namai
atgal - AT Namai

Kun. Kęstutis A. Trimakas

Liudyti gyvajį Dievą
prieš skelbiančius Dievo mirtį...

Savyje „nužudęs“ Dievą
pranašas kliedėjo:
„Ei, žmonės!.. Mirė Dievas...“
Labirintais nuaidėjo:
„Mirė Dievas... Mirė Dievas...“ (1)

„Valio!“ -- jam šaukė minia.
Palmes po kojomis klojo –
„Išlaisvino mus
iš Despoto vergovės.
Tirono nėra!
Daugiau nesėdi mums ant sprando.
Tirono nebėra!“.

* * *
Neilgai džiūgavo žmonės.
Pasijuto vis dar nelaisvi.
Nusiminę svajojo:
„Kodėl negali būt, kaip noriu?
Kodėl turi būti, kaip yra?
Ei, žmonės!
Šalin varžtai tikrovės!
Šalin jos grandinė – tiesa!
Nėra tiesos...
Beieškodamas jos
pavargsti... Terandi
apytikrės nuomonės klodus,
bet ir ji tau išslys
pamažu iš pavargusio proto.
Miraže pavaikščiot
nėra taip sunku.
Čia nėra jokių kelių.
Kur nori, eini;
žengi, kur geidi.
O laimė kokia,
kai tikrovės nėra,
kai guli purvyne
nuvainikuota tiesa!“

* * *

Dievžudys sukliedėjo:
„Mirė Dievas...“ --
ir žavėjosi savo galia.
Pergale apsvaigęs
vis dar dairės,
ar netūno priešas kur kitur.
Nepatenkintų balsus girdėjo, --
geidžiančių,
kad būtų taip, kaip nori,
o ne taip, kaip yra...
Apsvaigęs vėl kliedėjo:
„Ei, žmonės, nenusiminkit!
Jei mirė Dievas, tai mirė ir tiesa.“

Žmonijos labirintais nuaidėjo:
„Mirė Dievas… Mirė ir tiesa…“
Žmonės žudikui rankomis plojo.
„Valio!“ -- jam šaukė minia.
Palmes po kojomis klojo:
„Tikrovės varžtus sutriuškino,
tiesos grandinę sutrupino.
Laisvę mums atnešė:
mes laisvi galvot, ką norim…“
* * *
Dievo žudikas kartojo:
„Mirė tiesa... Mirė tiesa...“
Nei žmonės, nei jis neliūdėjo.
Nepažino tiesos --
nesuprato,
kad be jos neliks nieko... (2)

* * *
„Mirė tiesa.“

* * *
Tai išgirdus, pravirko ramunė:
„Žmogus manęs nebeklaus,
ar jį kas myli, ar ne.
Jei nėra tiesos,
tai viskas visviena:
tas pat – ar kas myli, ar ne.
Be jos -- saulė nešvies,
gyvybė pranyks,
pelenais viskas virs.
Visviena...
Viskas visviena...“ (3)

* * *

Kūdikis, vos gimęs, pravirko:
„Jei visiems viskas visviena,
tai kam aš gimiau,
jei manęs niekas nelaukia...“

* * *
Jau yra gimęs Kūdikis,
kurio būtinai reikėjo,
kad žmonija išliktų gyva.
Tad gimė Kūdikis...
Apie Jį byloja Geroji Žinia.

* * *
Atėjus metui liudyti,
suaugęs, Jis pasakė:
„Tam aš gimiau,
kad liudyčiau tiesą.
Kas brangina tiesą,
klauso mano balso“ (Jn 18, 37)
„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).

Tiesa nemirė.
Tiesa gimė – gyva.
Dievas nemirė.
Dievas žmogumi gimė – gyvas.
Net gyveno tarp mūsų
ir liko su mumis.
Yra Tas, kuris tai liudija
savimi, darbais, mirtimi,
prisikėlimu iš mirties.
Jis -- Dievas su mumis.
„Gyvasis Dievas“ (žr. Apr 1, 18).

Atėjęs pas savuosius,
priimantiems Jį
Jis duoda „galią
tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12), --
tapti, kaip Paulius teigė, -- „nebe aš,
bet gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20), --
kad liudytų gyvąjį Dievą.

Steigdamas ateitininkų sąjūdį,
Dovydaitis skatino visus siekti to,
ko pasiekė apaštalas Paulius:
„Nebe aš, bet gyvena manyje Kristus“. (4)
Tikras ateitininkas
liudija Gyvąjį Dievą.

* * *
Todėl ypač dabar,
kai pasaulyje garsiai šaukiama,
kad „Dievas mirė“,
mums, ateitininkams, iškyla didelė užduotis:
liudyti, kad Dievas nemirė, bet yra gyvas.
Tai liudyti galime tik tada,
kai savo gyvenimą atnaujiname taip,
kad nuoširdžiai galime tarti:
„Nebe aš, bet manyje gyvas yra Kristus“.
Tad siekime to...

