Juozas Kojelis

Ateitininkai Vilniaus Universitete

Į Nepazįstamą Vilnių

Juozas Kojelis Praėjus 2- iems metams nuo šios nuotraukos padarymo, vykau į Vilnių registruoti Studentų Ateitininkų Sąjunga Kaunas 1937 XII 29.

1939 metų spalio mėnesį, Lietuvai vėl atgavus Vilnių, ministerijos neskubėjo iš Kauno keltis. Pirmiausia kėlėsi mokslo ir įvairios administracijos įstaigos. Buvo paskelbta, kad nuo 1940 metų pradžios ir kai kurie Vytauto Didžiojo universiteto fakultetai bus perkelti į Vilnių. Studentai ateitininkai Vytauto Didžiojo universitete Kaune buvo seniausia organizacija, todėl naudojosi tam tikromis akademinėmis privilegijomis: universiteto šventėse ar studentų bendruose renginiuose ateitininkų atstovai kalbėdavo pirmieji, studentų eisenose žygiuodavo pirmieji, studentų organizacijų bendrus pareiškimus pasirašydavo pirmieji. Tą akademinio pirmumo teisę ateitininkams parūpo išlaikyti ir Vilniaus universitete, todėl ten reikėjo ir vėl pirmiesiems įsiregistruoti. Vytauto Didžiojo u-to Studentų Ateitininkų Sąjungos valdyba sudarė komisiją Vilniaus universitete Studentų Ateitininkų Sąjungai įkurti, į kurią pirmininku pakvietė Juozą Kojelį, nariais Skinulyte ir, jei neklystu, Antana Šidlauską. Skinulytė, kurią kalbininkas Leonardas Dambriūnas (Dambrauskas) vadino gražiausia universiteto mergaite, studijavo romanistiką, Šidlauskas - ekonomiką, o aš - klasikinę filologiją. Aš iš tikro labai nustebau, kad mane paskyrė toms pareigoms, nes buvau eilinis “Kęstučio” korporacijos narys, niekuo nepasižymėdamas, nes nemokėjau šokti ir vilkėjau mamos austo milo eilute.

Tas paskyrimas ne tik mane nustebino, bet kiek ir baugino. Mat buvo nutarta, kad aš turėsiu vykti į Vilnių organizaciją įregistruoti. Ypač buvo svarbu, kad sąjungą įregistruočiau pirmoje vietoje. Aš gi nepatyręs veikėjas, nepažinau Vilniaus ir nemokėjau lenkų kalbos. Vilniuje turėjau vienintelį pažįstamą, sudentą miškininką, gyvenantį bendrabutyje. Jis pažadėjo mane priimti nakvynei.

1939 metais, rudens semestre Vilniuje dar veikė lenkų Stepono Botoro universitetas, kurį jau išlaikė Lietuvos vyriausybė, o nuo 1940 m. sausio 1 d., jau lietuviškas Vilniaus universitetas. Šiame pereinąmaje laikotarpyje Vilniaus universiteto valdytoju buvo paskirtas prof. Zigmas Žemaitis, matematikas, buvęs Vilniui Vaduoti sąjungos pirmininkas. Vilniaus u-to valdytojas paskelbė, turbūt 1940 m.sausio mėn., kurią dieną ir kur atidaroma jo raštinė ir kada pradės priimti interesantus. Aš buvau aprūpintas organizacijos įstatais, prašymu ateitininkus Vilniaus u-te įregistruoti ir linkėjimais, kad pareigas sėkmingai atlikčiau. Kiek prisimenu, buvo paskelbta, kad prof. Z. Žemaičio raštinė bus atidaryta 8 valandą ryte. Tad į Vilnių turėjau nuvykti iš vakaro. Traukinys iš Kauno išvyko apie pietus.

Vyksta ir Varžovai

Atvykęs į Kauno geležinkelių stotį, perone pastebėjau vaikščiojančius du uniformuotus studentus. Vienas žemo ūgio su neolituanų žalia uniformą, antras stambokas su Vilniaus Stepono Batoro u-to šviesiai pilka kepuraite. Geriau įsižiūrėjęs, studentą neolituaną pažinau, nors buvo žieminiu paltu apsivilkęs ir šaliku apsisupęs. Dažnai jį matydavau vaikščiojantį Humanitarinių mokslų fakulteto koridoriais. Visada vaikščiodavo vienas pats, abieju rankų nykščius užsikišęs už liemenės iškarpų su niekad nesikeičiančia keistoka šypsena. Nežinojau, ar jis buvo studentų neolituanų veikėjas, tik jo noveles dažnai skaitydavau Akademike, studentų neolituanų žurnale.

Tuoj šovė mintis į galvą, kad jie, mano varžovai - tuo pačiu tikslu vyksta į Vilnių kaip ir aš. Tik jie stiprūs varžovai, nes vienas Vilniaus u-to studentas, o aš net nežinau, kurioje vietoje universitetas, kur rytoj bus atidaryta prof. Z. Žemaičio raštinė.

