Sąžinė ir autoritetas Bažnyčios istorijoje
Kalbėsiu apie sąžinę ir Bažnyčios autoritetą. Norėčiau pradėti su gerai
žinomu pasakojimu kaip tik ta tema. Tame pasakojime, Jėzus antrą kartą
ateina ant žemės Didžiosios Inkvizicijos metu ir skleidžia savo mokslą. Jis
yra Inkvizitoriaus areštuojamas ir įvyksta pokalbis. Inkvizitorius paaiškina
Jėzui, jog paprastam žmogui Jo mokslas neša tik kančią, o ne laimę.
Paprastas žmogus tikrai nenori sąžinės laisvės nes ta laisvė neša
atsakomybę. O atsakomybė susijusi su priekaištais, sąžinės graužimu ir
liūdesiu. Verčiau, žmogus norėtų kad Bažnyčia ant savo pečių pasiimtų
atsakomybę už keblius moralinius sprendimus. Tuo būdu, Bažnyčios
hierarchija, būdama atsakinga už sprendimus, galėtų kentėti gailestį ir
sąžinės graužimą, o žmogus galėtų būti nelaisvas savo sprendimuose,
palenkdamas juos hierarchijos valiai, bet užtat būtų laimingas. Išgirdęs
Inkvizitoriaus aiškinimą, Jėzus tylus ir nuliūdęs grįžta atgal į dangų ir
daugiau nebeskelbia savo mokslo.
Dostoevskio Didysis inkvizitorius dramatiškai pailiustruoja dvi priešingas
linkmes Katalikų Bažnyčios istorijoje. Iš vienos pusės, Kristaus mokslas
duoda žmogaus sąžinei pirmenybę moraliniuose sprendimuose. Kristus davė mums
Naująjį Testamentą, kuris mus išlaisvino iš Senojo Testamento varžtų.
Naujasis Testamentas moko tik vieną mylėti Dievą ir, kas yra tam tolygu,
mylėti artimą, kaip pats save. Tai yra išlaisvinimas ta prasme, kad įgalina
(ir įpareigoja) kiekvieną atsižvelgti į savo paties sąžinę, darant
dorovinius sprendimus. Iš kitos pusės, bažnyčios hierarchija jaučia
atsakomybę už Bažnyčią, kaip žemišką organizaciją. Organizacijai reikia rėmų
ir pažiūrų vientisumo, kurie duotų nariams identitetą ir paženklintų juos,
kaip tos, o ne kitos, organizacijos nariais. Todėl hierarchija, kaip Didysis
Inkvizitorius, vengdama chaoso kuris grąsintų išnykimu, nori kontroliuoti,
ką žmogaus sąžinė diktuoja.
Trumpai nužvelgiant Bažnyčios istoriją, lengva rasti abi šias linkmes
įvairiuose Bažnyčios laikotarpiuose. Iš pat pradžių, kai Bažnyčia buvo dar
jauna, ji labai vertino pasauliečių nuomonę ir dažnai atsiklausdavo jų, ką
jie galvoja įvairiais klausimais. Pirmuosiuose Bažnyčios istorijos
šimtmečiuose, net vyskupai ir diakonai būdavo pasauliečių išrenkami. šv.
Kiprijonas, gimęs 200 metų po Kristaus, pakartotinai rašė, jog svarbiuose
klausimuose jis visada apklausinėja, ką galvoja pasauliečiai ir nieko
nedaro, kol neturi jų pritarimo.
