atgal - AT Namai

kun. Robertas Grigas

Lietuvių Katalikų Bažnyčios kronika ir pogrindžio Lietuva

Miela p. Liepa,

Labai džiaugiuosi Jūsų susidomėjimu pogrindžio Lietuva ir Jūsų gražia, taisyklinga lietuvių kalba, kuria parašėte savo laišką. Ypač pradžiugino Jūsų parašytas sakinys: "(pogrindžio spauda) man svarbi, nes man svarbi Lietuva, ir Kronika yra vienas jos portretas". Dievas tepadeda Jums visada išsaugoti šitą šviesų patriotizmą ir jaunatvišką savo tautos meilę!

Pasistengsiu pagal savo žinias ir patirtį nuoširdžiai atsakyti į Jūsų klausimus. Taigi:

  1. Apie Kroniką sužinojau apie 1975 metus - tada man buvo 15 metų, panašiai kaip Jums dabar! Ji pasiekė, manau, beveik tuo pat metu trimis šaltiniais: per Vatikano radija, kurio, kaip ir kitų Vakarų radijo stočių, mūsų šeima nuolat klausydavosi, per Eucharistijos bičiulių pogrindžio būrelius, į kurių veiklą tuo laiku įsijungiau, ir per tremtinę Juliją Uselytę. Tai buvo nepaprasta asmenybė. Ji gyveno netoli mano tėviškės, Leipalingio miestelio (Dzūkijoje). Būdama studentė, buvo išvežta į Sibirą, ten susirgo erkiniu encefalitu ir buvo paralyžuota - iki pat mirties negalėjo vaikščioti, tik gulėti arba judėti invalido vežimėlyje. Tačiau savo tikėjimo ir valios dėka ji, kai vėliau grįžo į Lietuvą, buvo išsiugdžiusi gilų žmogaus orumo jausmą, savišvietos būdu pasiekė puikaus išsilavinimo, buvo labai kūrybinga. Savo sielos jėga gaivino plačią apylinkę, nepalūžo po iškentėtų kančių, nepataikavo sovietams. Pas ją apsilankydavo kun. Juozas Zdebskis, kiti pogrindžio kovotojai, palikdavo Kroniką, kitų leidinių, ir taip uždraustoji spauda paplisdavo apylinkėje, tarp Bažnyčiai ir Lietuvai ištikimų šeimų ir asmenų, kuriais platintojai pasitikėjo.

 

  1. Kronika gaudavau, skaičiau, platinau tarp savo aplinkos jaunimo ir šeimų. Vienu metu (baigęs vidurinę mokyklą ir pradėjęs studijuoti Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute) iš pogrindininkų buvau gavęs rašomąją mašinėlę ir tėviškės palėpėje pats perrašinėjau - dauginau pogrindžio spaudą.

 

  1. Nusprendžiau prie šio darbo prisidėti, kadangi katalikų tikėjimas man sakė, kad turiu priešintis akivaizdžiai neteisybei - Lietuvos okupacijai ir religijos persekiojimui. Galvojau, kad pogrindžio spaudos laidyba yra labai kilnus ir efektyvus pasipriešinimo būdas. Tai buvo kova už laisvę dvasinėmis priemonėmis - per tiesos žodį, per kultūrą ir per rezistencinį lietuvių tautos ugdymą. Iki šiol manau, kad tai buvo vienas pačių prasmingiausių mano gyvenimo pasirinkimų. Laikau didele Apvaizdos dovana, kad galėjau laisvosios lietuvių spaudos darbe dalyvauti. Rizikavau, kaip ir visi ryžėsi veikliai priešintis totalitarizmui - už šią veiklą mažiausiai galėjai būti diskriminuojamas visose sovietinio gyvenimo srityje, areštuojamas, įkalinamas, daugiausia - nužudytas (kaip daugelis paslaptingomis aplinkybėmis autoavarijose ar panašiai - žuvusių antisovietinio sąjūdžio dalyvių). Mes, jaunimas, vyresniųjų, labiau patyrusių rezistentų buvome pratinami be reikalo niekam nepasakoti apie slaptąją veiklą, pagal taisyklę - jei ko nežinai, tai ir neišduosi, netgi netyčia prasišnekėsi. Tėvai, artimieji, tikriausiai daug ką nujautė, bet paslapčių, svarbių detalių (adresų, pavardžių ir t.t.) ir jiems nepasakodavau.

