Dr. Petro Kisieliaus žodis prof. dr. Justino Pikūno pagerbtuvėse,
2000 m. sausio 30 d., Southfield, Michigan, JAV.
Mielas prof. daktare Justinai, gerbiama ponia Regina, Justinai, Kristina, Ramona, ir šio pagerbimo svečiai,
Laikas kartais skrenda kaip paukštis
Kartais slenka kaip sliekas,
Bet žmogui ypač gera, kada jis
nepastebi, greit ar pamažu jis slenka.
Neprisimenu, kur šiuos žodžius radau užrašytus, bet jie turi ryšį su mūsuoju gyvenimu, kai grįžtama į žmogaus istorijos namus. Kaip dažnai tenka kiekvienam grįžti į savo praeities namus, atmintyje vartyti jaunystės istorijos lapus, tarsi burtininkės lazdele paversti dabartimi praeitį.
Lietuva, Dzūkija, Miroslavas - šioje žemės vietoje 1920 m. sausio 7-tą dieną gimusiam Justinui Anelės Radzevičiūtės ir Baltramiejaus Pikūnų šeimoje Apvaizda, pagal mūsų senolių įsitikinimą, uždegė danguje naują žvaigždutę. Už 12 km. Alytus, apskrityje net 145 ežerai. Tad gamtos įvairumo ir grožio su kaupu. Šioje aplinkoje žengti pirmieji vaikystės žingsniai, pirmieji pradinės mokyklos mokslai, vasaromis beuogaujant ir begrybaujant Dzūkijos pušų kvepėjime.
Justinui, dar esant tik 12 metų amžiaus, išklausius prof. Prano Dovydaičio, beveik 3 val. kalbą Miroslavo pavasarininkų šventėje, kilo mintis ir jam siekti aukštųjų mokslų, doktorato, profesūros, ir tada skatinti jaunimą siekti aukštų idealų. (Citata iš Ateitininkų keliu.) Ta kalba buvo Justinui lemtinga. Neapsiriko prof. Dovydaitis ir dėl jaunimo idealizmo Miroslave, savo kalboje spėdamas jį esantį aukštą kaip ir Miroslavo bažnyčios didingi bokštai, kylantys link debesų.
Pirmas mano kontaktas su Justinu - Marijonų gimnazija Marijampolėje. Mus skyrė trijų gimnazijos klasių atstumas, tačiau jo reputacija mano akyse labai pakilo, kai jis penktokas mane aštuntoką pradėjo aplošti ping-ponge, gi aš tuo metu reiškiau pretenziją į gimnazijos stalo teniso trejetą. Justinas buvo rimtas jaunuolis, talentingas, gabus moksleivis, turįs gimnazijoje gerą reputaciją. Jis buvo ramaus būdo, draugiškas, nesimušdavo bendrabutyje su kitais. Marijonų gimnazijoje veikė stipri, skaitlinga pogrindžio ateitininkų kuopa. Kaip rimtas ir geras moksleivis Justinas buvo taip pat pakviestas į šią organizaciją, apie kurią jau jis buvo girdėjęs iš savo gimnazijos draugų. Nuo čia jau prasidėjo jo, kaip ateitininko, intensyvi ir gilios vagos veikla, nes norėjau visu pilnumu skleisti pasaulio šviesos ir meilės Vadovo Kristaus paskelbtus idealus. Gimnazijos 7-toje klasėje jis jau vadovavo Marijampolės rajono jaunesniųjų moksleivių ateitininkų pogrindinei veiklai. Marijampolės ateitininkai buvo žymūs narių gausumu ir stipria veikla. Vykdydamas savo gyvenimo tikslą ir nubrėžtą kelią, Justinas, baigęs 1940 metais Marijonų gimnaziją, 1941 metais pradeda studijas Kaune, Vytauto Didžiojo universitete ir jas tęsia iki universiteto uždarymo 1943 m. Pogrindinei politinei veiklai paliko ištikimas ir permainingose Lietuvos okupacijose, kol 1944 m. rugsėjo 18-tą dieną teko palikti savo kraštą drauge su iš Lietuvos pasitraukiančių lietuvių didžiule banga, atsiduriant Vakaruose (Austrijoje), o 1945 m. tęsia psichologijos studijas Muencheno Maximillian-Ludwig universitete ir 1949 m. savo studijas vainikuoja Ph.D. laipsniu, magna cum laude. Po to jis išvyko į Paryžių ir Sorbonos universitete gilino psichologijos mokslus, o taip pat Politinių studijų institute (Institut dEtudes Politiques) klausė tarptautinę teisę, ekonomiją ir diplomatiją. Jis savo laiške, rašytam man iš Paryžiaus į Ameriką 1950 m. kovo mėn. reiškia didelį pasitenkinimą šiomis studijomis, kad gali čia padauginti savo žinias, tačiau apgailestauja, kad neleis jų tęsti besiartinanti emigracija į Ameriką gegužės pabaigoje.