1500 metų po Kristaus buvo iškilęs neaiškumas apie tai, kuo remtis kunigui,
klausančiam išpažinčių, jei apie iškeltus moralės klausimus nėra sutikimo
Bažnyčioje. Ar jam remtis daugumos teologų nuomone? Jei žmogaus sprendimas
priešinasi daugumos nuomonei, ar sulaikyti išrišimą? Ar verčiau pripažinti,
jog mažuma gali turėti tiesą savo pusėj? Tuo atveju, nepaisant savo
asmeniškų įsitikinimų ir daugumos mąstytojų nuomonės, ar duoti išrišimą
žmogui, kuris remiasi mažumos požiūriu? Domininkonai rėmė pirmąjį žvilgį. Jų
nuomone, leisti žmogui pačiam spręsti ką daryti ir rinktis tarp mažumos ir
daugumos nuomonės nepriimtina. Tai tolygu sauvaliavimui. žmonės turėtų
elgtis taip, kaip jie mokomi, o ne taip, kaip jie patys sprendžia. Jėzuitai,
priešingai, skelbė, jog žmogaus sąžinė turi pirmenybę. Ne daugumos nuomonė,
o žmogaus sąžinė turi spręsti, kur yra tiesa moraliniuose sprendimuose, nors
ta sąžinė gali ir klysti. Jie mokė, jog ten kur yra abejonė, yra laisvė
pačiam apsispręsti.
Tas ginčas tęsėsi net 200 metų. Pagaliau, 18-tame amžiuje, atsirado
Domininkonų mokinys, kuris įtikino Bažnyčią paskelbti galutinį sprendimą
šiuo klausimu ir duoti dvasiškiams gaires pagal kurias duoti išrišimą. Tai
buvo šv. Alfonsas Liguori. Kadangi jis buvo Domininkonų mokinys, manytumėt,
kad jis būtų apsisprendęs ne už sąžinės laisvę, o verčiau už Domininkonų
mokomą discipliną ir klusnumą Bažnyčios mokymams. Tačiau taip nebuvo. Šv.
Alfonsas pajuto jėzuitų mokymo artumą Kristaus mokslo esmei ir, turėdamas
daug patirties išpažinčių klausyme, pasirūpino, kad Bažnyčia priimtų jėzuitų
liberalesnį mokymą. Tai reiškia, jog kunigas negali sulaikyti nuodėmių
išrišimo nepaisant to, kad žmogaus dorovinis nusistatymas priešingas
daugumos teologų nuomonei.
Asmeninės sąžinės pirmenybę taip pat patvirtino Vatikano II suvažiavimas,
kuris, sušauktas Popiežiaus Jono XXIII-čiojo, įvyko 1962-tais metais.
Suvažiavimo pareikštas tikslas atidaryti Bažnycios langus, kad
pasauliečiai galėtų žvelgti į vidų, o dvasiškiai į lauką. Tai primena
švento Kiprijono pareiškimą, jog reikia atsižvelgti į pasauliečių nuomonę
visuose svarbiuose klausimuose ir gauti jų sutikimą. štai keletas ištraukų
iš to suvažiavimo darbų: Leiskite visiems, pagal jiems duotas dovanas,
turėti pilną laisvę
netgi apreikštos tiesos teologiniuose aiškinimuose.
(Numeris. 4, Dekretas apie ekumenizmą.) Tame pačiame dekrete buvo taip
skelbiama: Bet jų pagrindinė pareiga yra atsargus ir nuoširdus įvertinimas
to, kas turi būti pačioje Katalikų Bažnyčioje padaryta ar atnaujinta, kad
jos gyvenimas galėtų aiškiau ir ištikimiau liudyti mokymus ir institucijas,
kurias paveldėjo iš Kristaus per Apaštalus. Dar viena citata iš Vatikano II
suvažiavimo: šis Vatikano suvažiavimas taip pat išpažįsta savo tikėjimą,
kad šios pareigos krenta ant žmogaus sąžinės
Tiesa negali būti priverstinė,
nebent tik per savo esmę kaip tiesa, nes ji ateina į protą iš karto tyliai
ir galingai. (Numeris 1 ir 2, Deklaracija apie religinę laisvę) štai
paskutinė citata kurią noriu iškelti iš Vatikano II suvažiavimo darbų:
Tiesos ieškojimas turi būti vykdomas
laisvai ir su dialogu
žmogus turi
ištikimai klausyti savo sąžinės, ypač religiniuose dalykuose. (Numeris 3,
Deklaracija apie religinę laisvę.)
