Vidmantas Valiušaitis
Kaunas, 2001 m. liepos 20 d.
Laimėti brandžią demokratiją
Vietoje įvado
Baigiantis Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumui Čikagoje 1989-ųjų lapkritį, kai bene pirmą kartą pokario metais išeivijos kultūrinio elito suvažiavime dalyvavo gausus būrys svečių iš Lietuvos, prie manęs priėjo inteligentiškos išvaizdos, žilsterėjęs, tačiau jaunatviškos laikysenos, entuziastingas vyriškis ir gan familiariai, be ceremonijų užmezgė pažintį: "Kazys Ambrozaitis. Vadink tiesiog Kaziu".
Kažkoks fotografas mus čia pat nufotografavo. Per keliolika susitikimo minučių spėjome apsikeisti tik bendromis frazėmis, tačiau atsisveikinant, su rezistencinės patirties asmenybėms būdingu apdairumu ir orientacija, Ambrozaitis pasakė: "Su šita nuotrauka kas nors tave aplankys Lietuvoje. Žinosi, kad nuo manęs".
Sąjūdis tuo metu jau buvo reikšminga politinė jėga, tačiau imperijos pozicijos tebebuvo stiprios, mūsų laisvės bylos baigtis - miglota. Iš viršaus inicijuota perestroika buvo priėjusi leistinos laisvės ribas ir Sovietų Sąjungoje pradėję reikštis suvereniteto siekiai kai kur jau buvo pradėti malšinti jėga. Įvykiai Tbilisyje, Rustavelio aikštėje, kai baudžiamieji sovietų daliniai tankų vikšrais ir automatų buožėmis nuslopino taikią gruzinų demonstraciją, nužudę keliasdešimt protestavusių demonstrantų, buvo pirmasis skambutis, kad dovanai laisvė nebus duodama. Gal todėl rezistencinio budrumo ir istorinės patirties įpareigojamas, Kazys Ambrozaitis, reprezentavęs vieną stipriausių išeivijos politinių grupių - Lietuvių fronto bičiulius, - veikė atsargiai, vengdamas primesti jaunesniems ir mažiau patyrusiems sąjūdininkams politinių ryšių, kurie galėtų būti inkriminuojami Sąjūdžio sutriuškinimo atveju.
Ta pažintis su Kaziu Ambrozaičiu, rezistencinio sąjūdžio prieš abu okupacinius režimus - sovietų ir nacių, - vienu vadovų, palaipsniui išsivysčiusi į kultūrinį sąjūdį Lietuvoje, žinomą "Į laisvę" fondo vardu, prasidėjo velionio Vaidoto Daunio (1958-1995) tarpininkavimu ir rekomendacija. Jiedu su dr. K.Ambrozaičiu jau buvo pažįstami iš anksčiau.
1990 m. kovo 11-ąją paskelbus nepriklausomybę, o Maskvai tuojau pat įvedus ekonominę blokadą, padėtis Lietuvoje buvo neapibrėžta ir nenuspėjama. Tad pasiuntinys iš Čikagos užtruko. Jis atkilo į Lietuvą tik 1990 m. rugpjūty, atvežęs ne tik aną nuotrauką, bet ir ilgoką dr. K.Ambrozaičio laišką, adresuotą trikampiui - Valiušaičiui, Juozaičiui ir Dauniui.
Tame 1990 m. liepos 20 d. laiške dr. K.Ambrozaitis rašė: blokada užėmė ir mums kvapą, ir teko visus projektus sulaikyti, kol vėl šviesesnė Lietuvai diena ateis. < > Ieškome atviro ryšio su Lietuva. Ilgai užtrukęs to ryšio trukdymas įliejo į kraują nepasitikėjimą lietuvio lietuviu, senos draugystės tapo išardytos. Aukščiausias laikas vėl remontuoti tiltus, laikas klajūnams grįžti į tėviškę, laikas rūpintis šviesesne Lietuvos ateitimi, neapsistoti prie griuvėsių stumdymo. Iš mažo kontakto laiškais ir asmeniškai, susidariau vaizdą, kad Jūs visi trys esate puikūs redaktoriai, nuoširdžiai rūpinatės Lietuvos ateitimi. Ant to jaunosios kartos trikampio ir norėtume grįždami atsistoti, ant jo uždedant seną, gerai išgalvotą ir ilgai išsvajotą darbų ir idėjų šešiakampį (Brazaitis-Maceina-Girnius-Grinius-Ivinskis-Damušis), kurių idealios Lietuvos ateities mintis Keliuotis sugebėjo surinkti ir dalinai perleisti per N[aujosios] romuvos puslapius. Norėtume, kad ir jūs pažvelgtumėte per tą šešiakampį ir gal rastumėte ką nors pasiūlyti nervingai lietuvių visuomenei. Išeivijoje darėme tai, ko vergijoje negalėjote daryti. Jau laikas tuo mažu kraičiu pasidalyti. Reikalas paprastas: pradėkime nuo kultūrinių dalykų, stovint šalia nuo politikos, ypač atokiau nuo politikierių, kol susiformuos mintis ko jie siekia. Konkrečiai, norėtume, kad sutiktumėte teisiškai ir pilnai atstovauti Į Laisvę fondui lietuviškai kultūrai ugdyti, Inc. Lietuvoje.
