Šalkauskio gyvos dvasios sąjūdis

Jo reikšmė Ateitininkijos mąstymo praeityje ir ateityje

Stasys Šalkauskis, nors ir nėra ateitininkijos tėvas ar kūrėjas, dar tebėra ateitininkijos istorijoje žinomiausias jos ideologas bei jos pagrindinis organizacinės struktūros architektas. Stasio Šalkauskio asmenybė svarbi ne tik ateitininkijai bet ir lietuvių tautos intelektualinei bei kultūrinei praeičiai kaip Lietuvos XX amžiaus žymiausias katalikų intelektualų vadovas . Tris metus prieš savo mirtį Šalkauskis pradėjo puoselėti jam pačiam visai naują ir nūdien ateitininkijai primirštą skirtingą tikėjimo išpažinimo bei religinės veiklos sampratą, kurią jis pavadino “Gyvosios Dvasios Sąjūdžiu”. Šalkauskiui bei jo Gyvosios Dvasios pasekėjų unikalus visuomeninis bandymas buvo pakirstas Šalkauskio mirtimi, kataklizminiu Antruoju Pasauliniu Karu bei komunistinio rėžimo sriautu.Visgi verta nūdien ateitininkijai suprasti bei išgvildenti Šalkauskio “Gyvosios Dvasios Sąjūdžio” bruožus bei ypatybes ir pažvelgti, ar šio lietuvių tautos milžino dvasinio mąstymo kulminacija tebeturi kokio aktualumo mums ateitininkams bei katalikams, stengiantis suformuluoti ateitininkijos viziją bei nustatyti lietuvių katalikų veiklos strategiją XXI amžiuje.

Kad tinkamai suprastume Šalkauskio “Gyvosios Dvasios Sąjūdžio” koncepciją, verta pažinti 1937 – 1938 m. idėjines bei kultūrines aplinkybes Europoje: bedieviai naciai Vokietijoje kontroliuoja visuomenės intelektualinį bei kultūrinį gyvenimą, katalikiškos Italijos valdžią dominuoja fašistai, Ispanijoje vyksta žiaurus pilietinis karas, o rytuose ateistinėje Sovietų Sąjungoje, dechristianizacijos imperijoje, Stalinas sufabrikuoja bylas ir vykdo visuomenės “valymus”ir žudymus. Pačioje Lietuvoje Smetonos valdžia toliau varžo ateitininkų veiklą, ypač moksleivių bei diskriminuoja katalikus intelektualus veikėjus ir cenzūruoja jų spaudą. Šalkauskis baiminasi, kad modernioji civilizacija stumia žmogų į sugyvulėjimą. Ar katalikiškoji visuomenė atlaikys Lietuvoje agnosticizmo ir bedievystės idėjinę ir kultūrinę besiplečiančią ofensyvą Europoje? Kaip įžvalgus ir patyręs visuomeninių judėjimu taktikas ir katalikų veikėjų rikiuotojas prof. Šalkauskis apžvelgia savo mokinių ir abiturientų eiles bei savo ateitininkijos studentų bei sendraugių grupuotes. 1938 m. išvakarėse Šalkauskis jaučia, kad plačioji Lietuvos visuomenė krypsta į sekuliarizmą, o jos katalikų bendruomenė – pilka, be dvasios, be iniciatyvos, inercinė. Pagal Šalkauskį Lietuvos katalikai yra apsnūdę, neveiklūs, be entuziasmo, o katalikų bažnyčioje yra rimtų trūkumų - neišvystytas Šv. Dvasios kultas, stokojama pamaldumo, kunigų seminarijose pasigendama gyvosios dvasios. Taip pat kai kuriems kunigams bei mokyklų ir jaunimo organizacijų kapelionams stinga gyvosios dvasios, katalikiškos organizacijos neaktyvios, jų galia iliuzinė ir jų vadai silpni. Šalkauskis taip pat stebi stipriai pagausėjusią ateitininkų studentiją, nes jo eroje ateitininkų skaičius labai daugėja, ir dvidešimtojo amžiaus ketvirtame dešimtmetyje ateitininkai tampa dominuojanti intelektualinė jėga Nepriklausomoje Lietuvoje. Vis dėlto Šalkauskiui atrodo, kad ateitininkų studentijos krikščioniškas užsidegimas yra per menkas. Ne paslaptis, kad idealistas Šalkauskis statė aukščiausius reikalavimus ne tik sau asmeniškai, bet ir visiems ir tuo labiau buvo gana kritiškas ir sau ir kitiems.

