Aldona Lingertaitienė (Lingertat), Ph.D.

Pasauliečių pastoracinis vaidmuo Bažnyčioje*

Įvadas

Šiais laikais pasauliečių rolė Katalikų Bažnyčioje sparčiai didėja. Ją įtakojo ne tik Antrojo Vatikano suvažiavimo teologiniai pasiekimai, bet ir šių laikų Bažnyčios realybė.

Temą apie pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje galima analizuoti įvairiai. Galima į šią temą pažvelgti iš istorinio taško, o atsakymo ieškoti Šventajame Rašte, pavyzdžiui, analizuojant pasauliečių vaidmenį apaštalo Pauliaus kelionėse. Taip pat ir teologiškai galima svarstyti bei lyginti Bažnyčios dokumentus ir likti tik šioje abstrakčioje plotmėje. Iš tikro ši tema yra plati ir komplikuota.

Į šią temą aš pažvelgsiu iš istorinės ir teologinės perspektyvos. Apsiribosiu paskutiniuoju 40 metų Bažnyčios istorijos laikotarpiu. Taip pat pristatysiu šio laikotarpio pasauliečių rolę Bažnyčioje ir jos vystymąsį.

Bandysiu trumpai atsakyti į šiuos teologinius klausimus: kaip Bažnyčia supranta save (eklesiologija) ir savo misiją; kaip Bažnyčia supranta pasauliečių identitetą ir jų rolę šioje misijoje ypač pastoracijos tarnystės vaidmenyje.

Pirma dalis: Antrasis Vatikano suvažiavimas

Bažnyčios atsinaujinimas

Didelį vaidmenį Bažnyčios istorijoje suvaidino Antrasis Vatikano suvažiavimas (1962-1965), kurio dokumentai bei teologinės įžvalgos įtakojo Bažnyčios gyvenimo pasikeitimus. Pats popiežius Jonas XXIII (1895-1962) šį suvažiavimą įsivaizdavo kaip ypatingą Šventosios Dvasios veikimo momentą, kaip naujas Sekmines. Antrasis Vatikano suvažiavimas nebuvo sušauktas atsiliepiant į kokią tai krizę ar dogminę problemą, bet atsiveriant Bažnyčios atsinaujinimui.

Suvažiavime buvo jaučiamas atviras dalyvių tarpusavio bendravimas, kuriame buvo daug diskusijų ir analizių. Visiems susirinkimams dokumentus diskusijoms paruošė tam specialiai sudarytos teologinės komisijos. Pagal šiuos dokumentus ir vyko balsavimai, tačiau ne visi dokumentai buvo priimti. Lengviau buvo priimti dokumentus, kurie siūlė tam tikras reformas, pavyzdžiui, liturginis dokumentas. Dokumentai, kurie neatitiko popiežiaus Jono XXIII atsinaujinimo minčiai, buvo atmesti ir komisijos turėjo juos iš naujo perrašyti. Bandysiu trumpai pristatyti kaip vystėsi šie teologiniai klausimai, tai yra: eklesiologija (kaip Bažnyčia supranta savo misiją); pasauliečių rolė toje misijoje; bendrystės su Dievu ir su vienu kitu gilesnis supratimas.

Eklesiologija prieš Antrąjį Vatikano suvažiavimą: piramidė

Prieš Antrąjį Vatikano suvažiavimą Bažnyčia save suprato kaip pyramidę. Pavyzdžiui, 1943 metais Popiežius Pijus XII parašė encykliką Mystici Corporis Christi, Mistinis Kristaus Kūnas. Šioje enciklikoje popiežius pristato šią pyramidės struktūrą. Viršūnėje šios piramidės yra popiežius ir vyskupai, toliau eina kunigai ir tik piramidės apačioje pasilieka pasauliečiai. Popiežius, kuris atstovauja Petrą, pirmąjį Romos vyskupą, perduoda galią ir valdžią vyskupams. Vyskupai dalijasi savo pareigomis ar misija su kunigais. Kunigystės sakramentas yra švenčiausias pašaukimas, todėl kunigai yra laikomi aukščiausiu luomu. Pasauliečiai yra žemesnio luomo, kurie tik padeda arba prisideda prie Bažnyčios hierachijos misijos. Jie lyg ir neturi savo misijos.