Šalia intensyvių mokslo studijų koja kojon žygiavo ir jo visuomeninė veikla. 1947 metais jis išrenkamas dviejų metų kadencijai studentų ateitininkų sąjungos pirmininku Vokietijoje. Tarp 1945 ir 1949 m. Vokietijos universitetuose nemažas skaičius į Vakarus pasitraukusių lietuvių studentų priklausė lietuviškoms studentų organizacijoms bei korporacijoms. Ateitininkai studentai rimtai žiūrėjo į savo studijas, buvo gerai organizuoti, buvo skaitlingi. Vien Tuebingeno universitete studijavo apie 100 ateitininkų. Centro valdyba buvo valdybos pirmininko Justino laikais (1947-1949 metais). Šioji valdyba rodė didelės energijos planuojant SAS veiklą, ruošiant dideles vasaros ir žiemos stovyklas su rimtomis ateitininkų veiklos programomis... su humoro laikraščiu Skersvėjis, su slidinėjimu žiemos stovyklose ir su maudymusi vasaros stovyklose, ant ežero kranto. Gražiai skambėdavo lietuviškos dainos. Stovyklų paskaitininkai: prof. dr. Maceina, prof. dr. Ivinskis, prof. kun. Yla, prof. Brazaitis, prof. dr. Grinius, prof. dr. Girnius, dr. Karvelis. prof. dr. Damušis.
Prisimenu vieną detalę iš prof. dr. Maceinos paskaitos žiemos stovykloje Hohen Schangau kalnuose 1948 m. vasario mėn.: Mūsų vyresnieji yra panašūs į ūkininką, užrašiusį ūkį savo sūnui. O tas sūnus iškirto didesnius langus, kad šviesos daugiau įeitų, pakėlė lubas, kad oro daugiau būtų. Senelis vaikščioja aplink ir dejuoja: Sugrius mano ūkis, sugrius. Čia jie vaizdavo Krikščionis demokratus ir Frontininkus, jų ginčus dėl Nepasaulėžiūrinės politikos. Ši žiemos stovykla, rengta Justino centro valdybos, tęsėsi keturias savaites. Jau pirmą savaitę į stovyklą suvažiavo 240 stovyklautojų ateitininkų studentu, o per stovyklos laiką dalyvių skaičius siekė virš 300 studentų. Turiu prisipažinti, kad man ši stovykla ne tik labai patiko, bet buvo ir labai lemtinga. Čia aš ir būsimą žmoną susipažinau. Ačiū dr. Justinui!
Užbaigęs dviejų metų studentų ateitininkų centro valdybos pirmininko kadenciją, dr. Justinas Centro valdybos pareigas išrinkimo būdu perdavė man, o jis pasauliniame metiniame Pax Romana kongrese, ivykusiame Meksikoje 1949 m. balandžio mėn. išrenkamas į Pax Romana direktoriatą, susidendanti iš aštuonių direktorių. Ateities studentų sąjungą Pax Romana vadovybė vertino kaip veikliausią ir skaitlingiausią iš septinių tremtyje esančių sąjungų. Tai dr. Pikūno pastangos, o taip pat ir jo valdybos. Tad iš direktoriato aštuonių vietų viena vieta teko Ateities studentų sąjungai. Dr. Justinas Pax Romana vadovybėje tapo labai aktyviu nariu. Begalės posėdžių Friburge (Pax Romana centras) nuolatiniai korespondenciniai ryšiai su Cathunitas, su tarptautiniais Muencheno, Paryžiaus, Šveicarijos, Romos, Londono tremtinių studentų komitetais, su centru Muenchene, su Mr. E. Kirchner komitetu Muenchene (tuo metu labai svarbi Pax Romana įstaiga studentų tremtinių stipendijoms ir šalpai parūpinti).