Sąžinės pirmenybę taip pat patvirtino Bažnyčios kanonai, kurie buvo surašyti
1983-čiais metais. Pavyzdžiui, ten rašoma, jog
katalikai turi teisę ir
netgi pareigą pasakyti savo nuomonę apie dalykus, kurie liečia Bažnyčios
gėrį ir jie turi teisę klausti klausimus ir išreikšti savo nuomonę apie
dalykus, apie kuriuos jie nusimano. (Kanonai 212,3 ir 218)
O dabar nusekime priešingą giją, tą Didžiojo Inkvizitoriaus polinkį
absoliučiai diktuoti tiesą ir reikalauti sąžinės paklusimo Bažnyčios
mokymams. Kryžiaus karai ir 15-tame amžiuje prasidėjusi inkvizicija
Ispanijoje gal garsiausi pavyzdžiai Bažnyčios polinkio į absoliutizmą ir
sąžinės laisvės paneigimą. Vėliau, religinės laisvės klausimui užvirus
pasauliečių tarpe, gale 18-to ir pradžioj 19-to amžiaus Popiežius Grigorijus
XVI taip pareiškė: Iš to supuvusio indiferentizmo šaltinio išteka
absurdiška ir klaidinga nuomonė, geriau tariant, beprotystė, kad sąžinės
laisvė turi būti paskelbta ir apginta visiems. (Numeris 14, enciklika
Mirari vos (apie liberalizmą ir religinį indiferentizmą))
19-to amžiaus antroje pusėje Popiežius Pius IX sušaukė Bažnytinį suvažiavimą
Vatikane. Reikšminga, jog tai pirmasis suvažiavimas, įvykęs Vatikane. Tai
darydamas, popiežius norėjo sustiprinti Bažnyčios centrinę valdžią ir
organizacinę struktūrą. Suvažiavimas taip pareiškė:
kad tikintieji galėtų
būti vieningi ir nesusiskaldę, ir, pasiskleidę po visą pasaulį galėtų
gyventi visų laikų tikėjimą komunijos vienybėje, Kristus įsteigė per Petrą
matomą ir nepanaikinamą Savo Bažnyčios vienybės principą. Tuo būdu,
suvažiavimas norėjo sustiprinti Katalikų Bažnyčią, pabrėždami tęstinumą tarp
Petro ir visų popiežių. Suvažiavime buvo pirmą kartą pareikšta, jog
popiežius, būdamas Petro vietininkas, gali skelbti tiesą be klaidos, tiesą,
kuri negali būti pakeista ir kurią visi katalikai turi tikėti. Taip skelbta
tiesa vadinasi ex cathedra, t.y., iš kėdės.
Reikia paminėti, jog popiežiai vengia naudoti ex cathedra pareiškimus.
Turbūt dauguma teologų sutiktų, jog ex cathedra buvo naudojamas tik du
sykius būtent, paskelbiant dvi Marijos šventes. šis ex cathedra vengimas
pabrėžia įtampą tarp centralizmo ir liberalesnio žvilgio į sąžinės laisvę
Bažnyčios hierarchijoje.