Tačiau tame pačiame dokumente pristatoma visų Bažnyčios narių mistinė tarpusavio vienybė. Šiame mistiniame kūne viešpatauja Kristus ir visi nariai yra svarbūs ir reikalingi. Ši įžvalga bus dar daugiau išryškinta per Antrąjį Vatikano suvažiavimą. Prie šios svarbios įžvalgos grįšiu vėliau.

Pasauliečiai Bažnyčios gyvenime (Lay Movement)

Devyniolikto šimtmečio gale pasauliečiai buvo ypatingai aktyvūs Bažnyčios gyvenime. JAV buvo du katalikų pasauliečių kongresai ir penki Afro-amerikiečių kongresai. Šiame šimtmetyje atsirado naujų pasauliečių organizacijų. Pavyzdžiui, JAV tuo metu buvo įsteigtos šios organizacijos: Knights of Columbus, the National Council of Catholic Men, the National Council of Catholic Women ir the Federation of Colored Catholics.

Popiežius Pijus XI (1857-1939) rašydamas Quadragesimo Anno, On the Reconstruction of Social Order (1931), ragino pasauliečius dalyvauti hierachijos tarnystėje (apostolate of the hierarchy), kad bendruomenė grįžtų į savo krikščioniškas šaknis. Pasauliečių dalyvavimas Bažnyčios hierarchijos darbe vadinosi “Katalikų akcija” arba “Catholic Action”. Dvidešimto šimtmečio pirmoje pusėje atsirado naujų katalikų pasauliečių judėjimų, kurie jau veikė su didesne autonomija. Pavyzdžiai: Grail, Young Christian Students ir the Catholic Worker įsteigtas Peter Maurin ir Dorothy Day 1933 metais.

Yves Congar įtaka

Prieš Antrojo Vatikano suvažiavimą Yves Congar, žymus prancūzų teologas (1904-1995), komentavo, jog pasauliečiai (laici) lyg ir neturi aiškios rolės ir statuso Bažnyčioje. Nežiūrint to, tuo laiku katalikai pasauliečiai vis daugiau ir daugiau dalyvavo Bažnyčios gyvenime. Kilo jų išsimokslinimo lygis ir jie turėjo vis daugiau įtakos, statuso ir ekonominės galios Bažnytinėje bendruomenėje. Yves Congar aiškino, kad pasauliečių rolė yra ypatingai svarbi Bažnyčioje. Bažnyčios misija - tai pasaulio atnaujinimas ir pasauliečiai šioje misijoje turi ypatingą rolę.

Congar įtaka Antrojo Vatikano suvažiavime yra ypatingai svarbi ir padeda išvystyti gilesnį pasauliečių rolės supratimą. Congar mintys įtakoja suvažiavimo diskusijas ir padeda išryškinti, kad pasauliečių misija yra atnaujinti pasaulį ir savo kultūrą, tačiau jie dalyvauja ne tik pasaulio bet ir Bažnyčios gyvenime.

Antrojo Vatikano suvažiavimo pagrindiniai dokumentai

Per Antrojo Vatikano suvažiavimo keturis metus (1962-1965) buvo paruoštos keturios konstitucijos, devyni dekretai ir trys deklaracijos. Visi dokumentai skiriasi savo stiliumi ir paskirtimi. Konstitucijos yra daugiau svaringos negu dekretai ir deklaracijos. Kai kurie teologiniai klausymai buvo išvystyti aiškiai ir konkrečiai, o kai kurie dar ir dabar yra diskutuojami.

