A.A. JURGIS BRADŪNAS
1949.9.5. - 2005.7.4.
Nuoširdi užuojauta šeimai, giminėms ir draugams netekties valandoje.
Talpiname laidotuvėse skaitytą sesutės Elenos Bradūnaitės-Aglinskienės
laišką.
Mielas Jurgi,
Kaip keista Tau rašyti laišką žinant, kad Tu jau anapus. Tu, kuris mūsų
šeimos visas keliones paruošdavai kaip sumanus pirmtakis, taip ir dabar
iškeliavai iš anksto apsižvalgyti ir paruošti mums ten kelią. Kaip toj mūsų
Baltimorės tėtuko išmoktoj giesmėje apie šventą Jurgį:
Ir užjo ant aukšto kalno
Apsižvelgti jūras mares...
Ten nuėjęs, atkelk vartelius ir prisėsk prie Mamelės ir Tėtuko.
Papasakok apie mus ir paruoškit vieteles ir mums visiems su laiku pas jus
atkeliaujantiems.
Tu, Jurgi, buvai man daugiau nei brolis. Jog mes beveik dvyniai. Aš vis
jaučiaus taip laiminga Tave turėdama šalia. Nors
mažiuką Tave gal ir perdaug pastumdydavau, Tu buvai kantrus, ir manęs
pasiskelbusios vyresniąja
klausydavai. Atsimeni? Turėdavai užsidėti mamytės kepurę ir karolius ir su
manimi žaisti poniomis ir gerti arbatėlę. Bet po to aš pasiimdavau
šautuvą ir turėdavau žaisti cowboy-ais arba kareiviais. Nors ir žaisdavai
kareivėliu Tu visada turėjai jautrią ir užjaučiančią širdį. Kiek Tu
parnešdavai iš gatvės nuskurusių katinukų. Matau tą nuotrauką kur tu laikai
rainą katytę, o aš baltą ant Glyndon Avenue laiptų.
Atsimeni, kai mudu eidavome pas Mamelę ir ji mums duodavo uždraustos
kramtomos gumos? O paskui pas ją klausydavom
amerikoniškos radijos. O dar kaip aš Tave verčiau su manim šokti
rock-and-roll?
Atsimeni pajūrį? Kiek ten daug puikių vasarų. O labiausiai laiminga
žuklė karpių saloj ten kur vis žaisdavom
Robinzonu. O Carole parke, kai su Nijole ir
Kestučiu žaisdavom uždraustuose traukinių vagonuose. Kokia laimė,
kad mums ten nieko neatsitiko. Atsimenu sunku
buvo būti lietuviais mus
supančioje amerikonų jūroje. Negalėjom suprasti kodėl negalim žaisti
su Billy ir Mary. Bet mums užteko lietuviukų.
Baltimorės šeštadieninėje
mokykloje kokie puikūs mokytojai! Kiek jie mums
įdiegė, išmokė...
Tiek, kad persikėlę į Čikagą labai greit buvom priimti į daug vyresniųjų
klases Jaunimo Centro Aukštesniojoje. Tik tau buvo taip skaudu
palikti
Baltimore. Tu man dar pereitą rudenį sakei, kad tai buvo vienas iš
traumatiškiausių pergyvenimų. Čikagoje nors su laiku ir radai kitų
draugų
vis vien buvo gaila Baltimorėje palikto Kesčio.
Čikagoje įsivėlėm į mokslą, tautinius šokius, ateitininkų veiklą.
Įsimylėjome Dainavą. Kaip laukdavom stovyklų, žiemos kursų! Atsimeni
tą sniege paslėplą užšaldytą pirmą vyno butelį?
Kaip įkvėpimo pagauti su
Petru Kisieliumi kūrėte ir danavote šedevriškas
operas.
Kaip tu tiesiog bujojai Dainavos gamtoj! Tu ten žinojai kiekvieną
medelį, krūmą, paežerės nendrę. Su kokiu
atsidavimu vedei vaikus aiškindamas gamtos
mįsles. Tu visuomet buvai gamtos žmogus.
Vis maniau, kad pagaliau išėjęs į pensiją
galėsi kur nors savanoriu dirbti parko vadovu. Dabar tikiuosi galėsi
danguje tą pareigą atlikti. Gamtos mokslas
buvo tavo tikras pašaukimas.
Bet tu su tokiu sąžiningumu ir atsakomybės jausmu atidirbai Amerikos
Balse vis norėdamas atlikti mums mūsų tėvų ir
mokytojų įdiegtą patriotinę pareigą. Ir tu atlikai
puikiai! Tavo sveikatos patarimai Lietuvoje buvo labai
vertinami. Tave net vadino daktaru Bradūnu.