Maždaug tuo pačiu metu įgaliojimą atstovauti Į Laisvę fondui Lietuvoje dr. K.Ambrozaitis suteikė rezistentui ir sovietų gulago kaliniui Liudui Dambrauskui, kurio atsiminimų dvitomį Gyvenimo akimirkos, tų pačių metų vasarą Fondo lėšomis išleido Vagos leidykla.
Penktasis asmuo iš Lietuvos, kuris buvo pakviestas dalyvauti kuriant Į Laisvę fondo židinį kitoje Atlanto pusėje, buvo L.Dambrausko bendražygis, rezistentas Mindaugas Bloznelis. Jį gan gerai pažinojau, nes buvo mano tėvų artimas ir gerbiamas draugas nuo studijų laikų.
Dar du asmenys, kurie dalyvavo Lietuvos filialo organizavimo darbuose nuo pat pradžios, buvo filosofijos profesorius Kęstutis Skrupskelis iš Pietų Karolinos (JAV) universiteto ir Laisvosios Europos radijo lietuvių skyriaus direktorius Kęstutis Girnius iš Miuncheno. Prof. K.Skrupskelis buvo vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo iniciatorių, dalyvavo atkuriamojoje konferencijoje 1989 m. Kaune, tapo išrinktas į VDU senatą, o 1990 m. skaitė čia paskaitas. Tad bendrauti galėjome betarpiškai. Taip pat ir su Kęstučiu Girnium, su kuriuo, būdamas Laisvosios Europos radijo bendradarbis, bemaž kasdien galėjau palaikyti ryšį telefonu.
Formalus Į Laisvę fondo Lietuvos filialo įsteigimas įvyko 1990 m. spalio 24 d. Čikagoje, ir man teko garbė dalyvauti pasirašant steigiamuosius dokumentus. Tame istoriniame nutarime rašoma: Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti vadovybė įsteigia šio fondo skyrių-filialą Lietuvoje su būstine Kaune-Vilniuje ir tvirtina skyriaus-filialo sekančią valdybą: Bloznelį Mindaugą, Dambrauską Liudą, Daunį Vaidotą, Juozaitį Arvydą, Valiušaitį Vidmantą. Pataria ir rekomenduoja į valdybą kviesti Grinių Kęstutį ir Skrupskelį Kęstutį. Aukščiau išvardintieji asmenys sudaro skyriaus valdybą Lietuvoje ir pasiskirsto pareigomis. Jie kartu yra ir skyriaus-filialo direktoriai, turį teisę valdybos sąstatą praplėsti, sudaryti reikiamas komisijas ir kviesti asmenis tapti fondo nariais ir vadovautis teisėmis, išvardintomis 1990 m. rugpjūčio mėn. 24 d. Įgaliojime Liudui Dambrauskui. Į Laisvę fondo vadyba ir taryba sveikina Lietuvos Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti skyriaus valdybą-direktorius, dėkoja už įsipareigojimą dirbti Lietuvos gerovei ir visos lietuvių tautos kultūros ugdymui. Dokumentą pasirašė Kazys Ambrozaitis, Juozas Baužys, Alfonsas Pargauskas, Pilypas Narutis, Česlovas Grincevičius.
Filialo organizavimosi pradžiai fondo vadovybė nusprendė skirti ir stambių dovanų - tiems laikams modernų kompiuterį su lazeriniu ir adatiniu spausdintuvais, kurių bendra vertė buvo apie 10 tūkst. dolerių, taip pat kelis šimtus išeivijoje išleistų knygų, įskaitant ir Į Laisvę fondo beveik visus leidinius.