Dr. Pikūnas, kaip Pax Romana vadovybės atstovas aplankė studentų ir moksleivių ateitininkų paskutiniąją stovyklą Vokietijoje Kressbronne, prie gražaus Bodeno ežero, prie Šveicarijos sienos. Stovykla vyko rugpiūčio mėn. 1949 metais, tęsėsi 10 dienų. Jis skaitė išsamią paskaitą: Dabarties pasaulėžiūrinės srovės. Jis buvo labai šiltai sutiktas stovyklos dalyvių kaip Pax Romana atstovas, visai neseniai vadovavęs tai pačiai studentų ateitininkų sąjungai. Jis mums - stovyklos rengėjams buvo didelė parama šią stovyklą ruošiant, ypač parūpinant ekonomines sąlygas. Dr. Justino rūpesčiu, šioje stovykloje lankėsi dauguma Pax Romana vadovybės, taip pat ir Kirchner su žmona. Dėl šių šiltų santykių su Pax Romana tais metais lietuviai studentai yra gavę daug stipendijų studijoms ir šalpos šveicariškais frankais.
Tęsiant jo visuomenišką veiklą metų bėgyje, atrandame jį buvus ateitininkų visuomenininkų Kestučio korporacijos pirmininku 1947-1951 m. Vokietijoje Lietuvių bendruomenės narys 1949-1950 m. Detroito apylinkės pirmininkas 1953-1954 m. Michigano LB apygardos ir Detroito apylinkės organizatorius. Detroito Pavergtųjų tautų prezidiumo narys. Detroito Lietuvių organizacijų centro atstovas 1956-1968 m. Pabaltijo valstybių Detroito komiteto pirmininkas 1961-1962 m. Ateitininkų sendraugių sąjungos pirmininkas 1962-1965 m.
Svarbus jo įnašas ir į Dievo Apvaizdos lietuvių parapijos veiklą. Jis šios parapijos statybos komiteto narys, parapijos konstitucijos autorius 1967-1970 m. Tarybos narys ir Liturgijos komiteto pirmininkas 1970-1972 m.
Nors dr. Pikūno visuomeninė veikla apėmė daugelį sričių, tačiau didžiausioji dalis jo visomeninės veiklos atiteko ateitininkų organizacijai. Jis perėjo visas šios organizacijos pakopas iki pagaliau jis buvo visuotiniu slaptu korespondenciniu balsavimu Ateitininkų federacijos išrinktas Federacijos vadu 1967 m. Tai buvo pačios aukščiausios pareigos Ateitininkų organizacijoje, bet ir pačios sudėtingiausios ir atsakingiausios, reikalaujančios daug patirties, daug laiko, daug įtampos ir daug aukos. Nemanau, kad šios pareigos per daug išgąsdino dr. Justiną, nes jis jau turėjo didžiulį patyrimą visose ateitininkų organizacijos pareigose, o taip pat ir Pax Romana vadovybėje. Federacijos darbas vyksta sėkmingai, jei vadui pasiseka sudaryti stiprią valdybą, kuo, man regis dr. Justinas negalėjo skųstis, turėdamas dr. Kriaučiūną generalinio sekretoriaus pareigose. Štai kaip naujasis Federacijos vadas apibūdino savo tikslus ir darbo kryptį: Išrinktam Ateitininkų Federacijos vadu (1967-1973 m.), man rūpėjo visos ateitininkijos veikla, paskirų sąjungų valdybų ir Tarybos suvažiavimai. Stovyklos, kursai, bei draugovių šventės teikė daug progų išreikšti savo idealizmo ir darbo kryptį: pagrindinis dėmesys krito jaunimo veiklos ugdymui ir psichologiniu momentų kūrimui. Ne kas kita kaip jaunimo veikla kuria architektūrinę bazę visos federacijos ateičiai ir daugiau nes tai - lietuvybė ateičiai Amerikoje. Šiuos jo nusakytus tikslus, federacijos vadovybė vykdė nuoširdžiai ir labai sėkmingai. Dainava buvo pilna ateitininkų jaunimo stovyklautojų su gerai paruoštomis ateitininkiškos veiklos programomis, skaitlingi dalyviais žiemos kursai, gerai susiorganizavusios sąjungos, gerai pavykęs ateitininkų VIII-tasis kongresas, federacijos suplanuotas Čikagoje 1970 metais. Ateitininkų federacijai didelė privilegija buvo turėti federacios dvasios vadu prof. kun. S. Ylą. Deja, jo mūsų tarpe jau nebėra.