Šalkauskis rašo: “Savo pajėgomis visai...nepasitikiu, nes, matyt, visų mano nepasisekimų pagrindinė priežastis glūdi manyje pačiame...” (Tiesos kelias. 1938, Nr. 6, p. 419). Profesorius pradeda gilintis į Šventąjį Raštą, į Šventosios Dvasios bei Šventosios Trejybės teologiją ir atranda maldos gelmę. 1937 m. jis pasišaukia jauną kunigų seminarijos profesorių ateitininką kun. Stasį Ylą, kad jis (Yla) supažindintų jį su “naująja” pastoracine teologija bei Vakarų Europos katalikų akcijų sąjūdžių naujausia metodika. Naudodamas Ylą kaip savo asmeninį intelektualinį koreferentą, Šalkauskis pradeda lipdyti naują dvasinį judėjimą. Šalkauskio plunksna pradeda berti straipsnius, beveik desperatiškai bandant įtvirtinti ir subrandinti šį judėjimą, kurį jis pavadina Gyvosios Dvasios Sąjūdžiu (GDS). Šio judėjimo ypatinga asmeninė reikšmė Šalkauskiui atsispindi šiuose jo žodžiuose: “Tiek mano sumanymų, planų, vajų, sistemų pasiliko balsu, šaukančiu dykumoje, kad, keldamas aikštėn Gyvosios Dvasios Sąjūdžio klausimą, maniau sau: na, tai jau bus paskutinis mano bandymas.” (Tiesos kelias. 1938. Nr. 6, p. 419).

GDS-iu Šalkauskis nenori kurti naujos organizacijos. Jis siūlo jungtis ateitininkams, kitoms katalikiskoms organizacijoms ir plačiąjai katalikų visuomenei į bendrą judėjimą.

Gyvosios Dvasios Sąjūdis - kas tai buvo?

Šalkauskis įsivaizdavo GDS kaip Šventosios Dvasios vedamą judėjimą, kuriame jos paveikti nariai per gilia maldą, per kontempliaciją, per Šventojo Rašto studiją ir pažinimą burtūsi į entuziastų telkinį, kuris uždegtų Lietuvos visuomenę Kristaus ir Šventosios Dvasios dvasia. GDS vestų jos vis daugėjančius narius į gilesnį tikrą tikėjimą, tuo būdu transformuojant lietuvių tautą į sutelktinę, Dievui tarnaujančią ir už Dievą kovojančią, tautą. Tokiam judėjimui perėmus Lietuvą, dvasiniai transformuota lietuvių visuomenė tada taptų tą kibirkštis ir ta krikščioniška liepsna kuri galėtų plėstis net už Lietuvos ribų.

Kokie yra GDS bruožai? Viename straipsnyje Šalkauskis išvardina šiuos GDS principus: universalumas, pozityvumas, krikščioniškas humanizmas ir Šventosios Dvasios kultas (Tiesos kelias, 1938, Nr2, p112 – 119). Kitame straipsnyje jis pristato dar kitus principus: vaizdingumas, gyvumas, gyvenimiškumas, nuoširdus pergyvenimas, vertingumas ir veiklumas (Tiesos kelias, 1938, Nr. 5, p361-363). Dar kituose straipsniuose jis apibudina GDS kaip sielos degimą ar dvasinę įtampą, nukreiptą į idealo siekimą. GDS spindi dvasinis judrumas ir jaunatvė, optimizmas ir entuziazmas, katalikiška iniciatyva, akcija ir aktyvumas. Lietuvių tautos istorijos raidoje pagal Šalkauski GDS taptu lietuvių tautos doriniu atgimimo sąjūdžiu (Tiesos kelias, 1938, Nr. 6, p. 419-421).

Kokie yra GDS šaltiniai? Yra trys, būtent: Šventosios Dvasios kultas (pagal Šalkauski “kardinalinis principas”), šv. Evangelija ir malda. Dalis ar didelė dalis Šalkauskio inspiracijos kyla iš šv. Evangelijos, kurią jis pradeda giliai studijuoti. Šalkauskis rašo: “Šv. Rašte patirsite Jėzaus Šviesos potvinį.” Analizuojant šį ypatingą šaltinį, prisiminkime, kad Apaštalų Darbų knyga pabrėžia Šventosios Dvasios vaidmenį.

Toji knyga atpasakoja, kaip Bažnyčia buvo įsteigta Šventosios Dvasios Sekminių dieną ir kaip šv. Petras, kiti apaštalai bei šv. Paulius suformavo Bažnyčią į nesustabdomą, neįveikamą pasaulinę Kristaus bendriją. Čia atpasakojami atvejai, kai Petras ir kiti apaštalai kalba žmonių masėms, kurios tada nusprendžia krikštytis ir stoti į Bažnyčios eiles - “Tą dieną prisidėjo (krikštijosi) prie jų apie trys tūkstančiai.” (Apd 2, 41) arba “Dievo žodis klestėjo ir mokinių skaičius Jeruzalėje greitai augo.” (Apd 6, 7). Istorine prasme tokie masiniai atsivertimai tikrai turėjo įvykti, turint omenyje, kad per tris šimtus metų Bažnyčia išaugo nuo 12 narių, apaštalų, iki Romos Imperijos perėmimo. Mes katalikai tikime į Šv. Trejybę. Šv. Dvasia nedingo ir tebėra ta pati, kokia buvo prieš 2000 metų. Supraskime, kad tokia Šv. Dvasios galia reiškėsi praeityje, tad tokia dvasinė ugnis galėtų vėl perliepsnoti Europą. Šalkauskis, be abejo, ryžosi tą suliepsnojančią kybirkštį įžiebti Lietuvoje. Aišku, tai ne poros metų procesas.