Paskutinis pavyzdys polinkio į centralizmą ir absoliutizmą, kurį noriu čia
iškelti įvyko 20-tame amžiuje. 1968-tais metais Popiežius Paulius VI išleido
encikliką Humanae Vitae kurioje, tarp kitko, jis paskelbė, jog tie, kurie
naudoja kontraceptines priemones nusižengia dorovei. šis jo mokymas
susilaukė daug kritikos katalikų tarpe. Vyskupai paprašė, kad komisija būtų
sukurta šiam klausimui toliau gvildenti. Paulius VI sukūrė vyskupų komisiją,
paskirdamas jai vyskupus, kurie rėmė jo nuomonę. Nepaisant komisijos
sudėties, komisija rekomendavo, kad popiežius pakeistų savo mokymą. Tačiau
popiežius savo mokymo nepakeitė, o verčiau jį pakartojo. Teologai ir seselės
bei dvasiškiai kurie nesutiko su Popiežiaus Pauliaus VI-jo enciklika Humane
vitae buvo griežtai pamokyti ar nubausti. Vienas pavyzdys yra Sisters of
Mercy vienuolės, kurios, pasiremdamos Vatikano II raginimo artimiau su
pasauliečiais bendrauti ir gerbti sąžinės laisvę, neturtingom moterim
padėdavo sutrukdyti pastojimui. Joms buvo Vatikano uždrausta tai daryti.
Seselė Mansour, tos vienuolijos narė, buvo paskirta Michigan valstijos
socialinių reikalų vedėja. Popiežius pareikalavo, kad ji pasitrauktų iš tų
pareigų nes tas departamentas finansavo abortus. Seselė Mansour atsisakė
pasitraukti iš pasaulietiškų pareigų ir buvo iš vienuolijos pašalinta.
Pasaulinio garso katalikui teologui Hans Kung, pareiškusiam, jog popiežius
gali daryti klaidas, buvo atimta Vatikano teisė mokyti kaip katalikas
teologas. Kunigas Maguire, dėstęs Marquette universitete ir tapęs įtakingu
kalbėtoju, staiga pradėjo nebegauti kvietimų skaityti paskaitas.
Tuo baigiu istorinę apžvalgą. Manau, kad aišku, jog Bažnyčios istorijoje iki
pat XXI-to amžiaus galime rasti du gan priešingus nusistatymus sąžinės
pirmenybės klausimu.
Pasaulis ir Bažnyčia mūsų laikais
Dabar žvilgterkim į mūsų laikų pasaulį, į moralinius klausimus, kurie
iškilę paskutiniu metu, ir į Bažnyčios reagavimą į tuos klausimus. Stenkimės
suprasti kuris iš tų dviejų nusistatymų dominuoja Bažnyčios hierarchijoj
mūsų laikais.
Mokslininkų patirta, jog gemalo ląstelės gali būti naudingos, gydant tokias
ligas, kaip diabetas ir Alzheimeris. Naudodami gemalo ląsteles, mes gemalą
sunaikiname, bet tai darome, norėdami išgydyti milijonus sergančių žmonių.
Ar tai darydami, elgiamės dorai, ar nedorai? Korėjos mokslininkai yra sukūrę
žmogaus kloną, kurio ląsteles tikimasi naudoti tam žmogui gydyti parūpinant
jam sveikų smegenų ar kitų reikiamų ląstelių. Ar pats klonavimas pažeidžia
dorovę? Ar klono išnaudojimas ir sunaikinimas yra nedoras elgesys, tolygus
žmogaus išnaudojimui ir nužudymui? Kadangi neaišku, ar klonas galėtų
išsivystyti į žmogų, ar tai mažesnė nuodėmė, negu natūraliai sukurto gemalo
sunaikinimas? Dažniausiai šie klausimai atsiremia į vieną ir tą patį
klausimą, kuris jau buvo keliamas tris šimtus metų po Kristaus mirties,
būtent, ar vieno mėnesio gemalas yra lygus, teisių atžvilgiu, devynių
mėnesių gemalui ar gimusiam kūdikiui?