Pats svarbiausias dokumentas, Lumen Gentium, Bažnyčios Dogmatinė konstitucija (1964), buvo vienas iš tų dokumentų, kurie buvo atmesti per pirmus balsavimus ir buvo perrašyti. Šioje konstitucijoje kalbama, jog Kristus yra pasaulio šviesa; Bažnyčia yra Kristaus įsikūnijimo pirmasis sakramentas; Bažnyčia yra sakramentas, kuris turi matomus ir nematomus elementus. Šis dokumentas ypatingai pabrėžia krikšto sakramentą, kad per krikštą mes tampame Dievo vaikais ir esame įjungiami į Kristaus kūną, jo mirtį ir prisikėlimą (Pgl. LG 7, 11, 14, 15, 16, 24, 26, 28, 31, 33, 40, 64). Eucharistinis pagrindas ir įsikūnijimas patvirtina Dievo – žmonių ir žmonių tarpusavio bendrystę. (Pgl. LG 4, 7, 8, 9, 15)

Lumen Gentium yra akcentuojamas biblinis bendravimo (communion) supratimas. Šventoji Dvasia jungia Bažnyčią su Dievu, joje apsigyvendama ir ją atnaujindama. Ji, Šventoji Dvasia, apdovanoja tikinčiuosius įvairiomis hierarchinėmis ir charizmatinėmis dovanomis, kurios taip pat mus jungia su Dievu ir pasireiškia apaštalavimu. Bažnyčia yra pristatoma įvairiais įvaizdžiais: Kristaus Kūnas, Dievo tauta, Kristaus sužadėtinė, avidė ir t.t. Tai nuostabūs ir gilūs Bažnyčios įvaizdžiai, kurie yra paimti iš mūsų Katalikų tradicijos. Mūsų bendruomeninis ryšys su Dievu šiame dokumente yra pabrėžtas ir išryškintas.

Svarbiausios Lumen Gentium temos, liečiančios pasauliečius, yra: Dievo tauta, bendra kunigystė, pasaulietinis pobūdis, pasauliečių apaštalavimas. Pirma tema – Dievo tauta, kalba apie tai, jog visi tikintieji yra Dievo tautos nariai. Dievo tautos įvaizdis išryškina ypatingą ryšį tarp bendruomenės ir Aukščiausiojo bei akcentuoja bendruomenės tarpusavio ryšį. Tikintieji, šventoji tauta, jungiami į Naują sandorą. LG 31 skyriuje randame citatą: “Tai Kristaus tikintieji, krikštu sujungti su Kristaus kūnu, tapę Dievo tauta ir savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalininkais. Jie vykdo Bažnyčioje ir pasaulyje jiems tenkančią visos krikščionių tautos misijos dalį.” Ši citata veda prie antros temos, kad pasauliečiai dalyvauja bendroje kunigystėje. Pasauliečiai yra skatinami dalyvauti kunigiškos tautos bendroje misijoje: “Nors kai kurie Kristaus valia yra paskirti būti kitiems mokytojais, slėpinių perteikėjais ir ganytojais, visi yra lygūs orumu ir visiems tikintiesiems bendra veikla Kristaus kūno statyboje” (LG 33). Tad pasauliečiai ir ganytojai:“visi yra pašaukti siekti šventumo”(LG 31). Šventosios Dvasios veikimu visa tauta yra ypatingu būdu apdovanota atnaujinti pasaulį būdama “pasaulio šviesa ir žemės druska” (LG 9).

Trečia – pasauliečių pobūdis: “Pasauliečius skirianti ypatybė yra jų pasaulietinis pobūdis” (LG 31). Kaip suprasti tą pasaulietinį pobūdį? Šiame dokumente bandoma išaiškinti ir pristatyti pasauliečių rolę pozityviai: “Jie gyvena pasaulyje, tai yra, gyvena imdamiesi visų įvairiausių jo pareigų ir darbų, supami įprastų šeimos ir visuomenės gyvenimo sąlygų, iš kurių tarsi nuausta jų būtis. Dievas juos ten šaukia, idant pagal Evangelijos dvasią atlikdami skirtąsias pareigas jie lyg koks raugas prisidėtų prie pasaulio pašventinimo tarsi iš vidaus ir šitaip spinduliuodami pirmiausia savo gyvenimo liudijimu, tikėjimu, viltimi ir meile, kitiems atskleistų Kristų” (ten pat). Tai reiškia, kad pasauliečiai savuoju būdu atskleidžia Kristų. Jie, pagal savo gyvenimo sąlygas, dalyvauja Kristaus misijoje.

