Savyje nužudęs Dievą
pranašas kliedėjo:
Ei, žmonės!.. Mirė Dievas...
Labirintais nuaidėjo:
Mirė Dievas... Mirė Dievas... (1)
Valio! -- jam šaukė minia.
Palmes po kojomis klojo
Išlaisvino mus
iš Despoto vergovės.
Tirono nėra!
Daugiau nesėdi mums ant sprando.
Tirono nebėra!.
* * *
Neilgai džiūgavo žmonės.
Pasijuto vis dar nelaisvi.
Nusiminę svajojo:
Kodėl negali būt, kaip noriu?
Kodėl turi būti, kaip yra?
Ei, žmonės!
Šalin varžtai tikrovės!
Šalin jos grandinė tiesa!
Nėra tiesos...
Beieškodamas jos
pavargsti... Terandi
apytikrės nuomonės klodus,
bet ir ji tau išslys
pamažu iš pavargusio proto.
Miraže pavaikščiot
nėra taip sunku.
Čia nėra jokių kelių.
Kur nori, eini;
žengi, kur geidi.
O laimė kokia,
kai tikrovės nėra,
kai guli purvyne
nuvainikuota tiesa!
* * *
Dievžudys sukliedėjo:
Mirė Dievas... --
ir žavėjosi savo galia.
Pergale apsvaigęs
vis dar dairės,
ar netūno priešas kur kitur.
Nepatenkintų balsus girdėjo, --
geidžiančių,
kad būtų taip, kaip nori,
o ne taip, kaip yra...
Apsvaigęs vėl kliedėjo:
Ei, žmonės, nenusiminkit!
Jei mirė Dievas, tai mirė ir tiesa.
Žmonijos labirintais nuaidėjo:
Mirė Dievas
Mirė ir tiesa
Žmonės žudikui rankomis plojo.
Valio! -- jam šaukė minia.
Palmes po kojomis klojo:
Tikrovės varžtus sutriuškino,
tiesos grandinę sutrupino.
Laisvę mums atnešė:
mes laisvi galvot, ką norim
* * *
Dievo žudikas kartojo:
Mirė tiesa... Mirė tiesa...
Nei žmonės, nei jis neliūdėjo.
Nepažino tiesos --
nesuprato,
kad be jos neliks nieko... (2)
* * *
Mirė tiesa.
* * *
Tai išgirdus, pravirko ramunė:
Žmogus manęs nebeklaus,
ar jį kas myli, ar ne.
Jei nėra tiesos,
tai viskas visviena:
tas pat ar kas myli, ar ne.
Be jos -- saulė nešvies,
gyvybė pranyks,
pelenais viskas virs.
Visviena...
Viskas visviena... (3)
* * *
Kūdikis, vos gimęs, pravirko:
Jei visiems viskas visviena,
tai kam aš gimiau,
jei manęs niekas nelaukia...
* * *
Jau yra gimęs Kūdikis,
kurio būtinai reikėjo,
kad žmonija išliktų gyva.
Tad gimė Kūdikis...
Apie Jį byloja Geroji Žinia.
* * *
Atėjus metui liudyti,
suaugęs, Jis pasakė:
Tam aš gimiau,
kad liudyčiau tiesą.
Kas brangina tiesą,
klauso mano balso (Jn 18, 37)
Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6).
Tiesa nemirė.
Tiesa gimė gyva.
Dievas nemirė.
Dievas žmogumi gimė gyvas.
Net gyveno tarp mūsų
ir liko su mumis.
Yra Tas, kuris tai liudija
savimi, darbais, mirtimi,
prisikėlimu iš mirties.
Jis -- Dievas su mumis.
Gyvasis Dievas (žr. Apr 1, 18).
Atėjęs pas savuosius,
priimantiems Jį
Jis duoda galią
tapti Dievo vaikais (Jn 1, 12), --
tapti, kaip Paulius teigė, -- nebe aš,
bet gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20), --
kad liudytų gyvąjį Dievą.
Steigdamas ateitininkų sąjūdį,
Dovydaitis skatino visus siekti to,
ko pasiekė apaštalas Paulius:
Nebe aš, bet gyvena manyje Kristus. (4)
Tikras ateitininkas
liudija Gyvąjį Dievą.
* * *
Todėl ypač dabar,
kai pasaulyje garsiai šaukiama,
kad Dievas mirė,
mums, ateitininkams, iškyla didelė užduotis:
liudyti, kad Dievas nemirė, bet yra gyvas.
