 |
Romualdas Kriaučiūnas
Praeities puslapius bevartant ...
Kardinolo Ritter Mintys Prieš Trisdešimts Metų
Įvadinė pastaba. Savo rašytų, bet niekad nespausdintų straipsnių papkėje
radau šį rašinį. Jis buvo rašytas apie 1967 metus. Anais laikais šiuo
klausimu buvo daugiau ugnies negu šviesos. Dabar šios mintys pristatomos
istorinėje perspektyvoje. Kiek rasiniai reikalai per tuos prabėgusius trisdešimts
su viršum metų pasikeitė? Kiek jie liko tokie patys? Kiek pablogėjo?
Kiek jie yra opūs dabar? Prisimenant praeitį, proga pagalvoti apie dabartį ir
ateitį.
Jei kas sakytų: Aš myliu Dievą ir nekęstų savo brolio, tas yra melagis.
Šv. Jonas: Pirmasis laiškas, 4:20.
Yra pagrindo manyti, kad lietuvių visuomenėje pasibaigė pilietinių teisių
karštligė. Kai jausmai buvo užkaitinti ir žodžiai neapgalvoti, sunku buvo
pajusti protinį pulsą. Kokios nuomonės bebuvo išsiliejusios, jos jau grįžo į
savo pastovias vagas. Protas ne pas vieną iššaukė dialogą su savo
jausmais. Kadangi protas dažnai yra jausmų tarnyboje, tokiame dialoge sunku jam
būti lygiateisiu dalyviu. Pavyzdžiui, kažkas bandė protinius išvedžiojimus
nuginkluoti žmogaus teisių sąjudžiui prisegant komunizmo etiketę. Tą atlikus,
sąžinė liko rami, nes komunistiniai sąjudžiai yra aršiausi priešai. Čia pat
reikia pripažinti, kad buvo atvejų kur žmogaus teisių sąjūdis vienur ar kitur buvo
komunistų infiltruotas. Tačiau neteko girdėti, kad katalikai, siekdami savo
tikslų, kur būtų infiltravę kaip užsimaskavę katalikai ...
Kaip ten bebūtų, verta susipažinti su St. Louis (Missouri) arkiviskupijos ganytojo
kardinolo Joseph Ritter mintimis žmogaus teisių klausimu. Su laiku jos
įsikūnijo konkrečiais darbais.
Kardinolas Ritter jau prieš bene dvidešimts metų buvo įsitikinęs, kad dabar yra
pats geriausias laikas žvelgti į daugelio taip vadinamą negrų problemą, kitų
bepradedamą vadinti baltųjų problema ar stačiai Amerikos problema.
Kardinolas, pripažindamas, kad yra katalikų, kurie priešinasi piliečių lygybės
minčiai, pareiškė, kad mes privalome savuosius paruošti pilietinių teisių
pripažinimui visiems. Jis pastebėjo, kad kai kurie yra prisitaikę prie raidės
sprendimų, tačiau dvasioje nepritaria arba nėra akis į akį stoję su galimybėmis,
išplaukiančiomis iš integracijos. Tai turėdamas mintyje, jis išskyrė katalikų
bažnyčios laikysenos pagrindinį sunkumą sicialinio teisingumo srityje.
"Mes turime daug pasiteisinimų dėl bešališkos laikysenos šioje srityje ir
dėl religinių idealų nevygdymo. Mes katalikai plaukiame pasroviui su kitais
žmonėmis. Mes neištęsėjome pranašauti teisingumo misijai.
Ar segregacija yra nuodėmė? Ar racizmas yra herezija? Nėra abejonės,
kad racizmas yra herezija. Segregacija yra nuodėmė; nuodėmė prieš teisingumą
ir meilę. Mes žinome, kad nuodėmės papildymui reikia supratimo ir
pritarimo.. Šių neesant žmonės nuodėmės nepapildo. Daugeliui katalikų
šis supratimas nebuvo įskiepytas, taip, kad jie nesuvokia, kad negras yra Kristus.