Ketvirta tema, tai pasauliečių apaštalavimas. Pristatau pagrindines citatas: “Pasauliečiai ypač pašaukti skleisti Bažnyčią ir jos veikimą tokiose vietose ir tokiomis sąlygomis, kur ji tik jų padedama gali tapti žemės druska. (...) Tad visi pasauliečiai turi garbingą pareigą darbuotis, idant dieviškasis išganymo planas vis labiau pasiektų visus visų laikų ir visos žemės žmones. Todėl jiems visur turi būti atviras kelias pagal išgales ir laiko reikalavimus patiems veikliai prisidėti prie Bažnyčios išganomojo darbo” (LG 33). Taip pat randame: “Sutelkti į Dievo tautą ir sujungti į vieną Kristaus kūną, vadovaujamą vienos galvos, pasauliečiai, kad ir kas jie būtų, kaip gyvi Bažnyčios nariai yra šaukiami dirbti jos plėtojimui ir nuolatiniam šventinimui visomis jėgomis, kurias turi iš Kūrėjo gerumo ir Atpirkėjo malonės” (ten pat). Ši tema toliau vystoma kitoje vietoje: “Tad tikintieji turi įžvelgti visos kūrinijos giliąją prigimtį, vertę ir paskirtį Dievo garbei ir net pasaulietine veikla taip pat padėti vienas kitam švenčiau gyventi, kad šitaip pasaulis būtų persmelktas Kristaus dvasios ir, viešpataujant teisingumui, meilei ir taikai, veiksmingiau pasiektų savo tikslą. Šį uždavinį turi vykdyti visi, bet pagrindinis vaidmuo čia tenka pasauliečiams” (LG 36). Dar kitoje vietoje randame: “Be šio apaštalavimo, skirto visiems be išimties Kristaus tikintiesiems, pasauliečiai dar gali būti įvairiais būdais pašaukti tiesiogiai bendradarbiauti su hierarchijos apaštalavimu, kaip tie vyrai ir moterys, kurie padėjo apaštalui Pauliui skelbti Evangeliją, daug darbuodamiesi Viešpatyje (plg. Fil 4, 3; Rom 16, 3 tt.). Be to, jie tinka tam, kad hierarchija juos pasitelktų atlikti kai kurias bažnytines pareigas dvasiniu tikslu” (LG 33). Taigi, pasauliečių apaštalavimas yra svarbus net tik pasaulyje bet ir Bažnyčioje. Dvasinės pareigos atitenka ne tik dvasininkams, bet gali atitekti ir pasauliečiams. Tad, nors Bažnyčia yra hierarchinė struktūra, pasauliečiai yra lygūs savo orumu, apdovanoti Šventosios Dvasios dovanomis, ir pašaukti dalyvauti Kristaus ir Bažnyčios misijoje.

Pasauliečių apaštalavimas (ministry) minimas dar keturiuose dokumentuose: Sacrosanctum Concilium, Konstitucija apie Šventąją liturgiją; Gravissimum Educationis, Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija; Ad Gentes, Dekretas del Bažnyčios misijinės veiklos; Gaudium et Spes, Pastoracinė konstitucija Apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje.

Yra ir atskiras dokumentas (dekretas) apie pasauliečius, kuris vadinasi Apostolicam Actuositatem, Dekretas del pasauliečių apaštalavimo (1965). Tame dekrete minima, kad pasauliečių pašaukimas – dalyvavimas Bažnyčios misijoje. Šis dokumentas pabrėžia, kad yra įvairių apaštalavimo darbų, tačiau yra viena misija, tad nepaprastai svarbu yra paruošti pasauliečius jų misijai. Dokumente yra atsižvelgiama į tai, jog pasauliečių dvasingumas surištas su kasdieniniu jų gyvenimu. Todėl pasauliečiai dalyvauja Bažnyčios misijoje savo apaštalavimo darbais ir savo dvasingumu.