Gavę formalius įgaliojimus, susirinkome į pirmąjį posėdį L.Dambrausko bute Kaune ir išsirinkome filialo vadovybę. Pirmininku buvo išrinktas L.Dambrauskas, vicepirmininku - M.Bloznelis, o sekretoriaus pareigas teko eiti man.
Pirmininkas labiau susikaupė prie rezistencinio paveldo populiarinimo ir multiplikavimo srities, pasitelkęs efektyvių bendradarbių (žinomas rezistencinio paveldo puoselėtojas Domas Akstinas ir kt.) ir ėmęsis įvairių partizanų dokumentų, spaudinių, piešinių, pogrindžio kūrybos, politinių kalinių ir tremtinių atsiminimų paieškos bei dauginimo kad ir nedideliu tiražu - idant nežūtų. (Tuo metu buvo atkasinėjami dešimtmečius žemėje išgulėję ir dažnai beveik sutrūniję įvairūs ano laiko liudijimai.) Vaidotas Daunys, talkinamas A.Juozaičio, ėmėsi burti renginių organizavimo ir planavimo komisiją, o aš buvau atsakingas už knygų leidybos planavimo ir informacijos komisijos veiklą.
1990 m. gruodžio mėnesį mus pasiekė minėtoji knygų siunta, o kiek vėliau - ir kompiuteris. Kadangi neturėjome nei patalpų, nei saugyklų, kuriose jos galėtų būti saugomos, pasirūpinti šia siunta teko L.Dambrauskui, vadovaujantis dovanotojų valia - kad patektų į namus, kuriuose būtų skaitomos. Kompiuteris Macintosh su priedais buvo sumontuotas Krantų redakcijoje Vilniuje.
Tačiau politinė įtampa šalyje nepaliaujamai augo ir neišvengiamai artėjo prie savo kulminacijos. Kai 1991 m. sausio pradžioje sovietų OMONas pradėjo grobti įstaigas ir užėmė spaudos rūmus Vilniuje, nusprendėme, kad laikyti kompiuterį Krantų redakcijoje yra nesaugu. Bijojome, kad ilgainiui visos spaustuvės ir redakcijos, kaip potencialūs propagandinės kovos įrankiai, gali būti okupantų užimtos ir apgrobtos. Jau visai Sausio 13-osios išvakarėse (bene sausio 11, o gal net ir sausio 12), atvykau pas Vaidotą Daunį į Krantų redakciją, supakavome kompiuterį į dėžes ir sukrovėme į mano automobilį.
Vykstant į Kauną jau buvo sutemę, o greitkelyje matėsi patruliuojantys sovietų kareiviai ir šarvuotos mašinos. Jau nuo ryto buvo skelbiama, kad žmonės susilaikytų nuo kelionių į Vilnių, nes greitkelis Vilnius-Kaunas esąs uždarytas. Tai buvo klaidinanti informacija, susisiekimas vyko, tačiau tokių skelbimų tikslas buvo psichologinis, kad mažiau žmonių iš visos Lietuvos rinktųsi prie parlamento. Šalikelėse zujant kareiviams, smelkė nerimas, kad nesustabdytų, nepatikrintų, neatimtų mano krovinio. Vos prieš pora dienų Kaune ne vietoje pastatytą automobilį tankas buvo išilgai pervažiavęs, tad buvo aišku, kad pasiguldyti ant žemės vairuotoją ir išpurtyti bagažinę sovietų kareiviams būtų buvę vieni niekai.
To neatsitiko, Kauną pasiekiau laimingai. Valstybinio projektavimo instituto Žemprojektas skaičiavimo centro viršininkas Tautvydas Majauskas manęs laukė įstaigoje vienut vienutėlis, jo bendradarbiams jau seniai išsivaikščiojus po darbo. Niekas mūsų nematė, juo labiau nežinojo ką kartoninėse dėžėse įnešėme vidun. Žemprojekto skaičiavimo centras irgi turėjo kompiuterių, tik jų panašaus pajėgumo skaičiavimo mašinos užėmė... keliolikos kvadratinių metrų patalpas. Mes vylėmės, kad projektavimo institutai bet kokiu atveju nebus pirmieji taikiniai, kuriuos pultų siautėjantis okupantas.