šv. Augustino laikais, 350 metų po Kristaus, abortas buvo labai paplitęs
dėka paleistuvavimo. Augustinas, kovodamas prieš tų laikų palaidumą,
pareiskė, jog abortas nuodėmė, tačiau ne tokia rimta nuodėmė, kaip
paleistuvavimas. Moteris, kuri gauna abortą todėl, kad tiesiai nebepajėgtų
išlaikyti dar vieną vaiką, nenusideda mirtinai, anot šv. Augustino. Tačiau
moteris, kuri gauna abortą tam, kad paslėptų savo neištikimybę vyrui, padaro
mirtiną nuodėmę. Jis prisipažino, jog jam neaišku, kada gemalas įsigyja
sielą ir tampa žmogumi, išreikšdamas viltį, jog po mirties Dievas įformins
gemalą ir duos jam sielą.
šv. Tomas Akvinietis, gyvenęs 1250 metų po Kristaus, pareiškė jog gemalas,
dar nepasiekęs 40 dienų neturi sielos. Todėl tokio gemalo sunaikinimas
neturėtų būti laikomas mirtina nuodėme. Keleta šimtmečių, nuosekliai sekdama
Akviniečio aiškinimus, Bažnyčia mokė, jog negalima krikštyti mirusio gemalo,
kuris dar neturi žmogaus formos, kadangi tai nėra žmogus. Sixtaus VI-to
1588-tais metais išleistas Bažnyčios kanonas, skirdamas ekskomunikacijos
bausmę už abortą, buvo pakeistas Grigorijaus XIV-to 1591-tais. Buvo pridėtas
paaiškinimas, jog gemalas tik po 40-ties dienų tampa žmogum su siela.
1869-tais Pijus IX-tasis atėmė šį paaiškinimą, pareikšdamas, jog gemalas
įgyja sielą tuo momentu, kai kiaušinis yra apvaisintas. Popiežius Jonas
Paulius II-sis patvirtino jo pareiškimą 1995-tais metais enciklikoj Gyvybės
evangelija. Reiškia, bet kuris gemalas yra pilnateisis žmogus ir jo
sunaikinimas yra lygus žmogaus nužudymui, o gemalo ląstelių naudojimas yra
lygus žmogaus išnaudojimui, jo nužudymui kitų naudai. 2001-mais metais
Vatikanas išleido trumpą pasisakymą apie žmogaus klonavimą, būtent, kad
klonas yra lygus žmogui, taip kaip ir normaliai sukurtas gemalas. Taip pat
Vatikanas pareiškė, jog klonavimas mirtinai nusižengia dorovei, kaip ir
klono išnaudojimas bei sunaikinimas.
Atkreipkim dėmesį ne tiek į šių mąstytojų atsakymus, bet verčiau į jų
atsakymo būdą. Augustinas ir Akvinietis panagrinėja įvairias aplinkybes ir
duoda salygotą atsakymą į aborto moralumo klausimą, išreikšdami nuomonę, kad
abortas yra blogas, tačiau gali būti aplinkybių ar motyvacijų, kurios
palengvina nusidėjimą. Abortas tam, kad nuslėpti neištikimybę mirtina
nuodėmė ne dėl paties aborto, bet dėl motyvacijos. Pijus IX ir Jonas Paulius
II-sis, priešingai, suprastina klausimą, nesutinka, kad gali būti aplinkybių
ar motyvacijų, kurios abortą padarytų mažiau smerktinu už abortą, daromą,
paleistuvystei paslėpti. Jie pareiškia, jog jų mokymas yra be abejonės
teisus. Neiškelia jokių skirtingų nuomonių (pvz., kad ir Augustino,
Akviniečio, Grigorijaus XVI ir aibės kitų). Priešingai, pareiškia, jog jo
skelbiama tiesa pilnai derinasi su Bažnyčios minčių tradicija ir šioj
tradicijoj išreikštom nuomonėm. Jis encikliką užbaigia ragindamas visus
katalikus mąstytojus ir profesorius skelbti, būtent, tik jo pristatytą
mokymą šiais klausimais, o ne kokias skirtingas asmeniškas nuomones (ar,
reiktų pridėti, Augustino, Akviniečio ir kitų katalikų mąstytojų nuomones).
