavimas būtų vykdomas pačių žmonių gėriui ir kartu Dievo garbei.
Švęsti gyvenimą. Šis motyvas apima visa, ką žmogus išreiškia Dievui: gyvybę jis priima kaip Dievo dovaną, už ją dėkoja, pašvenčia gyvenimą Jam ir žmonių gėriui. Pats gyvenimas tampa besitęsiančia švente. Ateitininkai yra įsitikinę galutine Kristaus prisikėlimo pergale, kuri ir jam bei kitiems užtikrina amžiną gyvenimą.
* * *
Galutinė išvada. Tai tokie yra mūsų, ateitininkų, uždaviniai, kuriais atsiliepiame į šių laikų padėtį Šiaurės Amerikos ateitininkų tarybos 2008/9 veiklos metų paskelbtu šūkiu „Kurkime kultūrą Kristaus tiesoje”.