Lankantis Dainavoje Ateitininkų federacijos vado prof. dr. Pikūno kadencijos metu - mano dukra ir sūnus tame laikotarpyje jau buvo ateitininkų moksleivių bei studentų vasaros stovyklų ir žiemos kursų dalyviai - sutikdavau dr. Justiną skaitantį stovyklautojams paskaitas, stebintį jaunimo veiklą bei elgesį, besidžiaugiantį jaunimo pažanga. Jis atsirasdavo ateitininkų sąjungų suvažiavimuose, kursuose, stovyklose nevien Dainavoje. Lankydavo kuopas, draugoves, sąjungas, nes jam rūpėjo visos ateitininkijos veikla. Jis jautė didžiulę atsakomybę už jam patikėtą jaunimą, jo auklėjimą, organizacinę ir asmenybės ugdymo pažangą, už jo moralę. Jis tarnavo visai plačiai, skaitlingai ateitininkų organizacijai, negailėdamas laiko, nesiskųsdamas nuovargiu. Dėl šio ateitininkiško įsipareigojimo kviečiamas paskaitai, niekuomet neištardavo ne.
Jo platus ir gilus, moksliškas ir praktiškas psichologo specialybės įsisavinimas jam labai pravertė jo visuomeninėje veikloje, ypač dirbant su jaunimu Ateities organizacijoje. Ateities federacijos veikla prof. dr. Pikūno vadovybėje buvo labai stipri ir sėkminga visuose federacijos padaliniuose. Tą aš drąsiai pabrėžiu, nes jo kadencijai pasibaigus, man teko federacijos vadovybės pareigos taip kaip ir 1949 m. studentų centro valdybos pareigas perimti iš dr. Pikūno. Nemanykime, kad jo visuomeninė veikla pasibaigė. Jis su ateitininkų jaunimu ir toliau palaikė artimą ryšį. 1976 metais Lietuvių mokslo akademijos suvažiavime Detroite rengimo komiteto pirmininkas. 1978-80 metais Amerikos lietuvių R. katalikų federacijos pirmininkas ir šios organizacijos kongreso rengimo pirmininkas 1980 metais.
Buvau apribotas kalbėti apie sukaktuvininką tik kaip apie ateitininką ir visuomenininką. Jo veikla milžiniška, su labai aukštais rezultatais.
Mielas drauge Justinai, esi žmogus su pozityviu žvilgsniu į gyvenimą, visuomet šypsaisi, pakeli kito žmogaus nuotaiką, besikalbant su Tavimi. Esi optimistas, socialus. Tavo charakteris labai tinka būti psichologu. Tu jau gimei psichologu. Žmogui prie Tavęs prisiartinus, Tu tuč tuojau skiri jam dėmesį ir pradedi pokalbį. Tu šilta asmenybė, mėgsti studentus. Esi patrijotas. Lietuvai nori padėti per mokslą, per studijuojantį jaunimą. Esi dzūkas, tad karštas ir aukštas Tavo idealizmas, kaip palygino jį su Miroslavo bažnyčios bokštais prof. Dovydaitis prieš 68 metus. Tada Tu nusprendei siekti aukštų mokslų ir skatinti jaunimą siekti aukštų idealų. Prof. Dovydaičio kalba padarė Tavyje stebūklą, Tu jo mintis vykdei visą savo gyvenimą.
Sveikinu Tavo gražią sukaktį. Mano visos šeimos vardu linkiu ilgų metų, geros sveikatos, sėkmingų darbų šviečiant Lietuvos studentiją, ir ačiū už Tavo nepaprastą auką mūsų tautos jaunimui.
atnaujinta: 2006-06-02