Antroji dalis: Po Vatikano antrojo suvažiavimo

Evangelii Nunitandi ir Bažnytinis kodeksas

Po Vatikano Antrojo suvažiavimo prasidėjo daug reformų. Didėjo pasauliečių rolė parapijose ir bendrai pastoraciniame Bažnyčios gyvenime. Popiežiaus Pauliaus VI apaštališkame raginime Evangelii Nuntiandi, Evangelizacija moderniame pasaulyje (1975), sako, jog visa Dievo tauta yra skatinama platinti Evangeliją visuose gyvenimo momentuose. Evangelizacija suprantama plačiai. Tai visų žmonių darbas, per kurį siekiama transformuoti kultūrą krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu. Pasauliečiai yra raginami jungtis į šią Bažnyčios misiją. Ganytojų darbas yra steigti ir vesti bažnytines bendruomenes, tačiau šiame dokumente minima ir pasauliečių “tarnystė.” Pasauliečiai darbuojasi įvairiuose tarnystėse – ministries. Jie yra pašaukti kartu su savo ganytojais tarnauti Bažnyčiai.

1983 metais buvo išleistas perrašytas Bažnytinis kodeksas. Jame yra keleta svarbių pakeitimų, kurie liečia pasauliečius. Šiame kodekse pasauliečiai gali dalyvauti (kooperuoti) juridiškame veikime (kan. 129). Pasauliečiai gali patarti klebonams (kan. 228). Jie gali dalyvauti mišiose kaip lektoriai, gali pravesti liturgines maldas, ir gali pravesti Žodžio liturgiją (kan. 230). Pirmą kartą deakonai ir pasauliečiai gali būti paskirti parapijos pastoracinei globai, jeigu yra kunigų trūkumas (kan. 517.5).

1987 Synodas: Pasauliečių pašaukimas ir misija

Praėjus dvidešimt metų po Antrojo Vatikano suvažiavimo, 1987 metais Popiežius Jonas Paulius II sušaukė vyskupų sinodą padiskutuoti pasauliečių klausymais. Sinodas truko mėnesį ir jame dalyvavo 232 vyskupai ir svečiai. Šio sinodo diskusinių grupių reportai buvo popiežiaus inkorporuoti jo išleistame Christifideles Laici, Posinodiniam Apaštališkame paraginime, dėl pasauliečių pašaukimo ir misijos Bažnyčioje ir pasaulyje dvidešimt metų praėjus po Vatikano II susirinkimo (1988).

Šio dokumento temos: Bažnyčios slėpinys; vynmedis ir šakelės; Kristaus Kūnas, bendrystė – komunija; pasaulietiškas pobūdis; pasauliečių misija; pasauliečių apaštalavimas “tarnystė.” Bendrystės (communio) tema yra svarbi ir ji dažnai kartojasi. “Dievo Tauta” yra pristatoma kaip vynmedis ir šakelės, kuri atkartoja Lumen Gentium mintis. Bažnyčios bendravimas ir ryšys su Tėvu, Sūnum ir Šventaja Dvasia yra slėpinys, kuriame priklauso visi kurie per krikštą ir sakramentus dalyvauja Bažnyčios gyvenime.

Christifideles Laici devintam skyriuje pasauliečiai yra pristatomi šiais žodžiais: “jie yra visateisiai Bažnyčios nariai, aprėpti jos slėpinio ir apdovanoti savitu pašaukimu, kurio tikslas yra ypatingu būdu ‘rūpinantis laikinaisiais dalykais ir tvarkant juos pagal Dievo valią ieškoti Dievo karalystės (LG 31)’”(CL 9).