Tai liudyti galime tik tada,
kai savo gyvenimą atnaujiname taip,
kad nuoširdžiai galime tarti:
Nebe aš, bet manyje gyvas yra Kristus.
Tad siekime to...
Mumyse ypač kyla ryžtas, kai,
minėdami Švč. Marijos Šiluvoje apsireiškimą,
vėl girdime Jos skundo žodžius mūsų tautai:
Čia buvo garbinamas mano Sūnus,
o dabar čia vien ariama ir sėjama.
Gręžiamės į Šiluvą, kad Motina mus įkvėptų... (5)
Todėl šių metų veiklos šūkiu
mes ryžtamės būti:
SU GYVYOJU DIEVU MES GYVI...
-- ŠIRDIMI Į ŠILUVĄ ! (6)
P A S T A B O S
(1) Ar Dievas mirė? Ne, Dievas yra gyvas.
Dievas mirė. Ši frazė yra viena pačių akiplėšiškiausių žmogaus pasakytų
frazių. Jos autorius Friedrich Nietzsche. Tuos žodžius jis įdėjo į
bepročio lūpas, bet jas, pagal jo paties pasaulėžiūrą, galėjo pasakyti jo
sufantazuotas antžmogis (Nietzschei antžmogis visada reiškia vyrą, ne
moterį), kuris apsieina be Dievo ir net stoja Jo vieton.
Frazė pasakyta 19-ajame amžiuje Vakarų pasaulyje, kada daugelis išdidžiai
pasitikėjo mokslo ir technologijos pažanga, Kūrėją ignoravo, nejuto, kad
jiems Jo reikia.
O Pranas Dovydaitis kaip tik tai juto. Jis kalbėjo apie tikinčiųjų ir
netikinčiųjų konfliktą pasaulėžiūroje ir gyvenime: mokslo srityje, kultūroje
ir laisvės naudojime (Dovydaitis svarstė šiuos tris susikirtimo taškus).
Prieš tą skelbiamą Dievo mirtį, prieš Jo laidotuves, Dovydaitis pastatė
tikinčiojo katalikiškojo jaunimo g y v o j o D i e v o pripažinimą. Tokį
jaunimą Ateitininkų vardu jis kvietė burtis aplink Ateities žurnalą.
(2) Ar mirė tiesa?
Paneigus Dievą, išaukštinus žmogų, -- tuo buvo grindžiamas kelias
reliatyvumui patį žmogų padaryti tiesos autoriumi, šaltiniu. O kai daug
žmonių daug nuomonių, daug tiesų. (Religijoje subjektyvus reliatyvumas
buvo gerokai panaudotas, atmetus Kristaus įsteigtos Bažnyčios autoritetą).
Tiesa skaldėsi, trupėjo. Trupėjo ir skaldėsi žmogus. Šiuolaikinių žmonių
vidinį trupėjimą giliai pajuto krikščioniškieji mąstytojai, kaip prancūzas
Gabrielius Marcel (pavaizdavo dramoje Sutrupėjęs pasaulis), popiežius Jonas
Paulius II ir kiti. Popiežius Benediktas XVI dažnai nurodo reliatyvizmo
diktatūros žalą.
Paneigęs ir atmetęs Dievą (sukarikatūrintą despotą Dzeusą) ateistas
egzistencialistas Jean Paul Sartre absoliutina žmogaus laisvę (jo herojus
Erestas tvirtina pats esąs laisvė: galįs būti, kuo tik nori, nes nėra
Kūrėjo, kuris būtų kūręs būtybes su pastovia prigimtimi). Čia prasiveržia
subjektyvus reliatyvizmas: žmogus, kaip geidžia, taip kuria save patį ir
savo tiesą.
Visos šios ir kitos, panašios, tiesos ne vien plaukioja šių laikų
filosofijose ir mene, bet yra pritaikomos gyvenime. Populiari tapo Aynd Rand
egoizmo dorybė žinoma, nesivaržančiai naudojama žmonių santykiuose,
versle, moralėje, lyties revoliucijoje. Populiarios tiesos vilioja ir
žaloja žmones, visuomenę. Žmogus, skubėdamas tapti laisvu dievu,
nesubrendęs perdega net kaip žmogus: bandęs numarinti Dievą, numarina save
patį. Ši tiesa logiškai ir įtikinančiai atvaizduojama dr. Juozo Girniaus
studijoje Žmogus be Dievo.
(3) Reliatyvizmo vaisiai
Reliatyvizmo vaisiai yra trumpalaikiškai saldūs sau pačiam, bet karčiai
atstumiantys kitus. Dėl to santykiai su kitais payra ir veda į anarchiją.
