Įvadinė pastaba: Šis klausimas buvo atydžiai
svarstytas ir nuodugniai atsakytas prof. Antano Maceinos ilgame
straipsnyje, išspausdintame Ateities žurnale 1949 m. nr. 1.
Ateitininkijai ruošiantis paminėti ir atšvęsti savo pirmąjį šimtmetį yra
pravartu betarpiškai susipažinti su tada duotu atsakymu. Toliau seka to
kertinio straipsnio ištraukos. Kalba nepakeista, bet straipsnis gerokai
sutrumpintas.
Romualdas Kriaučiūnas
Savo kilme ir savo esme ateitininkai yra kovotojai už Dievą. Tai žmonės,
kuriems nevistiek, ar pasaulyje bus įsteigta Kristaus ar atikristo
karalystė. Tai žmonės kurie aiškiai ir ryžtingai stovi Kristaus pusėje ir
eina į visas gyvenimo sritis, josna nešdami Jo dvasią. Todėl jų šūkis ir yra
Visa atnaujinti Kristuje
Ateitininkai virsta Viešpaties garbės šaukliais. Tuo būdu jie kaip tik ir
išsiskiria iš visos minios kuri yra pasyvi, kuri pati tik stebi ir klauso,
kartais susižavi, bet neveikia ir neperteikia toliau. Tuo tarpu ateitininkai
eina visur, kur tik juos Viešpats pašaukia. Jie yra religininkai arba
apaštalai tikrąja šio žodžio prasme, nes per Krikštą ir per Sutvirtinimą
Viešpats yra pasakęs Eik su manimi! Būti ateitininku reiškia būti su
Kristumi, nesvyruojant ir nedelsiant. Kristus kviečia visus...
Tačiau kaip mes šitą Dievo Karalystę galime praktiškai vykdyti? Kas yra
pagrindas, ant kurio šita Karalystė gali būti statoma? Šis būdas ir šis
pagrindas yra ne kas kita, kaip paties Kristaus paskelbtas Meilės Dėsnis.
Paskutinės Vakarienės metu Kristus pasakė: Aš Jums duodu naują įstatymą,
kad mylėtumėte vienas kitą. Pasaulis iš to pažins, kad esate mano mokiniai,
jei turėsite meilės kitas kitam. Vadinasi meilės vykdymas yra tasai
naujumas, kuriuo krikščionybė yra būdinga savo santykiuose su senuoju
stabmeldiškuoju pasauliu. Meilės vykdymas yra sykiu Dievo Karalystės
vykdymas. Leclerq pastebi, kad jei meilė būtų įvykdyta žemėje, dangus būtų
ne kas kita, kaip šios meilės karalystės išsiskleidimas šioje tikrovėje.
Žemė nėra dangus todėl, kad joje pilna netiesos, skurdo, kančios, nuodėmės;
kad joje žmogus žmogui yra ne artimas, bet priešas; kad joje vyrauja ne
meilė, bet neapykanta. Vykdydami Dievo Karalystę žemėje, mes kaip tik esamę
pašaukti šalinti iš pasaulio visa, kas šiai Karalystei kliudo: šalinti vargą
ir skurdą, lengvinti kančias, vengti nuodėmės. Argi Kristus netaip elgėsi?
Leclerq pastebi: Jėzus pasakė: Ateikite pas mane visi, kurie kenčiate... Ar
Jis tai pasakė tik tam, kad juos paguostų dangaus viltimi? Ar čia nėra ko
nors jau ir žemei? Kam ir Jis gydė ligonius? Kodėl jis jaudinosi dėl savo
tautos kančių? Jo stebūklai buvo geradarybės stebūklai. Kristus perėjo žemę
gerą darydamas. Taip turi elgtis ir jo mokiniai. Ir jie turi eiti per
gyvenimą, darydami gerą: klystančius mokydami, kenčiančius guosdami,
vargstantiems padėdami, nusidėjėlius pakeldami, tarnaudami ligoniams,
užtardami skriaudžiamuosius, gindami silpnuosius ir persekiojamuosius.
Tikėjimas be darbų yra miręs. Todėl gaivinti tikėjimą darbais, kuriančiais
Dievo Karalystę ir yra anoji esminė krikščionies žymė, anasai sakramentinis
ženklas krikščionies kaktoje...
Šiandien pasaulis meilės darbų yra kuo labiausiai reikalingas. Mes jau
turime tomų tomus Bažnyčios istorijos, dogmatikos ir etikos. Mes jau turime
įstatymus ir tobuliausią organizaciją. Mes turime giesmių ir apeigų
rinkinius iš tolimiausių šimtmečių. Tačiau mums dar vis labai stinga meilės
dvasios ir meilės darbų. Kai suserga senutė, nėra kam jos prižiūrėti; kai
yra motina su daugeliu vaikų, nėra kam jai pagelbėti. Neretas iš mūsų
našlaičių zuja be priežiūros. Neretas ligonis nesulaukia lankytojų. Neretam
elgetai atsakomas duonos kasnis. Ir visa tai vyksta tarp krikščionių!...