Mumyse ypač kyla ryžtas, kai,
minėdami Švč. Marijos Šiluvoje apsireiškimą,
vėl girdime Jos skundo žodžius mūsų tautai:
„Čia buvo garbinamas mano Sūnus,
o dabar čia vien ariama ir sėjama“.
Gręžiamės į Šiluvą, kad Motina mus įkvėptų... (5)

Todėl šių metų veiklos šūkiu
mes ryžtamės būti:
„SU GYVYOJU DIEVU MES GYVI...
-- ŠIRDIMI Į ŠILUVĄ !“ (6)

P A S T A B O S

(1) Ar Dievas mirė? Ne, Dievas yra gyvas.
„Dievas mirė“. Ši frazė yra viena pačių akiplėšiškiausių žmogaus pasakytų frazių. Jos autorius – Friedrich Nietzsche. Tuos žodžius jis įdėjo į „bepročio“ lūpas, bet jas, pagal jo paties pasaulėžiūrą, galėjo pasakyti jo sufantazuotas antžmogis (Nietzschei antžmogis visada reiškia vyrą, ne moterį), kuris apsieina be Dievo ir net stoja Jo vieton.

Frazė pasakyta 19-ajame amžiuje Vakarų pasaulyje, kada daugelis išdidžiai pasitikėjo mokslo ir technologijos pažanga, Kūrėją ignoravo, nejuto, kad jiems Jo reikia.

O Pranas Dovydaitis kaip tik tai juto. Jis kalbėjo apie tikinčiųjų ir netikinčiųjų konfliktą pasaulėžiūroje ir gyvenime: mokslo srityje, kultūroje ir laisvės naudojime (Dovydaitis svarstė šiuos tris susikirtimo taškus). Prieš tą skelbiamą Dievo „mirtį“, prieš Jo laidotuves, Dovydaitis pastatė tikinčiojo katalikiškojo jaunimo g y v o j o D i e v o pripažinimą. Tokį jaunimą „Ateitininkų“ vardu jis kvietė burtis aplink Ateities žurnalą.

(2) Ar mirė tiesa?
Paneigus Dievą, išaukštinus žmogų, -- tuo buvo grindžiamas kelias reliatyvumui – patį žmogų padaryti „tiesos“ autoriumi, šaltiniu. O kai daug žmonių – daug nuomonių, daug „tiesų“. (Religijoje subjektyvus reliatyvumas buvo gerokai panaudotas, atmetus Kristaus įsteigtos Bažnyčios autoritetą). Tiesa skaldėsi, trupėjo. Trupėjo ir skaldėsi žmogus. Šiuolaikinių žmonių vidinį trupėjimą giliai pajuto krikščioniškieji mąstytojai, kaip prancūzas Gabrielius Marcel (pavaizdavo dramoje Sutrupėjęs pasaulis), popiežius Jonas Paulius II ir kiti. Popiežius Benediktas XVI dažnai nurodo reliatyvizmo diktatūros žalą.
Paneigęs ir atmetęs Dievą (sukarikatūrintą despotą Dzeusą) ateistas egzistencialistas Jean Paul Sartre absoliutina žmogaus laisvę (jo herojus Erestas tvirtina pats esąs laisvė: galįs būti, kuo tik nori, nes nėra Kūrėjo, kuris būtų kūręs būtybes su pastovia prigimtimi). Čia prasiveržia subjektyvus reliatyvizmas: žmogus, kaip geidžia, taip „kuria“ save patį ir savo „tiesą“.
Visos šios – ir kitos, panašios, „tiesos“ ne vien plaukioja šių laikų filosofijose ir mene, bet yra pritaikomos gyvenime. Populiari tapo Aynd Rand egoizmo dorybė – žinoma, nesivaržančiai naudojama žmonių santykiuose, versle, moralėje, lyties „revoliucijoje“. Populiarios „tiesos“ vilioja ir žaloja žmones, visuomenę. Žmogus, skubėdamas tapti laisvu „dievu“, nesubrendęs „perdega“ net kaip žmogus: bandęs numarinti Dievą, numarina save patį. Ši tiesa logiškai ir įtikinančiai atvaizduojama dr. Juozo Girniaus studijoje Žmogus be Dievo.

(3) Reliatyvizmo vaisiai
Reliatyvizmo vaisiai yra trumpalaikiškai „saldūs“ sau pačiam, bet karčiai atstumiantys kitus. Dėl to santykiai su kitais payra ir veda į anarchiją. Tai pailiustruojama dviem įvaizdžiais: reliatyvybių mišinyje žmogui nebelieka klausti, ar dar kas jį myli, o naujagimui nebetenka tikėtis, kad kas nors jį pasitiktų ar juo pasirūpintų. Ateistas Sartre realiai pavaizduoja savo galutinę išvadą pjesėje (angl. No exit, Nėra išėjimo): „Kiti yra pragaras“.