 

  1. Kronikos turinį, matyt, lėmė redaktoriai, jų vizija, kovos už tikėjimo ir tautos laisvę poreikiai ir okupantų valdžios veiksmai. Pvz., Kronika parašydavo apie katalikų vaikų žeminimą, išjuokimą mokykloje. Po to mokinius iškviesdavo KGB ir tardydavo, kaip tie faktai pateko į Kroniką. Po kurio laiko Kronika aprašydavo tą tardymą, įvykį laidose "Užsienio spauda apie Lietuvą" pakomentuodavo kun. Vyt. Kazlausko tuomet vadovaujamas Vatikano radijo Lietuvių skyrius. Sovietai tuo metu (kitaip, negu Stalino laikais) jau bijojo Vakarų viešosios nuomonės, nes griūvančiai jos ekonomikai labai reikėjo Kanados kviečių ir JAV paramos. Taigi vaikus dažniausiai palikdavo ramybėje, dar išbardavo savuosius perdaug uolius kolaborantus, kad nemoka "subtiliai dirbti ideologinio darbo". Taip žingsnis po žingsnio drąsių pogrindininkų, Kronikos ir jos ryšio su Vakarais dėka ir plėtėme vidinę laisvės erdvę.

Šių darbų organizavimas buvo Kronikos redaktoriaus - kun. Sigito Tamkevičiaus, S.J. ir jo suburtų pasišventusių seserų vienuolių, kunigų ir pasauliečių iš tiesų didelio pasiaukojimo ir pasitikėjimo Dievu rezultatas. Manau, kad tam padėjo ir realiai dar buvusi Lietuvoje, sovietų nesunaikinta Katalikų Bažnyčios struktūra, ir Lietuvos "mažumas" - "mažo kaimo" arba "šeimos", "genties" tikrovė, kur visi vieni kitus pažįsta, kunigai ir tikintieji parapijose vieni apie kitus žino, "kas kuo kvėpuoja", kuriuo žmogumi galima pasitikėti, kuriuo nelabai, kam ir kokio pavojingumo užduoti galima pavesti... Tai, kad išgarsintasis sovietų KGB iki pat Atgimimo, 17 metų, negalėjo susekti ir užgniaužti Kronikos, įrodo jos jėgą ir šaknis tikinčiosios tautos pagrinduose. Praktiškai kiekvienas sąmoningai Dievą tikintis ir Lietuvai gero linkintis žmogus buvo potencialus Kronikos rėmėjas, platintojas, daugintojas.

 

  1. Be abejo, Kronikos gyvavimui reikėjo ir piniginių resursų. Juos sutelkdavo, kaip suprantu, dvasinio pasipriešinimo prasmę matę kunigai ir tikintieji, jų laisvanoriškos aukos. Vėliau slaptais kanalais pasiekdavo ir išeivijos lietuvių bei Vakarų pasaulio parama.

 

  1. Kronika buvo platinama, kaip minėjau, per vieni kitais pasitikinčių tikinčiųjų, faktiškai jau realiai egzistuojantį pogrindinio veikimo tinklą , per Eucharistijos bičiulių būrelius, o užsienį pasiekdavo per mums pritarusių Maskvos disidentų ryšius, užsienio žurnalistus ir ambasadas, paskui ir per užsienio lietuvius, atvykstančius į Lietuvą kaip turistus.

 

  1. Kronikos ir kitos pogrindžio spaudos buvimas Lietuvoje davė naujos drąsos pavergtai tautai su viltimi pakelti galvą. Tai iš tiesų buvo gaivaus laisvės vėjo gūsis, kuris stiprino patriotus ir baugino prisitaikėlius. Jos įtaką užsienyje, kaip minėjau, labai greitai pajutome, nes sovietai buvo priversti švelninti represijas, vis mažiau galėjo nesislėpdami persekioti Bažnyčią ir lietuvybę. Bet visą užsienyje išeivijos lietuvių nuveiktą milžinišką darbą: kunigų Kazimierų - Pugevičiaus ir Kuzminsko - Kronikos vertimus į daugelį pasaulio kalbų, Kronikos platinimo Vakaruose tarptautinė įtaka, ko gero, suvokiama tik dabar, kai tapo prieinama anuomet mažai žinoma informacija.

