Romualdas Kriaučiūnas

Nauja knyga apie tris ateitininkų herojus

Tatjana Maceinienė. "Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoj." Katalikų pasaulis. Vilnius, 2004. 240 puslapių, minkštais viršeliais.

Knygos metrikoje rašoma, kad joje yra pateikti žymiausių bei iškiliausių Lietuvos kultūrininkų - prof. Juozo Ambrozevičiaus-Brazaičio, prof. Zenono Ivinskio, dr. Juozo Girniaus portretai. Jie vadinami ateitininkų herojais, tikriausiai todėl, kad kilnioje jų veikloje, vardan Dievo ir Tėvynės, labiausiai atsispindėjo ateitininkų ideologija, kurią jie pagrindė visą savo kūrybinę, visuomeninę ir politinę veiklą. Ateitininkų ideologija neturėtų prarasti savo reikšmės laiko tekmėje.

Juozas Brazaitis

Pradedama su prof. Juozu Ambrozevičiumi-Brazaičiu, jį pavadinant "Kilniu šviesuoliu". "Jis buvo vienas iš iškiliausių ateitininkų reformatorių" (psl. 29). Pastebima, kad jo reformatiškos dvasios neužgęsino nei karai, nei okupacijos, nei kitos nelaimės bei nusivylimai. "Tai patvirtino visa jo visuomeninė-apaštališka veikla, kai žmogus eini dirbti ten, kur reikia, visą savo gyvenimą aukodamas šios dienos reikalams tvarkyti, dirbdamas ne savo asmeniui, bet Dievo ir Tėvynės vardan, ir už tai nenorėdamas ničnieko - nei pinigų, nei valdžios, nei pripažinimo, linkėdamas sau tik vieno, kad niekas jo nepastebėtų..." (psl. 96-97).

Juozas Brazaitis gimė 1903 m. gruodžio 9 d. Lietuvoje. Mirė 1974 m. lapkričio 28 d. New Jersey, JAV. Studijavo literatūrą. Dirbo Lietuvos dienraščio redakcijoje; mokytojavo Aušros gimnazijoje, dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Buvo Ateitininkų sendraugių sąjungos pirmininkas. 1941 m. birželio sukilime Laikinosios vyriausybės švietimo ministras, kartu ėjęs ir ministro pirmininko pareigas; VLIK'o politinės komisijos pirmininkas, 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, o 1951 m. į JAV. Nuo 1952 iki mirties buvo vienas Darbininko redaktorių. Redagavo žurnalą Į laisvę, kūrė Lietuvių fronto bičiulių sąjūdį, rengė ir koordinavo jo programą, rašė, redagavo politinius memorandumus, knygas, brošiūras. Po Juozo Brazaičio mirties, Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti JAV išleido jo Raštus šešiuose tomuose.

Zenonas Ivinskis

Po "Gyvosios dvasios" etikete pristatomas prof. Zenonas Ivinskis. Jis gimė 1908 m. gegužės 25 d., Lietuvoje. Gimnaziją baigė būdamas 17 metų, o 24-erių jau gavo filosofijos daktaro laipsnį. Istorija buvo tikrasis Ivinskio pašaukimas, rašo autorė. "Atrodo, Ivinskis jau nuo jaunų dienų suvokė savo pašaukimą ir vykdė jį aistringai, atsidėjęs siekė jį vykdyti dar ir tobulai" (psl. 111). Tuo pačiu Ivinskis ne tik nevengė, bet noriai dalyvavo visuomeniniame, o kai reikėjo, ir politiniame darbe

Iki pat Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų uždarymo dėstė istoriją. Jis spaudai parengė atskirą studiją apie Lietuvos istorijos šaltinius. Jis daug rašė sukaktuvinėmis progomis. Tie straipsniai sudaro pusę Ivinskio Nepriklausomoje Lietuvoje išspausdintų darbų. Visus savo rašinius Ivinskis paremdavo gausia dokumentine medžiaga, norėdamas praeities dalykus pateikti kuo objektyviau" (psl. 122).

1944 m. atsidūręs Vokietijoje Ivinskis ėmėsi daugybės visuomeninių darbų, dėstė istoriją Lietuvių gimnazijose. Veikė su ateitininkais. Jis buvo vienas iš pirmųjų lietuvių, patekusių į Vatikano archyvų "aruodus".ir čia dirbo ištisą dešimtmetį. Jis buvo pasiryžęs parašyti išsamią "Lietuvos istoriją".

1963 jis atsisveikino su Romos archyvų turtais ir pradėjo dėstyti Bonos universitete. "Tačiau savęs nenuskriaudė, nes archyvuose surinktos medžiagos jau turėjo pakankamai, dabar reikėjo su ja dirbti" (psl. 150-51). Ivinskis mirė Bonoje 1971 m. gruodžio mėn. 24 d. nespėjęs pastatyti Lietuvos istorijos "rūmo", nors, knygos autorės žodžiais, statyba prasidėjo seniai ir niekada nebuvo nutrukusi.

Juozas Girnius

Paskutinėje knygos dalyje aprašomas "Ateitininkijos tarnas" dr. Juozas Girnius. "Jis pripažintas vienu reikšmingiausių Lietuvos mąstytojų šalio St. Šalkauskio ir A. Maceinos" (psl. 167).

Į ateitininkų gretas Girnius įstojo 1928 metais, būdamas trylikos metų amžiaus. Šios organizacijos ideologija turėjo didelę įtaką jo pasaulėžiūros susiformavimui. Kai kurie šios ideologijos kūrėjai buvo Girniaus dėstytojai.

1944 m. J. Girnius pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją , o 1949 m. išvyko į Ameriką ir virš metų gyveno pas pranciškonus. Per tą laiką jis užbaigė Lietuvoje pradėtą filosofijos daktaro disertaciją, kurią apgynė Montrealio universitete Kanadoje. 1950 pabaigoje Girnius persikėlė gyventi į Bostoną. Nuo 1952 iki 1969 buvo Lietuvių enciklopedijos redaktoriumi. Nuo 1965 m. dar prisidėjo Aidų redagavimas, "kol infarktas 1980 m. išleido pensijon" (psl. 198).

Ateitininkų federacijos vado pareigas Girnius ėjo penkerius metus (1963-67). Dažnai važinėjo su paskaitomis, dalyvavo įvairiose konferencijose ir visą laiką rašė. Vienas paskutiniųjų veikalų, pats didžiausias, buvo monografija apie prof. Praną Dovydaitį. Bene plačiausiai žinomos jo knygos buvo Tauta ir tautinė ištikimybė (1961), Žmogus be Dievo (1964) ir Idealas ir laikas (1966).

atnaujinta: 2006-06-02

Rankraščiai taisomi redakcijos nuožiūra.

Bendradarbių pasirašyti straipsniai nebūtinai reiškia redakcijos ar tinklavietės leidėjo nuomonę.

Tinklavietė nėra atsakinga už atspausdintos informacijos tikslumą.

Tinklavietės leidėjas yra Šiaurės Amerikos Ateitininkų Taryba.