(4) Apsisprendimas pripažinti Dievą
Pastebėjęs nuolatinį konfliktą tarp Dievą pripažįstančiųjų ir nepripažistančiųjų, Dovydaitis pats tvirtai apsisprendė ir visus kvietė apsispręsti pripažinti g y v ą j į D i e- v ą su būtina sąlyga tapti g y v a i s Dievo galia, t.y. patirti tą tikrovę, kurią patyrė apaštalas Paulius: „Nebe aš, bet gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20; žr. Ateitis, nr. 1, 20 psl.).

(5) Šiluva
Lietuvių tautai bundant, 20-ajame šimtmetyje įvyko du atgimimai: tautinis ir katalikiškas. Katalikiškajame atgimime didelį vaidmenį suvaidino tuo metu susikūręs ateitininkijos sąjūdis. Jis turi istorinį ir dvasinį ryšį su 1608 metais Švč. Marijos ir Jos Kūdikio apsireiškimu Šiluvoje. (Plačiau apie šį ryšį – kitame Ateities numeryje.)

Norint būti ištikimiems Dievui, dera ir dabar, švenčiant Švč. Marijos Šiluvoje apsireiškimo 400 metų sukaktį, kreiptis širdimi į Šiluvą -- įsidėmėti ir vykdyti Jos žodžiais ir ašaromis išreikšą norą, kurį Ji anuomet nurodė – garbinti Jos dievišką Sūnų.

(6) Kaip siekiama Dievą nužudyti šiandien?
Imame du pavyzdžius. 2007 metų gruodžio 7 d. JAV-ėse buvo pradėtas rodyti naujas filmas Auksinis kompasas (The Golden Compass). Tai filmas, pastatytas pagal anglo ateisto Philip Pullman vaikams skirtų knygų trilogijos Jo tamsios materijos (His Dark Materials) pirmąją knygą. Nors knyga (ir filmas) „skirta“ vaikams, bet turinys visiškai ne vaikiškas. Jame sukrauti visi pagrindiniai ateistų argumentai prieš religiją, ir ypač – prieš krikščionybę: kad religija, o ypač krikščionybė, yra žalinga žmonijai. Tik tie argumentai įvilkti į fantazijos „vatą“, kad būtų užslėptai priimtinesni visiems. Viskas apverčiama aukštyn kojom: Dangaus Karalijos Visagalis Autoritetas (Dievo parodija) yra tironas, despotas. Prieš jį sukyla dangaus būtybės, įtaigojančios ir žmones nusimesti jungą, tapti laisvais – steigti demokratišką Dangaus Respubliką. Jaunutė dvylikametė Lyra, būsimoji „Naujoji Ieva“, įgyja auksinį kompasą, kuriuo ryšį palaiko sukilusios demokratinės būtybės. Ji su savo draugu Will Parry nepramatytai nužudo Dangaus Karalijos Autoritetą. Tuo būdu atsikratoma Despotu. „Naujajai Ievai“ įtakinga eksvienuolė Marija Malonė teigia, kad krikščionybė yra „klaida“. „Magisteriumas“ (katalikų Bažnyčios parodija) parodomas visame diktatūros ir inkvizicijos baisume. Aišku, kad visatos laiminga ateitis bus statoma demokratišku būdu ir be „sunaikinto“ Autoriteto ir be religijos. (Žinoma, čia minimas filmas ir tų knygų trilogija netrukus pasieks ir Lietuvą.)

Konkreti veikla prieš Kūrėją buvo nuspręsta Europos Sąjungoje prieš pat 2007 metų pabaigą. Dviejų trečdalių balsų dauguma buvo priimtas nutarimas ES priklausančiuose kraštuose daryti spaudimą, kad mokyklose nebūtų mokoma „teorija“ apie visatos sukūrimą. Taigi, tas spaudimas pasieks ir Lietuvą, kuri priklauso Europos Sąjungai.

Kiek daug darbo tiems, kurie pripažįsta g y v ą j į D i e v ą !


 

atnaujinta: 2007-12-19

Pradžia | Praeitis | Kasdienybe | Kūryba | Ateitis | Jungtys
Paieška | Pastabos | Naujienos | Kreiptis | Kalendorius

© 2007 m. Ateitis Foundation - tinklapiai, Voras

Rankraščiai taisomi redakcijos nuožiūra. 
Bendradarbių pasirašyti straipsniai nebūtinai reiškia redakcijos ar tinklavietės leidėjo nuomonę.
Tinklavietė nėra atsakinga už atspausdintos informacijos tikslumą.
Tinklavietės leidėjas yra Šiaurės Amerikos Ateitininkų Taryba.