Kardinolas pasisakė ir dėl klebono atsakomybės. Kiekvienoje vyskupijos
parapijoje klebonai buvo įpareigoti savo parapijose suorganizuoti socialinės akcijos
komitetus, susidedančius vien iš katalikų, siekiančių pasauliui parodyti savo pilną
atsidavimą Kristaus siekui. Šie katalikai su pagrindu ieškos vadovavimo ir
gairių iš parapijos kunigų. Mes negalime toliau su tuo delsti, nesvarbu kaip
sunku bebūtų. Kaip klebonai turime priimti savo atsakomybę mokinti ir vesti, tuo
paruošiant savo žmones pilnam krikščioniškų principų persiėmimui. Aš noriu,
kad jūs kunigai rasinei problemai skirtumėte savo dėmesį, kad teisingumas ir meilė
bujotų tarp mūsų katalikų kiekviename arkivyskupijos kampe. Bažnyčia, ypač
per kunigus, negali ir neturi uždelsti vadovaujant pilietinių teisių srityje.
Mes turime atverti savo protą. Tam tinkama vieta yra parapija.
Kardinolas Ritter siūlė parapijiečiams sudominti negrų šeimas, kad jos atsikrausytų
į parapijiečių kvartalus. Tai, jo manymu, ypač pagelbėtų dorotis su
segregacijos užburtu ratu. Tai yra didelis darbas ... Manau yra vienas iš
didžiausių darbų su kuriuo klebonas susieis. Klebonai negali sėdėti savo
kabinete ir tikėtis, kad visa tai įvyks. Jie turi dėl to dirbti.
Kardinolas siūlė, kad jie dirbtų visomis kryptimis. Tikėkit manim, mieli
kunigai, kad nėra didesnio egzamino mūsų apylinkėje dėl mūsų ir mūsų žmonių
atsidavimo Kristui kaip rasinis reikalas.
Ko katalikai turi tikėtis? Jei aš neklystu, mūsų parapijiečiai laukia iš
klebonų reikiamos krypties ir pagalbos šių problemų išrišime. Visi beabejo,
sutinkame, kad tai yra labai svarbu. Tai yra iššūkis mūsų kunigiškam
vadovavimui ir taip pat garbinga proga paliūdyti Kristų ir tikrąją krikščionybę.
Tėra tik vienas atsakymas. Mes turime būti judresni. Tikiuosi, kad mes
pasidarysime aktyvesni. Pirmoji ir esminė akcija yra katalikų parengimas negrų
priėmimui. Tai nėra pareiga vien tiems kurių apylinkėse yra negrų.
Kardinolas pabrėžė, kad kiekvienas asmuo, šeima ir kiekviena parapija pasiruoštų
turėti negrus kaip draugus, kaimynus, parapijiečius.
Reikalinga efektingų pamokslų. Neapykanta prasideda negrų nepažinimu.
Kardinolas pabrėžė taiklių pamokslų reikalingumą. Mes turėjome pamokslų
apie šį reikalą, bet jie buvo per daug teoretiniai. Dabar reikia konkrečių
pamokslų. Reikia pamokslų apie nuosavybes, darbus, pilietines teises ... Kai
palankiai atsiliepi apie rasines problemas, turi būti pasiruošęs pakelti kritiką,
prarasti populiarumą, gal ir įžeidinėjimus bei nesekmes. Tuos dalykus turi
pakelti, jei nori, kad Bažnyčia stotų akis į akį su šių laikų iššaukomis ir
progomis. Tačiau, kaip žinote, tai būtų daugiau negu Viešpats prašė iš
mūsų pirmatakų, savo apaštalų.
Dėl katalikiškų organizacijų pilnos integracijos klausimo, Kardinolas Ritter
pareiškė, kad jei tokios organizacijos neturi negrų narių, tai jos turėtų tuo
pasirūpinti. Neužtenka sakyti, kad nėra principinio išskyrimo. Jei
gyvenamosios apylinkės vidutinio dydžio organizacija neturi negrų, tai yra todėl, kad
jie nebuvo pakviesti. |