Kaune jau buvo įsijungusios sirenos, miesto įmonių ir gamyklų garsiakalbiai kaukė šiurpą keliančiais garsais, o automobiliai iš visų pašalių didžiuliu greičiu zvimbė Sitkūnų link, prie retransliavimo stoties, kai telefonu paskambino Vaidotas Daunys. Buvo jau gerokai po vidurnakčio - pasibaigusi sausio 12-oji ir prasidėjusi sausio 13-oji. Vilniaus televizija jau nebetransliavo, o Kauno - dar nebuvo įsijungusi. Prislėgta nuotaika svarstėme kas daryti. Nusprendėme, kad kiekvienam dera kovoti savais ginklais. Žodis, atspindintis pilietines nuostatas, natūraliai išreiškia kultūros žmogui būdingus gynybinius išteklius, todėl nusprendėme paskelbti savo vienareikšmišką nuostatą atžvilgiu to, kas vyko tą valandą Lietuvoje.
Nedelsiant parengiau Sausio 13-osios kreipimosi tekstą ir susisiekiau su visais valdybos nariais. Jis buvo vienbalsiai priimtas, nei vienam nesuabejojus ir neatsisakius pasirašyti. Jau buvo pradėję veikti Kauno televizija ir radijas, tad nevilkindamas dokumentą perdaviau ten ir jis tučtuojau buvo pagarsintas lietuvių ir anglų kalbomis, o kitą dieną išspausdintas dienraštyje Laisvasis Kaunas, nes Vilniaus laikraščiai, užgrobus spaustuvę, išeiti negalėjo.
Tai buvo Į Laisvę fondo Lietuvos filialo krikštas ir dramatiškas užgimimas, patikrinant žmonių dvasinės sanklodos atsparumą išbandymų akimirkomis. Šiandien tai prisimenu kaip vieną šviesiausių šio kultūrinio židinio raiškos epizodų, ačiū Dievui, pateisinusio savo vardą - Į Laisvę...
Todėl ir pirmasis Į Laisvę fondo viešas renginys - studijų savaitgalis Vilniuje, - surengtas vos mėnesiui praėjus po žudynių prie TV bokšto, okupanto kaspervizijai aiškinant apie politinį trumparegiškumą siekti Lietuvai politinės nepriklausomybės nuo Maskvos, buvo savotiškas kultūrinis atoveiksmis į prievartos apraiškas ir jėgos demonstravimą: 1991 vasario 23 mes svarstėme temą Kultūra kaip argumentas valstybės nepriklausomybei. Šis renginys didžiąja dalimi buvo Vaidoto Daunio iniciatyvos ir organizacinio veiklumo išdava.
1991 birželio mėnesį, kai Lietuva buvo bauginama ir terorizuojama, deginant pasienio postus ir muitines, Kaune organizavome 1941 birželio sukilimo 50-mečio iškilmingą paminėjimą. Tuojau po nepriklausomybės pripažinimo griūties 1991 metų rudenį, vėl Vilniuje spalio 19-ąją svarstėme kultūros problemas: Lietuvos kultūra nelaisvės metais.
Per tuos metus sugebėjome Vilniuje išleisti Juozo Brazaičio rezistencijos istoriją Vienų vieni (20 tūkst. egz., įvadą parašė Arvydas Juozaitis), klasika tapusi Vinco Ramono romaną Kryžiai (10 tūkst. egz., palydimąjį žodį parašė Vincas Natkevičius), svarstymus apie valstybės pagrindus Į pilnutinę demokratiją (taip pat su V.Natkevičiaus žodžiu), keletą brošiūrų. Reikšmingai darbavosi L.Dambrausko vadovaujama rezistencijos paveldo telkimo komisija, multiplikavusi, išplatinusi ir apsaugojusi nuo sunykimo daug svarbios rezistencinės medžiagos.
Bet tai buvo dar ne viskas. Turėdami kompiuterį, kuris tais laikais buvo dar, palyginti, retas ir efektyvus daiktas leidybos versle, ėmėme galvoti apie galimybę imtis didesnio projekto, būtent, spaustuvės įkūrimo. Juo labiau, kad centrinio fondo vadovybė tokį sumanymą rėmė - žinomas Čikagos spaustuvininkas Mykolas Morkūnas svajojo savo spaustuvę perkelti Lietuvon.