Reikia prisiminti, jog šis raginimas netuščias jis primena Bažnyčios
reakciją į Sisters of Mercy, Kung ir kunigo Maguire veiklą. Atsižvelgiant į
tą reakciją, įvykusią prieš mažiau negu 50 metų, kiek teologų išdrįs
pasisakyti prieš Popiežiaus nuomonę? Ir ką tai reiškia apie sąžinės laisvę?
Manau, kad sutiksime, jog po Jono XXIII, Bažnyčios hierarchija labiau
panašėja į Didįjį Inkvizitorių, negu į šventą Kiprijoną.
Kadangi mes užaugę, daugumoj, XX-jo amžiaus antroj pusėj, t.y., po 1962-tais
Jono XXIII sušaukto Vatikano II suvažiavimo, gali mums atrodyti, jog taip
turi būti. Gali atrodyti, jog Vatikanas turi teisę pareikalauti, kad
katalikai neabejotų tuo, ką popiežius moko ir neprieštarautų jo mokymams.
Tačiau tikiu, jog mūsų trumpa ekskursija į Bažnyčios istoriją parodo, jog
absoliutizmas nėra būtinas Katalikų Bažnyčios bruožas, o verčiau specifinių
laikotarpių, aplinkybių ir vadovaujančiųjų asmenybių pasekmė.
Moralinė tiesa, sąžinė ir autoritetas
Dabar truputį pafilosofuokime. Sąžinės pirmenybės ir absoliutizmo
prieštaraujančios gijos Bažnyčios istorijoje primena du priešingus žvilgius
į tiesos esmę filosofijos istorijoje, būtent, absoliutizmą ir reliatyvizmą.
Absoliutistai teigia, jog yra tik viena tiesa ir ji absoliučiai galioja
visiems, nesvarbu kokios būtų aplinkybės. Reliatyvistai teigia, jog tiesa
priklauso nuo kultūros ar visuomenės. Vienoj kultūroj vienoks elgesys gali
būti laikomas doru, o kitoj kultūroj tas pats elgesys gali buti laikomas
nedoru. Abu sprendimai teisingi. Jie neprieštarauja vienas kitam kadangi
tiesa yra teisinga tik kultūros ar visuomenės kontekste.
Panašiai skirtingai galima aiškinti ir autoriteto bei sąžinės sąvokas. Jei
tikima, jog tiesa yra viena ir absoliuti, tai autoritetas yra tas, kuris ta
tikrąją tiesą pažįsta. O religiniuose ir moraliniuose reikaluose, kas, jei
ne Bažnyčia, gali būti tas autoritetas? Panašiai, jei autoritetas yra tasai,
kuris pažįsta tikrąją tiesą, paprastam žmogui nereikia tos tiesos įvertinti.
Jis turi ją priimti, kaip tiesą. Sąžinė šiame požiūryje turi pasyvų
vaidmenį, būtent, klausti Ar aš elgiuosi pagal Bažnyčios mokymus? O jei
tiesos samprata yra reliatyvistinė, tai autoritetas pasidaro tasai, kuris
geriausiai pažįsta visuomenę ir jos moralines pažiūras. šitokioj tiesos
sampratoj dvasiškiai neturi ypatingos autoriteto rolės. Ją verčiau turi
antropologai ir sociologai. Vėl, sąžinė turi pasyvų vaidmenį, būtent,
klausti Ar aš elgiuosi pagal mano visuomenėje priimtas elgesio gaires?
Pagrindinė problema su absoliutistine ir reliatyvistine tiesos, autoriteto
ir sąžinės sampratomis yra ta, kad neišaiškina kuria prasme žmogus gali būti
laikomas atsakingas už savo elgesį. šios sampratos nepripažįsta žmogaus
sąžinės pajėgumą įvertinti alternatyvus ir daryti moralinius sprendimus.