Taip pat pabrėžta pasauliečių rolė evangelizacijoje: “Evangeliniai druskos, šviesos ir raugo įvaizdžiai, tinkantys visiems, be išimties, Jėzaus mokiniams, pasauliečiams dera ypatingu būdu. Jie nuostabiai reikšmingi, kadangi išreiškia ne tik pasauliečių gilų įsiskverbimą ir pilnutinį dalyvavimą žemėje, pasaulyje, žmonių visuomenėje, bet ir to įsiskverbimo bei dalyvavimo naujumą ir originalumą, jų tikslą – skleisti išganingąją Evangeliją” (CL 15).

Kartojama ir bendrystes tema naudojantis vynmedžio ir šakelės simboliais: “Tai gyva ir gaivinanti komunija, del kurios krikščionys nebepriklauso sau, bet yra Kristaus nuosavybė, kaip į vynmedį įskiepintos šakelės. (...) Iš krikščionio komunijos su Kristumi kyla krikščionio tarpusavio komunija, nes jie visi yra vieno Vynmedžio, paties Kristaus atžalos” (CL 18). Ir tame pačiame skyriuje skaitome: “Būtent ši komunija yra pats Bažnyčios slėpinys” (ten pat).

Taigi, šiame synode patvirtinti ir toliau išvystyti Antrojo Vatikano suvažiavimo klausymai liečiantys pasauliečius ir jų vaidmenį. Tuo pačiu, po Antrojo Vatikano suvažiavimo, vis labiau daugėja skaičius pasauliečių, kurie dalyvauja ar vadovauja parapijų pastoracinėjė veikloje, katalikų mokyklose ir kitose pastoracinėse srityse. Pristatysiu trumpą apžvalgą.

Trečioji dalis: Pasauliečių profesinė bažnytinė tarnyba

Pasauliečių pastoracinė veikla

Parapijų vadovavimo statistika rodo, kad 2005 metais 30,000 pasauliečių dirba JAV parapijose:

• 1990 metais 54% parapijose pasauliečiai dirbo bent 20 valandų į savaitę;
• 2005 metais 66% parapijų samdė pasauliečius dirbti bent 20 valandų į savaitę;
• Iš jų 74 % dirbo pilną etatą;
• Iš jų 93 % gavo algą;
• 80% tarp jų buvo moterys;

Parapijų situacija:

• 21.9% parapijų dalinosi klebonu su kita ar net keliomis parapijomis;
• 10 % parapijų neturėjo klebono kuris gyventų parapijoje;
• 3.6 % parapijų (maždaug 700) pastoracinė globa buvo ne kunigo rankose;
• 6 % parapijų neturėjo kunigo, kuris prižiūrėtų kasdieninius reikalus.

Statistika randama David DeLambo knygoje: Lay Parish Ministers: A Study of Emerging Leadership (New York: National Pastoral Life Center, 2005), 19.

Vatikano Kurijos instrukcijos

Europoje ir Šiaurės Amerikoje bei kitose šalyse buvo atvėjų, kai pasauliečių aktyvus dalyvavimas pastoracinėje veikloje iškėlė klausimą: kokia yra kunigo veikla ir vieta parapijos gyvenime, o kokia yra pasauliečių. 1997 metais Kurijos aštuoni skyriai išleido instrukcijas kurios apribojo:

• pasauliečių pamokslus per mišias;
• pasauliečių titulus: kapelionas, klebonas, t.t.;
• pasauliečiams devėti kunigiškus rūbus;
• Komuniją dalinti pasauliečiams leidžiama tik tada, kai yra trūkumas kunigų.

Šios instrukcijos liūdija, kad kai kuriose šalyse ir vyskupijose, pasauliečių pastoracinė veikla pasireiškusi liturginiame gyvenime sukėlė neaiškumų dėl pasauliečių vaidmens ir veiklos, todėl rūpėjo išsiaiškinti skirtumą tarp kunigo ir pasauliečių rolių. Tuo tarpu JAV iškilo klausymas, kaip paruošti šiuos pasauliečius, pasišventusius pastoracinei veiklai. Šiuo klausymu rūpinosi JAV vyskupų koferencijos pasauliečių reikalų komitetas.