Vėlgi turėjau garbės (tikriausiai nepelnytos), drauge su partneriais ir bičiuliais iš Jungtinių Valstijų, 1991 m. rugpjūčio 17 d. pasirašyti Čikagoje Morkūno spaustuvės perkėlimo Lietuvon aktus. Tie patys žmonės - jau minėtasis Tautvydas Majauskas ir jo bendradarbis Vidmantas Zavadskis, - kurie per dramatiškus ir tragiškus sausio įvykius apsiėmė saugoti Į Laisvę fondo kompiuterį, vėliau tapo svarbiausiais Morkūno spaustuvės kūrėjais ir organizatoriais Kaune. Jų vadovaujama spaustuvė šiandien sėkmingai dirba ir plečia savo veiklą.
Šio rašinio tikslas nėra papasakoti Į Laisvę fondo Lietuvos filialo istoriją. Pirmuosius jo kūrimosi žingsnius ir pastangas, statyti svetimos valdžios nekontroliuojamus ryšių tiltus tarp dirbtinai atribotų tautos dalių, smulkiau prisiminiau todėl, kad tai buvo daroma itin didelio netikrumo sąlygomis, nežinant kuo viskas baigsis. Tas neapibrėžtumas, ko gero, visus mus konsolidavo, skatino veikti, padėjo skirti esmines pozityvaus darbo gaires nuo nereikšmingų asmeninės raiškos aspektų ar pasitaikiusių nuomonių skirtumų.
Lietuvai pasiekus tarptautinį pripažinimą ir paaštrėjus politinei konkurencijai bei vidaus poliarizacijai, politinės bangos ėmė siūbuoti ir Lietuvos vandenyse pardėjusį plaukioti nedidelį Į Laisvę fondo kultūrinį laivelį. Vidinių diskusijų nebuvo išvengta, nes įvairios politinės grupės - tiek iš kairės, tiek iš dešinės - dėjo pastangų labiau prisiartinti arba net ir susitapatinti su Į Laisvę fondo kultūrine vėliava. Šiandienos akimis žiūrint, tenka pripažinti, kad anuomet vis dėlto buvome dešimčia metų, švelniai tariant, mažiau patyrę; gyvenimas pasirodė įvairesnis, įdomesnis ir turiningesnis negu tai atrodė tada, kai į daug ką žvelgti bandoma buvo tik dviem spalvom.
Nepaisant to, kultūrinis laivelis Lietuvos vandenyse nesudužo, per dešimtmetį neužplaukė ant akmenų, nesusitapatino su politiniais vienetais ir pajėgė išsilaikyti kultūrinėje aukštumoje, pirmiausiai stengdamasis ryškinti savo vertybines nuostatas bei siekimą ugdyti pakantos dorybę kitokiems įsitikinimams, bet ne stelbti kitus, primetant savo vienokius ar kitokius nusistatymus. Šita prasme didelis vaidmuo tenka Į Laisvę fondo valdybos pirmininkui dr. K.Ambrozaičiui, kurio politinis taktas, kantrybė, gyvenimiškoji patirtis ir rezistencinis apdairumas padėjo fondo filialui išlaikyti orų atstumą nuo karštų politinių batalijų, tačiau drauge nedemonstruoti arogancijos ar žvilgsnio iš aukšto į Lietuvos politinę realybę.
Nors Į Laisvę fondo Lietuvos filialui politika visada rūpėjo, bet politikoje jis nesireiškė. Dėjo pastangų prisidėti ugdant visuomenės politinę kultūrą, tačiau į politiką tiesiogiai - nesivėlė. Ryškiausi šių pastangų paminklai - kasmetinės studijų savaitės, kurių ligi šiol jau surengta devynios, o taip pat - išleistos knygos, finansiškai nebūtinai pelningos, tačiau reikšmingos kultūriniu ir pilietiniu aspektais.
Per dešimtį metų ne kartą keitėsi Į Laisvę fondo Lietuvos filialo vadovybė. Tarybos pirmininkais yra buvę: Liudas Dambrauskas (1991-1992), Vidmantas Valiušaitis (1992-1993) ir Jonas Kairevičius (nuo 1993). Tarybos sekretoriai: Jonas Kairevičius (1992-1993), Vidmantas Valiušaitis (1991-1992 ir 1994-2000), Aldona Žemaitytė (nuo 2001). Valdybai vadovavo: Ignas Misiūnas (1991-1993), Juozas Tumelis (1993-1996), Arimantas Dragūnevičius (1997-1998), Benius Mažeika (1999-2000) ir Vidmantas Vitkauskas (nuo 2001).