Tai pailiustruojama dviem įvaizdžiais: reliatyvybių mišinyje žmogui
nebelieka klausti, ar dar kas jį myli, o naujagimui nebetenka tikėtis, kad
kas nors jį pasitiktų ar juo pasirūpintų. Ateistas Sartre realiai
pavaizduoja savo galutinę išvadą pjesėje (angl. No exit, Nėra išėjimo):
Kiti yra pragaras.
(4) Apsisprendimas pripažinti Dievą
Pastebėjęs nuolatinį konfliktą tarp Dievą pripažįstančiųjų ir
nepripažistančiųjų, Dovydaitis pats tvirtai apsisprendė ir visus kvietė
apsispręsti pripažinti g y v ą j į D i e- v ą su būtina sąlyga tapti g y v a
i s Dievo galia, t.y. patirti tą tikrovę, kurią patyrė apaštalas Paulius:
Nebe aš, bet gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20; žr. Ateitis, nr. 1, 20
psl.).
(5) Šiluva
Lietuvių tautai bundant, 20-ajame šimtmetyje įvyko du atgimimai: tautinis ir
katalikiškas. Katalikiškajame atgimime didelį vaidmenį suvaidino tuo metu
susikūręs ateitininkijos sąjūdis. Jis turi istorinį ir dvasinį ryšį su 1608
metais Švč. Marijos ir Jos Kūdikio apsireiškimu Šiluvoje. (Plačiau apie šį
ryšį kitame Ateities numeryje.)
Norint būti ištikimiems Dievui, dera ir dabar, švenčiant Švč. Marijos
Šiluvoje apsireiškimo 400 metų sukaktį, kreiptis širdimi į Šiluvą --
įsidėmėti ir vykdyti Jos žodžiais ir ašaromis išreikšą norą, kurį Ji anuomet
nurodė garbinti Jos dievišką Sūnų.
(6) Kaip siekiama Dievą nužudyti šiandien?
Imame du pavyzdžius. 2007 metų gruodžio 7 d. JAV-ėse buvo pradėtas rodyti
naujas filmas Auksinis kompasas (The Golden Compass). Tai filmas, pastatytas
pagal anglo ateisto Philip Pullman vaikams skirtų knygų trilogijos Jo
tamsios materijos (His Dark Materials) pirmąją knygą. Nors knyga (ir filmas)
skirta vaikams, bet turinys visiškai ne vaikiškas. Jame sukrauti visi
pagrindiniai ateistų argumentai prieš religiją, ir ypač prieš
krikščionybę: kad religija, o ypač krikščionybė, yra žalinga žmonijai. Tik
tie argumentai įvilkti į fantazijos vatą, kad būtų užslėptai priimtinesni
visiems. Viskas apverčiama aukštyn kojom: Dangaus Karalijos Visagalis
Autoritetas (Dievo parodija) yra tironas, despotas. Prieš jį sukyla dangaus
būtybės, įtaigojančios ir žmones nusimesti jungą, tapti laisvais steigti
demokratišką Dangaus Respubliką. Jaunutė dvylikametė Lyra, būsimoji Naujoji
Ieva, įgyja auksinį kompasą, kuriuo ryšį palaiko sukilusios demokratinės
būtybės. Ji su savo draugu Will Parry nepramatytai nužudo Dangaus Karalijos
Autoritetą. Tuo būdu atsikratoma Despotu. Naujajai Ievai įtakinga
eksvienuolė Marija Malonė teigia, kad krikščionybė yra klaida.
Magisteriumas (katalikų Bažnyčios parodija) parodomas visame diktatūros ir
inkvizicijos baisume. Aišku, kad visatos laiminga ateitis bus statoma
demokratišku būdu ir be sunaikinto Autoriteto ir be religijos. (Žinoma,
čia minimas filmas ir tų knygų trilogija netrukus pasieks ir Lietuvą.)
Konkreti veikla prieš Kūrėją buvo nuspręsta Europos Sąjungoje prieš pat
2007 metų pabaigą. Dviejų trečdalių balsų dauguma buvo priimtas nutarimas ES
priklausančiuose kraštuose daryti spaudimą, kad mokyklose nebūtų mokoma
teorija apie visatos sukūrimą. Taigi, tas spaudimas pasieks ir Lietuvą,
kuri priklauso Europos Sąjungai.
Kiek daug darbo tiems, kurie pripažįsta g y v ą j į D i e v ą !
|
