Romualdas Kriaučiūnas
Jeigu darai tai ką visą laiką darei, gausi tai ką visą laiką gavai
(atgal į Praeities patyrimas ir kūrybingumas)
Tam tikros rūšies vikšrai (anglišklai, processionary caterpillars) ėda pušų spyglius. Jie per medžius keliauja ilga procesija. Vienas vikšras veda, o kiti seka pusiau užmerktomis akimis, labai artimame kontakte su priešais esančiojo vikšro uodega.
Jean-Henri Fabre, žinomas prancūzų gamtininkas, kantriai beeksperimentuodamas su tokių vikšrų grupe, pagaliau juos priviliojo and didelio gėlių vazono briaunos. Jam pavyko viename rate sujungti pirmąjį su paskutiniuoju vikšru. Tokioje padėtyje vikšrai pradėjo eiti besikartojančiu ratu, kur nebebuvo nei pradžios nei galo.
Minėtas gamtininkas manė, kad po kurio laiko vikšrai susigaudys kad čia iš jų juokiamasi, pavargs beprasmingame žygyje ir pakeis žygio kryptį. Bet taip neįvyko. Instinktyviai ar iš ipratimo gyvasis ratas nesiliovė sukęsis ant vazono briaunos ir taip sukosi, tuo pačiu greičiau, septynias dienas ir septynias naktis. Ratas būtų ir toliau sukesis jei ne vikšrų išsekimas ir nustipimas badu.
Tarp kitko, tinkamo maisto atsargos buvo visai netoli, vikšrų aiškiai matomos, bet tos atsargos buvo už žygiuojamo rato ribų. Tuo tarpu vikšrai žygiavo savo jau pramintu taku.
Vikšrai sekė instinktą - įprotį - paprotį - tradicija - precedentą - praeities patyrimą - standartine praktiką ar dar kaip jų elgesį bepavadintume. Tačiau jie neprotavo. Jie sumaišė veiksmą su atsiekimu. Jų norai buvo geri, bet jie niekur nenukeliavo. Jie nebuvo kūrybingi!!!
Antano Repšio 1962 m. gegužės 11 dieną darytą pranešimą ateitininkų sendraugių Čikagos skyriaus veiklos reikalu.