Kražių "Žiburio" gimnazijos at-kų valdyba 1928m., Sėdi: Vanda Kojelytė (Giniotienė) vėliau mokytoja, gyveno Čikagoje, Stasys Dunčius vėliau gimnazijos direktorius, miręs, Aleksandras Mauragis vėliau advokatas, gyveno Australijoje, Pranas Razminas, vėliau kunigas, miręs išeivijoje, Kostas Kojelis vėliau advokatas, buvo partizanas, žuvęs.  1928 m. rugs. 9 d.

Nuvykęs į Vilnių, pasamdžiau vėžiką nuvažiuoti pas pažįstamą. Paprašiau pažįstamą mane nuvesti į universitetą, kad rytojaus dieną neklaidžiočiau ir laiku būčiau prie valdytojo raštinės. Taigi, vieno pastato antrame aukšte suradome kambarį, kuriame buvo įsikūrusi laikinoji valdytojo kanceliarija.

Rytojaus dieną, bent pusvalandį prieš kanceliarijos atidarymą atsidūriau universitete. Atsistojau prie durų ir laukiu. Daugiau nė gyvos dvasios. Artėja aštunta valanda ir niekas nepasirodo. Pagalvojau, kad būsiu apsirikęs - Ašmenskas su draugu į Vilnių kitais reikalais važiavę. Bet ne - gal 10 minučių prieš aštuntą valandą, laiptais iš apačios iškyla dvi vakar Kauno perone matytos uniformuotos galvos. Pamato mane ir vėl pradingsta. Bet už poros minučių pas mane ateina vilnietis studentas ir prašo, kad aš juos užleisčiau pirma, nes jie labai skubą.

Aš irgi: “Labai mažas reikalas. Taip pat skubu.”

Tada prieina ir Ašmenskas. Vėl kartoja tuos pačius argumentus ir spaudžiasi. Aš ką tik buvau grįžęs iš kariuomenės ir fiziškai gan stiprus. Atsistojau prie durų ir pasiryžau, jei reikės, priešintis jėga. Dokumentus laikiau rankose. Trakštelėjo užraktas ir durys atsidarė. Visi trys beveik kartu įgriuvome į kabinetą. Prof. Z. Žemaitis stovėjo prie perskyros, šypsojosi. Pirmasis interesantas Vilniaus universitete.

“Profesoriau, turiu prašymą Vilniaus u-te įregistruoti Studentų Ateitininkų Sąjungą,” ir padaviau dokumentus.

Prof. Z.Žemaitis pažiūrėjo į prašymą, skėstelėjo rankomis, patraukė pečiais.

“Mes apie tai nesame galvoję. Aš nežinau nė ką daryti. Tie klausimai bus sprendžiami vėliau. Galite palikti prašymą.”

Čia įsikišo sėdėjęs Vytauto Didžiojo u-to Kaune kanceliarijos vedėjas, kurio pavardė buvo Bigelis. Jei teisingai prisimenu, jis buvo neolituanas, gan kairysis, nemėgstąs ateitininkų. Jis maždaug taip kalbėjo:

“Ko čia tokiais reikalais varginat valdytoją. Dabar yra svarbiu klausimų. Palikit jį ramybėje.”

Mačiau, kaip mano varžovai stebėjo pokalbį ir buvo patenkinti, kad aš susidūriau su kliūtimis. Aš Bigeliui atsakiau:

“Studentams organizacijų registracija irgi yra svarbus klausimas. Kaip matote, interesantų nėra daug. Kolegos po manęs greičiausiai irgi tokiu pat reikalu. Be to, aš kalbuosi ne su jumis, bet su universiteto valdytoju.”

Taip kalbėjau, bet vis galvojau, kaip keblų reikalą palankiai užbaigti. Staiga į galvą šovė puiki mintis ir aš profesoriui pasiūliau:

“Ar galite ant prašymo užrašyti, kad ateitininkai pirmieji padavė prašymą Studentų Ateitininkų Sąjungą užregistruoti Vilniaus universitete?”

“Taip, mielai,” atsakė simpatiškas profesorius. Išsiėmė iš kišenės savo parkerį, užrašė ir man parodė, ką užrašęs. Prašymą pasiliko pas save.

Padėkojau profesoriui, linktelėjau kolegoms ir tiesiai išskubėjau į geležinkelių stotį, nes netrukus ėjo traukinys į Kauną. Kauniečiai buvo patenkinti, o neolituanams buvo nemažas smūgis. Jie valdžios globotiniai, gan privilegijuoti, o studentų eisenose ir kituose pasirodymuose pirmą vietą turi užleisti ateitininkams, kurių tautininkų valdžia nemėgo, net dažnai ir skriaudė. Gerą žinią tuoj pat pranešiau savo komiteto nariams Skinulytei ir Šidlauskui ir Studentų Ateitininkų Sąjungos pirmininkui Vincui Šmulkščiui.