Ir kaip tu Lietuvą mylėjai! Kai 90s metais pirmą kartą lydėjom tėvus po
tėviškes, po partizanų kapus, po pilis, istorines vietas su kokiu
entuziazmu tu tai visą pergyvenai! Iš tavęs trykšte tryško meilė ir
susižavėjimas tėvų perduotam kutūriniam paveldui. O kai pereitą rudenį mudu
abu važiavom į Kernavę ir miškuos grybaudami prisirikom voveraičių
ir baravykų kokios puikios buvo tos
auksinės rudens dienos. Mums buvo įgyvendintos
vaikystės pasakos. Mudu abu auginti ant užburtų
lobiu, istorinių padavimų ir Pilėnų legendų.
Tikri Lietuvos romantikai. Bet užtai koki turtingi ir laimingi. Kaip
džiaugėmės Lietuvos atgimimu ir kokia laimė, kad tėvai galėjo ten
grįžti ir jaukiai įsikurti. O kokiu entuziazmu ir džiaugsmu vežėm visus mūsų
vaikus tą 97 metų vasarą. Nors ir buvo žvarbus
birželis, vaikų krykštavimas
besileidžiant nuo Nidos kopų, niekada nepamiršome
ir dažnai perkalbėdavom.
Vis sakydavai Kaip gerai, kad tai padarėm." Vis darėm neva
sumetimu, kad
spėtumėm atlikti kol tėvai gyvi. Tik dabar suprantame, kad taip
reikėjo
kad pats būtum džiaugsmo liudininku.
O dar atsimenu Pennsylvaniją. Kaip Tu su manim keliavai po lietuvių
parapijas, kapines ir pas senutes dainininkes. Aš aparatais jas
rekorduodavau, o Tu ant suolo iš tolo stebėdamas, kažką sąsiuvinin
užrašinėdavai. Ir Tu paskui iš tų užrašų taip puikiai aprašei tą
angliakasių buitį. Ir kaip smagu buvo užtraukti iš
tų močiučių išmoktas dainas.
Jos man amžinai skambės ausyse.
O kaip Tu rūpinaisi tėvais! Kiek pastangų dėjai, kad jiems būtų kuo
pilnesnis, idomesnis ir lengvesnis gyvenimas. Ačiū Dievui, kad su
mamyte galėjai tiek prižvejot ir prikrebsaut ant
savo to stebūklingo
lieptelio. Manau, kad ir danguj šventas
Petras parūpins tau meškerę prie
amžinojo tvenkinio.
O meilė Loretai ir vaikams! Kiek kartų man sakei, kad Tau rūpi
Loreta, nes jos sveikata trapi. Na, o dabar pats
pirmas jos pritrūkai. Atsimenu
kaip pirmą syki man parodei Loreta, rodos Union
Pier. Jinai sėdėjo su mama
pliaže, o mes šiek tiek toliau. Tu man sakei žiūrėk, ar ne graži ta
kuri mamą taip prižiūri? Kaip prieiti Paskui kažkaip per ateitininkų
susirinkimus ir stovyklas priėjai. Ir ačiū Dievui! Jus abu
sugebėjote taip pagražinti ir praturtinti pasaulį
per tris nuostabius vaikus. Žinau, gali
nesirūpinti jais. Jie vieni kitus laikys meilėje ir šeimyninėje
globoj. Jūsų šeima tą taip mokėjo įgyvendinti.
Įgyvendinot ir per gyvenimo sunkius pabangavimus
kaip tikri vandenų pakrantės gyventojai. Sugebėjote
šeimos laivą manevruoti ir per vėjus, per liūtis,
per audras. Ir net kai
užpuolė tikras uraganas. Vis vien išsilaikėte nepasimetę ir nepabėgot.
Pernai
kai pas jus viešėjau porą savaičių, stebėjausi
kaip tame susigrūdusiam
kaimyno namely jūs visi įsitekote be barnių ir be įtampų. Kaip Loreta sakė,
gal to namo netektis jums visiems išryškino vienas
kito brangumą.
Na, o dabar Tavo toks greitas ir daug per ankstyvas išėjimas mums dar
labiau tai pabrėžia. Gyvenimas trapus. Didžiausias
turtas tarpusavio meilė
ir glaudūs šeimos ryšiai.
Laikykimės mes čia visi gyvi likę. Jauskim viens kitam užuojautą, šilumą,
meilę. O Tu, mielas Jurgi, jau iš anapus apsuk mus ta pačia meile ir
šiluma. Tu dabar jau Dievo glėbyje, o mes per Tave
taip pat priartėjome prie
tos amžinos Meilės ir Šviesos. Už pasidalintą
gyvenimą ir už visus prisiminimus Ačiū, ačiū ir sudiev!
Elytė |