 

  1. Sovietų valdžia į Kronikos pasirodymą reagavo represijomis, kaip ir į bet kokį kitą laisvesnį okupuotų valstybių piliečių krustelėjimą. Kronikos pirmasis numeris datuotas 1972 m. kovo 19 d., o jau 1973 m. dėl jos buvo suimta ir nuteista grupė žmonių, visoje Lietuvoje sovietų saugumo tarnybų nuolat vykdomos kratos ir suėmimai - iki pat 1988 m. Bet tai nepajėgė sustabdyti Kronikos leidybos.

 

  1. Svarbiausias Kronikos laimėjimas - tai Lietuvos katalikams ir visiems tautos idealams neabejingiems žmonėms vėl sugražinta laisvės viltis ir drąsa dėl tos laisvės aukotis. Istorijai dešimt Kronikos tomų - 81 numeris - bus neišsekantis religinių, teisinių, politinių ir apskritai žmogiškųjų tyrimų bei svarstymų šaltinis. Tai nenuginčijamas, kai kam gal nemalonus, dalies tautiečių didvyriškumo ir ištikimybės, o kitos dalies silpnumo ir konformizmo liudijimas, kaip įspėjimas ateičiai...

 

  1. Į klausimą dėl Kronikos pralaimėjimų ir silpnybių atsakyčiau, palygindamas ją su knygnešių į Lietuvą gabentąją caro draudžiamąją lietuvišką spaudą. Ir ši spauda, ir Kronika, gyvendamos ir veikdamos nelygios žūtbūtinės kovos sąlygomis, neišvengė (psichologiškai gal ir negalėjo išvengti) vadinamojo "apgultos tvirtovės"sindromo. Tai yra, skirstymo į "mes" (savieji, ištikimieji) ir "jie" (okupantų pataikūnai, persekiotojai). "Savųjų" bekompromisinė laikysena buvo visokeriopai skatinama, o "anie", svetimųjų planų vykdytojai, griežtai, kartais ir pašaipiai, peikiami. Matyt, tuo stengtasi ugdyti visuomenės ir ypač jaunimo nuostatą - netapkite tokie, kaip jie. Panašiai į priekaištus, kad caro laikais leistoje "Apžvalgoje žemaičių ir Lietuvos" per mažai krikščioniško atlaidumo prispaudėjams, redaktorius Dėdė Atanazas - kun. Pakalniškis atsakė: pažiūrėkite kaip elgiasi kregždutės, kai į jų lizdelį katinas leteną kiša. Tie padarai pagatavi jam akis išdraskyti! Žinoma, galima tokių pasiteisinimų nepriimti ir reikalauti iš Lietuvos pogrindininkų šventųjų atlaidumo priešams. Bet galima įsigilinti į to meto padėtį (nepalyginamai galingesnio priešo puolamo "kregždžių lizdo" situaciją) ir pogrindžio spaudos kovingumą suprasti. Be to, Kronikoje ryški krikščioniškoji pastanga iškelti ir pasmerkti piktus darbus, tačiau skatinti užuojautą, net maldą už tuos darbus vykdančius suklaidintus žmones ("priešus"). Kaip Kronikos silpnąją vietą, nuo jos, beje, nepriklausiusią, galėčiau įvardinti leidinyje pasitaikiusias klaidas, atsiradusias dėl labai sudėtingų pogrindžio darbo (medžiagos rinkimo, perrašymo ir t.t.) sąlygų. Tai kai kur netiksliai užrašytos pavardės ir pan. Sovietų propagandistai šitų korektūros klaidų nusitverdavo kaip skęstantis šiaudo, įrodinėdami pasauliui, kad Kronika šmeižia, falsifikuoja faktus ir taip toliau. Tačiau minimi netikslumai tokie nežymūs ir jų taip mažai, kad tenka tik stebėtis, kaip pogrindžio leidinys KGB apsiaustyje sugebėjo jų išvengti. Gavus tikslesnius duomenis, Kronika tuos netikslumus visuomet atitaisydavo. Turbūt tai ir lėmė mūsų Laisvės žodžio gajumą, kad jo gimimą ir gyvavimą skatino krikščioniškojo teisingumo ilgesys nepavergtoje Lietuvos širdyje.

Tai tiek galiu pasidalyti Jus dominančia tema. Tebūna šis laiškas drauge ir sveikinimas Kovo 11-osios proga.

Linkėdamas Dievo palaimos Jums, Jūsų tėveliams ir mieliems tautiečiams Amerikoje,

Jūsų,

kun. Robertas Grigas

 

atnaujinta: 2006-06-02