Kaune buvau išklausęs 7 semestrus ir išlaikęs veik visus išklausytų kursų egzaminus. Aštuntam semestrui teko keltis į Vilnių, atlikti seminarinius darbus, parašyti diplominę temą ir tada laikyti valstybinius egzaminus. Vilniuje apsigyvenau Tauro gatvėje įkurtame studentų bendrabutyje. Ten apsigyveno ir Skinulytė. Su teisės-ekonomijos fakultetu į Vilnių persikėlė ir Antanas Šidlauskas. Kiek prisimenu, jie gyveno ne bendrabutyje, bet privačiai. Bendradarbiaudami tvarkėme toliau ateitininkų registracijos reikalus. Universiteto senatas priėmė studentų ateitininkų registravimo taisykles, tai ir mums reikėjo parūpinti naujų dokumentų, tačiau dėl pirmumo niekas daugiau klausimo nekėlė ir prof. Zigmo Žemaičio įrašas ant prašymo galiojo. Pradėjo registruotis ir atskiros ateitininkų korporacijos: “Iustitia”, “Giedra”, “Birutė”, “Vytautas”, “Kęstutis”. Esant lenkų daugumos apsuptyje, studentai lietuviai laikėsi vieningai. Šioks toks kivirčas iškilo, kai Vasario 16-tos proga, universiteto kieme studentai rikiavosi eisenai per miestą. Neolituanai pareiškė norą žygiuoti pirmieji, nes jie turėjo savo vėliavą. Ateitininkai savo vėliavos neturėjo. Vėliavas turėjo atskiros korporacijos - “Iustitia”, “Giedra”, “Vytautas” ir t.t., bet jos buvo vėliau įsiregistravusios už neolituanus. Po ilgesnio aiškinimosi buvo sutarta, kad tos visos atskiros korporacijos sudaro Studentų Ateitininkų Sąjungą. Tuo būdu ateitininkų vėliavos vės plevėsavo priekyje lietuvių studentų eisenos, atgautos sostinės gatvėmis.

Kitą dieną, vasario 17 d., įvyko Vilniaus universiteto ateitininkų visuotinas susirinkimas, išrinkta valdyba, ir komisijos Studentų Ateitininkų Sąjungai Vilniaus universitete įkurti darbas buvo baigtas. Pirmininku buvo išrinktas buvęs komisijos narys Antanas Šidlauskas.

Ateitininkų veikla, kaip ir Kaune, reiškėsi per korporacijas. Geriausiai prisimenu kęstutiečius, kuriems ir pats priklausiau. Turėjome ryšius su valdžios žmonėmis, kurie konfidencialiai informuodavo mus apie gręsiančius valstybei pavojus. Korporacijos pirmininku buvo išrinktas studentas ekonomistas Kazys Veverskis, kuris už poros metų suorganizavo Lietuvos Laisvės Armiją kovai su naciais ir vėl, už poros metų, žuvo kovose su Lietuvą okupavusiais bolševikais. Jis buvo pakeltas į generolo laipsnį ir apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-mo laipsnio ordinu jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Gražioji Skinulytė, kuriant ateitininkus Vilniaus u-te, turėjo Kaune likusį simpatiją. Jis ją dažnai atvažiuodavo aplankyti. Girdėjau gandą, kad jos simpatiją rusai 1941 metais išvežė į Sibirą. Ji pati pateko į Vakarus, dalyvavo ateitininkų Reino konferencijoje, vėliau apsigyveno Scranton mieste Amerikoje, ištekėjo už muziko. Apie antrą komisijos narį, Antaną Šidlauską, žinios labai miglotos.

Su Kretingos gimnazijos at-kės AF kongrese Kaune 2000m liepos 22d. Kairėje kuopos pirmininkė Jolanta Kontrimaitė

Savo varžovą Ašmenską, registruojant studentų organizaciją Vilniaus u-te, teko vėliau matyti vieną kartą. Tai buvo bolševikmečiu, 1940 metų rudenį arba žiemą. Su Kražių gimnazijos mokslo draugu Mykolu Jurevičiumi, vėlai vakare Vilniuje, grįždami iš teatro stabtelėjome alaus Gedimino gatvėje, netoli Žvėryno tilto buvusioje aludėje. Ten radome kelis geriančius vyrus ir įsigėrusį straksiantį Ašmenską. Jis plonu balsu vis šūkavo, kaip kovojęs prieš Smetoną. Kai mes su draugu išgėrėme alų, aš trumpai replikavau ir skubiai iš aludės išėjome. Nežinau, ar jis mane pažino. Tą įvykį detaliau paminėjau pirmąjame savo rašinyje. Dabar nei jo nei savo žodžių tiksliau nebeprisimenu.

Čia aprašomi įvykiai vyko prieš 60 metų. Nebedaug žmonių, su kuriais tada bendravome, išlikę gyvi. Šiandien, naujos kartos ateitininkai vėliavą vėl neša per Vilnių, Kauną ir visą Lietuvą. Dieve, padėk jiems nepergyventi tokių dienų, kokios teko anų laikų jaunąjai generacijai.

atnaujinta: 2006-06-02