Kas gi nuveikta per tuos 10 metų? Kalnų turbūt nenuversta, tikriausiai galima buvo padaryti kai ką ir daugiau. Bet turint galvoje tai, kad visa ši veikla tebuvo visuomeninės pastangos (algų čia niekas negavo), galime sakyti, jog darėme ką galėjome, kaip sugebėjome, o sugebantys - padarys daugiau.
Vienas kitas kultūrinės pastangos ženklas gali būti pastebimas: įsitvirtino aukšto intelektualinio lygio studijų savaičių tradicija, populiarinta ir skleista demokratinės sanklodos bendrabūvio dėsniai, visuomeninės pakantos ir tolerancijos dorybės, bendruomeniškumo ir visuomeniškumo pradai, susitelkė bendran židinin tam tikros krikščioniškosios orientacijos intelektualinės pajėgos, pasirodė ne viena tinkamai organizaciją reprezentuojanti ir minėtas vertybes pristatanti knyga. Bet pagal romėnų išmintį, niekas negali būti pats sau teisėjas. Tad palikime tai vertinti kitiems.
Kita vertus, kaip ilgiausiai sekretoriaus pareigas ėjęs asmuo ir dalyvavęs kuriant Lietuvos filialą nuo pat pradžios, nebūčiau jautęsis atlikęs pareigos iki galo, jeigu nebūčiau parengęs organizacijos pirmojo dešimtmečio tam tikro veiklos liudijimo, kurį ir išreiškia čia pateikiama knyga.
Ją sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje, pasitelkus spaudos publikacijas, skelbiami Į Laisvę fondo renginių ir studijų savaičių aprašymai, kurie plačiausiai ir išsamiausiai tai atspindėjo. Taip pat čia spausdinami kai kurie dokumentai, papildantys Lietuvos filialo visuomeninės raiškos pastangas ir veiklos turinį. Antrojoje dalyje publikuojama bent po keletą paskaitų iš kiekvienos studijų savaitės ar panašių renginių.
Atrenkant paskaitas buvo stengiamasi parodyti idėjines Į Laisvę fondo ištakas, vertybines nuostatas, problematikos spektrą, kuris buvo liečiamas studijų savaitėse, dalyvių koloritą, o taip pat paskaitų bei pranešimų kultūrinę bei intelektualinę vertę. Kiekviena atranka, be abejo, yra subjektyvi. Juo labiau, kad vertingų paskaitų būta žymiai daugiau, negu galimybių jas visas sudėti į vieną knygą.
Ir vis dėlto yra viena pagrindinė tema, apjungianti šios knygos publikacijas ir sudaranti savotišką jos nugarkaulį. Tai - demokratija, o dar tiksliau - pilnutinė demokratija, kaip didžioji vertybė ir visuomeninės santarvės siekiamybė bei uždavinys. Mat visuomenei laimėti brandžią demokratiją neįmanoma be atitinkamo pačių žmonių pilietinio subrendimo bei sąmoningumo. Išsikovotą demokratijos teritoriją privalu nenuilstamai ginti ir plėsti, gilinti demokratijos turinio suvokimą ir brandinti jos praktinės raiškos būdus. Demokratijos, kaip ir laisvės kaina yra amžinas budėjimas. Viliuosi, kad šis leidinys bent nedidele dalimi prisidės prie to bendro mūsų visuomenės uždavinio geresnio supratimo.
2000 m. gruodžio 17 d. formaliai baigęs pareigas Į Laisvę fondo Lietuvos filiale, sulaikiau savo kandidatūrą nuo tolimesnių rinkimų į naująją filialo tarybą. Ne todėl, kad man jau nebebūtų gera buvoti drauge su tais žmonėmis, su kuriais bendro darbo talkon suvedė tam tikros etinės vertybės, bet dėl to, kad kiekvienai organizacijai nepaliaujamai reikia naujo vėjo. Tas naujas vėjas yra nauji žmonės su naujomis idėjomis, nauja energija, nauja perspektyva. Nežadu nusišalinti nuo fondo Lietuvos filialo veiklos kaip eilinis jo narys ir kartu noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, kurie buvo malonūs dirbti su manimi drauge. Turėta daug džiaugsmo ir vertingos gyvenimo patirties, daugiau kaip dešimtmetį veikiant ir bendraujant su šiame sambūryje susitelkusiais žmonėmis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
atnaujinta: 2006-06-02