JAV Vyskupų nurodymai

2005 metais lapkričio 15 dieną, JAV vyskupai išleido Co-Workers in the Vineyard of the Lord: A Resource for Guiding the Development of Lay Ecclesial Ministry dokumentą. Jame išryškinti pagrindiniai teologiniai klausymai apie pasauliečių tarnystę bei yra nurodoma kaip paruošti pasauliečius šiai tarnystei ir kokios turėtų būti darbo sąlygos.

Ruošiant šį dokumentą buvo gan plačiai konsultuojamasi. Pirmiausia kilo klausymas kaip pavadinti šiuos pasauliečius. Nutarta naudoti pavadinimą “lay ecclesial minister” tarnaujantis Bažnyčiai pasaulietis. Toliau iškilo klausymas ar savanoriai dalyvauja šioje “tarnysteje”? Šiame dokumente nuspręsta, kad šis terminas naudojamas tam pasauliečiui, kuris yra paruoštas ir oficialiai Bažnyčios pripažintas tam tikrai viešai tarnystei, dažniausiai apmokamai. Pačioje vyskupų konferencijoje vyko diskucijos:ar galima naudoti žodį ministry, nors daug kur JAV šis terminas buvo jau seniai naudojamas pasauliečių profesinei pastoracinei veiklai, pavyzdžiui “campus minister,” “youth minister” ir t.t. Anglų kalboje protestantai šį terminą naudoja kalbėdami apie savo tikėjimo kunigų misiją. Suvažiavime vienoje mažoje vyskupų grupėje iškilo klausimas dėl šio žodžio vartojimo ir išryškėjo, kad nevisose JAV vyskupijose pasauliečių rolė yra vienodai suprantama ir priimama. Kardinolas Avery Dulles, SJ, suvažiavime paaiškino, jog jei šis žodis ministry bus naudojamas katalikų pasauliečių darbui Bažnyčios misijoje įvardinti, tai jis nesumaišys ir nesudarys sunkumų kunigų ir pasauliečių rolei bendruomenėje ir jos atpažinime. Po šio paaiškinimo, vyskupų dauguma priėmė šį dokumentą. Šiame dokumente gražiai įvertinta pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje ir pasaulyje. Taip pat pristatomi įvairūs nurodymai, kaip paruošti pasauliečius profesniam pastoraciniam darbui. Vyskupai yra raginami aktyviai ruošti pasauliečius jų rolei ir misijai.

Išvados

Peržvelgus visą šį darbą, galima pasakyti, jog:

• Nors Katalikų Bažnyčios struktūroje ir kodekse vyrauja piramidės modelis, teologiškai žiūrint, Bažnyčia yra vis daugiau suprantama kaip “mistinis kūnas” ir communio arba bendrystė. Vynmedžio ir šakelių įvaizdis naujausiuose dokumentuose jungia visus tikinčiuosius su Kristumi.
• Pasauliečių rolė svarbi ir pripažinta ne tik pasaulio evangelizacijoje, bet ir oficialiame bažnytiniame darbe.
• Teologijoje ir Bažnyčios gyvenime pastebima raida apie pasauliečių rolės supratimą.
• Pagrindinė įžvalga: “Tad bažnytinė komunija yra dovana, didi Šventosios Dvasios dovana. Pasauliečiai turi tą dovaną dėkingai priimti ir visą gyvenimą į ją žiūrėti su giliu atsakomybės jausmu. Tą nuostatą jie konkrečiai išreiškia dalyvaudami Bažnyčios gyvenime ir misijoje įvairiomis bei vieną kitą papildančiomis tarnybomis ir charizmomis ” (CL 20)

* Paskaita, skaityta 2007.09.01 Ateitininkų studijų savaitgalyje Dainavos jaunimo stovykloje, JAV.

atnaujinta: 2007-11-02

Pradžia | Praeitis | Kasdienybe | Kūryba | Ateitis | Jungtys
Paieška | Pastabos | Naujienos | Kreiptis | Kalendorius

© 2007 m. Ateitis Foundation - tinklapiai, Voras