Prisiminkime Popiežiaus Grigorijaus XVI-jo griežtą pasisakymą, kad tik
katalikų tikėjimas gali vesti į išganymą. Tas mokymas buvo pakeistas
Vatikano II suvažiavime. Dabar mokoma, jog žmogus, kuris ne dėl savo kaltės
nepriklausė Katalikų Bažnyčiai, vis dėlto gali būti išganytas. Kodėl buvo
pakeistas šis mokymas? 15-tame ir 16-tame amžiuose, kai europiečiai pradėjo
daugiau ir daugiau keliauti ir susipažino su įvairiomis nekrikščioniškomis
kultūromis, imta šiuo mokymu abejoti kadangi tiek daug žmonių neturėjo net
galimybės pažinti Kristaus tiesą prieš mirštant. O tos abejonės iškilo
kadangi žmonės turi sąžinę, kuri gali nepasyviai reaguoti į Bažnyčios
mokymus ir juos įvertinti, kartais juos ir atmesdami. Panašiai atsitiko su
Pijaus IX-to mokymu 1866-tais, jog vergija neprieštarauja Dievo įsakymams
(Pamokymas 20, 1866). žmonės ėmė suprasti, jog tai klaidinga mąstysena. Tas
mokymas buvo pakeistas Vatikano II-jo suvažiavime (Gaudium et Spes, 27,
29)
Yra ir trečias požiūris į moralinės tiesos esmę. šiuo požiuriu, tiesa
palyginama su svogūnu. Yra tik viena tiesa tai svogūno branduolys. Tačiau
yra daug skirtingų būdų prie tos vienos tiesos prieiti. šiuo požiūriu
žmogaus sąžinė nėra pasyvi moralinės tiesos atžvilgiu. Ji pajėgia skirtingas
pažiūras įvertinti ir spręsti, kiek jose yra tiesos. žmogus gali daryti
klaidas, kuriančias kitiems kančią, o jam pačiam keliančias gailestį. Per
savo ir kitų kančias jis gali priartėti prie tiesos. Autoritetas šiuo
požiūriu yra tasai, kuris padeda jam vystyti sąžinės jautrumą, padeda žmogui
atrasti kelią į tiesą, tuo pačiu leidžia jam mokytis iš savo klaidų.
Grįžkime prie Didžiojo Inkvizitoriaus pasakojimo. Jėzus norėjo būti tasai
autoritetas, kuris mums padeda prieiti prie tiesos. Jis save vadino Geruoju
Ganytoju, kuris veda mus prie tiesos ir atleidžia mums, kai gailimės, padarę
klaidas. Tačiau Inkvizitorius Jėzui paaiškino, jog paprasti žmonės nenori
tos atsakomybės ir sąžinės graužimo, kurie neatskiriamai surišti su sąžinės
laisve.
žmogui, ieškančiam tiesos, nereikia autoriteto, kuris atsakymą pats žino, o
verčiau reikia tokio autoriteto, kuris padės jam pačiam tą atsakymą rasti.
Absoliutisto polinkis yra priversti žmogų priimti Bažnyčios mokslą. žinia,
jog prievarta naudojama ten, kur nėra sutikimo ir nėra demokratijos. Toks
privertimas griauna Bažnyčios moralinį autoritetą nes parodo, kad negali
žmogaus įtikinti, nepajėgia jį vesti prie tiesos.
Užbaigdama trumpai suglausiu iškeltas mintis. Ginčai apie moralinius
klausimus biologijoje ir medicinoje, iškilę per paskutinius 50 metų, nėra
nauji, taciau ginčų nuotaika, pasižyminti sąžinės negerbimu bei
absoliutizmu, būdinga mūsų laikams. Reikėtų pasimokyti iš mūsų Bažnyčios
istorijos ir grįžti prie tos krikščioniškos meilės ir sąžinės gerbimo kurie
turėtų mus, kaip Kristaus sekėjus, paženklinti.
Dr. Mirga Girniuvienė
2005 m. liepos mėn. 2 d.
|