Būti kataliku, tuo labiau būti ateitininku, reiškia ne tik eiti Mišių ir
Išpažinties, ne tik kalbėti kasdienines maldas, bet ir gyventi visiškai
kitaip, negu aplinkui mus gyvena supagonėjusi minia. Būti ateitininku
reiškia giliai suprasti, dar daugiau pajausti ir galiausiai vykdyti Kristaus
paskelbtą meilės dėsnį, kurio pasaulis šiandien neturi ir dėl kurio stokos
žemė jau baigia virsti pragaru. Ateitininkija yra pašaukta atgaivinti šį
meilės dėsnį ir vykdyti meilės darbus. Vieno tik teisingumo mums neužtenka,
nes ir kiekvienas padorus stabmeldis yra teisingas. Mūsų gyvenime reikia
meilės pareigos; reikia geradarybės ir pasigelbėjimo dvasios; reikia, kad
artimo meilė virstu Dievo meilės išraiška, nes kitaip mes būsime melagiai:
sakysime, jog mylime Dievą, kurio nematome, o nemylėsime artimo, kurį
matome. Meilės kelias yra vienintelis kelias į pagonišką pasaulį. Šiuo keliu
ėjo pirmieji krikščionys, šiuo pačiu keliu turime eiti ir mes. Kai naujieji
stabmeldžiai apie mus sakys žiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą, tuomet
mes būsime sulaužę naujajį nesidomėjimą mūsų Dievu ir būsime vėl laimėję,
kaip laimėjome kovos ir persekiojimų metu...
Ateitininkų organizacija yra krikščioniškoji bendruomenė specialiai
įsteigta laimėti Dievo Karalystei. Todėl ji ypatingu būdu turi būti
pasauliui atvira. Ji ypatingu būdu turi viską iš pasaulio prisiimti ir visur
įsiskverbti. Ji negali pasitenkinti gyvendama savą įzoliuotą gyvenimą, nes
tokiu atveju ji neįvykdytų savo pašaukimo. Ateitininkui niekas neturi būti
svetima išskyrus nuodėmę. Savo narių eilėse ateitininkija turi suimti visas
pasaulio vertybes, visas mokslo bei meno šakas, visus visuomeninius ir
socialinius sąjūdžius, visas idėjines linkmes bei sroves. Ji turi visa tai
persunkti Kristaus dvasia ir parodyti paskui pasauliui, kaip šitos vertybės
kinta religijos įtakoje ir kaip jos religingų žmonių yra vykdomos
praktiniame gyvenime.
Jeigu tad ligi šiol ateitinkai kartais buvo daugiau ar mažiau nuo pasaulio
atsitvėrę, tai ateityje šitas atsitvėrimas turės būti visiškai pergalėtas.
Ateitininkas turi būti veržlus krikščionis, kuris eina visur, kur tik
reikalinga paguodos, pagalbos ar patarnavimo; kur reikalinga pamokymo ar
patarimo; kur reikalinga įspėjimo ar papeikimo. Kaip anais senaisiais
helenistiniais laikais pirmieji krikščionys pašventė pasaulį nauja tiesa ir
senovinei kultūrai davė naują prasmę, taip lygiai ir šiandien šiais
naujosios stabmeldybės laikais ateitininkai turi amžinąją Tiesą ir amžinąją
Meilę įdiegti į mūsiškės kultūros pavidalus... Mes turime tarti pasauliui
krikščioniškąjį žodį, kuris virstų naujosios kultūros turiniu. Mes turime
sukurti naują vienybę tarp Krikščionybės ir moderninio gyvenimo, kaip
Bažnyčios Tėvai ją sukūrė tarp tos pačios Krikščionybės ir senovinio
pasaulio. Mes turime suvesti persiskyrusius Dievą ir žmogų naujojo
krikščionies asmenybėje. Štai pagrindinis ir pats svarbiausias ateitininkų
uždavinys. Ir šiam uždaviniui atlikti ateitininkai turi būti nepaprastai
atviri ir naujajam pasauliui ir naujajam žmogui...
Dėlto galima suprasti, kodėl aukščiau ir buvo sakoma, kad ateitininkas nėra
paprastas tikintysis arba vadinamas kasdieninis tikintysis. Ateitininkas yra
sąmoningas ir veiklus katalikas: sąmoningas savo tikėjime ir veiklus savo
krikščioniškosios meilės darbuose. Ateitininkų Federacija nėra paprasta
organizacija šalia daugybės kitų. Į ją ateina žmonės, vedami ne kurio nors
intereso, bet gyvosios religinės dvasios, kad čia sustiprėtų, pasiruoštų ir
pradėetų vykdyti didžiuosius savo apaštalavimo uždavinius. Minėtasis
kardinolas Suhard sako: Reikia pabrėžti, nors tai atrodo ir keista, kad
Kristus reikalauja pagalbos iš savo narių... Jis reikalauja pagalbos
atbaigti atpirkimo darbui! Ateitininkija kaip tik pasiūlo Kristui savo
pagalbą. Mes norime visų pirmą savoje Tautoje, o per ją ir visame pasaulyje
atbaigti Kristaus žygį, kuris prasidėjo Betliejuje, ėjo per Kalvarijos kalną
ir šiandien plinta visoje žmonijoje. Šiame žygyje dalyvauti mes turime ir
kiekvienas skyrium ir visas sąjūdis kartu. Apaštalavimo darbas yra uždėtas
mums ne tik individualiai, bet ir bendruomeniškai. Šiame visuotinės
stabmeldybės potvynyje ateitininkija turi išlikti ne tik nepaliesta, bet
galinga šį potvynį užtvenkti ir jo bangas nustumti atgal, pirmoje pasaulio
istorijos scenoje pastatydama Kristaus Šviesą.
|