Iš ko kyla Gyvoji Dvasia? Iš Šalkauskio raštų matome, kad Gyvoji Dvasia veržiasi iš žmogaus sielos. Gyvoji Dvasia yra veikiama Šv. Dvasios per savo M a l o n ę, per šv. E v a n g e l i j ą ir per M a l d ą. Gyvoji Dvasia tada toliau tobulina žmogaus sielą, iš kurios ji kyla. Šalkauskis pramatė, kad Gyvoji Dvasia, veiksianti per visas svarbiąsias visuomenės institucijas, per kūrybą ir kultūrą, per specialius laikraščius, per tinkamai paruoštus kunigus, kurie dvasiniai uždegtų savo parapijiečius, per kapelionus, kurie paveiktų mokyklas bei jaunimo organizacijas.

Kitas įdomus GDS mąstymo bruožas yra Šalkauskio atsižvelgimas į žmogaus psichologiją ir jausmus, formuojant šį sąjūdį. Jis pabrėžia gyvumo ir gyvenimiškumo bei nuoširdaus pergyvenimo principus. Kitame straipsnyje (Tiesos kelias, 1938, Nr6, p419-421) jis pabrėžia emocinį nusiteikimą kilniųjų idealų meilei. Propaguojant gyvąjį tikėjimą, Šalkauskis jau atsižvelgia į asmens jausmus ir psichologiją.

Skirtingi ankstyvojo ir vėlyvojo Šalkauskio samprotavimo bruožai

Ateitininkijos intelektualinėje istorijoje Šalkauskis tradiciškai suprantamas kaip filosofas, giliausiai paveiktas krikščioniško parancūzų rašytojo Ernesto Hello ir platonisto rusų filosofo – mistiko Vladimiro Sergejevičio Solovjovo. Galiausiai Fribourgo universitete, Šveicarijoje, susipažįsta su Aristotelio ir šv.Tomo Akviniečio scholastine galvosena, juos visus sintezuoja ir išvysto naują, dinamišką, krikščioniską filosofiją, kurioje jis atranda Kristų. Atradus Kristų, Šalkauskiui baigiasi jam pačiam kartais gazdinantis dvasinis klajojimas studijų metu, šiek tiek Fribourge, o ypač Maskvoje klestinčiame nihilizme. Jaunam Šalkauskiui kyla vizija, kad jam pažįstamas jaunas ateitininkų sąjūdis galėtų tapti šios naujos krikščioniškos filosofijos variklis ir vykdytojas. Jis oficialiai įstoja į ateitininkus, su kuriais jau anksčiau turėjo draugiškus ryšius. Kad to meto jaunas ateitininkų sąjūdis greitai ir efektingai pradėtų vadovauti Lietuvos katalikų visuomenei, jaunasis Šalkauskis suformuluoja penkis ateitininkų principus tikėdamas, kad turėdamas šiuos penkis principus, kiekvienas ateitininkas supras ir žinos, kaip veikti ir kaip vesti lietuvių tautą link Kristaus. Su laiku tai tampa, beveik, dogma ateitininkijoje. Iš šios ankstyvosios Šalkauskio epochos ateitininkijoje kyla ateitininkų intelektualinio elitizmo tradicija, kad Kristų ir religinę prasmę gyvenime galime atrasti per filosofiją ir kad ateitininkai turi religiniai ir intelektualiniai atnaujinti ir vadovauti krikščioniškai Lietuvai. Šią tradiciją toliau propogavo kun. prof. Stasys Yla “Žiemos kursuose” Dainavoje ir buvęs Federacijos vadas dr.Adolfas Damušis pokario laikotarpyje Šiaurės Amerikoje.

1938 m. prasideda labai skirtinga Šalkauskio epocha, būtent – Gyvosios Dvasios Sąjūdžio laikotarpis, užtrukęs iki bolševikų įsiveržimo į Lietuvą 1940 m. Jau dabar Šalkauskiui gyvos katalikiškos veiklos variklis nebe filosofija, ideologija ar principai, bet Šventoji Dvasia, kuri uždega žmogaus sielą per maldą, šv. Evangelijos skaitymą ir per Šventosios Dvasios malonę kurti Gyvąją Dvasią.

Kas privertė Šalkauskiui padėti savo Aristotelinį ir šv.Tomo Akviniečio scholastinę filosofinę metodiką į šalį ir siūlyti naują metodiką, kuri naujai atrastų ir išpažintų Dievą? Kaip suprasti Šalkauskio elgesį? Ar jis pamišo?

GDS laikotarpyje Šalkauskis buvo pačioje viršūnėje savo karjeros, pasiekęs viską kas įmanoma katalikui intelektualui Lietuvoje. 1938 m. jis buvo išrinktas pirmininku Katalikų Mokslo Akademijos, o 1939 m. Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto rektoriumi. Tuomet tai buvo aukščiausias Lietuvos akademinis centras, nes Vilnius ir Vilniaus Universitetas dar buvo lenkų okupantų rankose.Tad kaip suprasti šį jo elgesį? Šalkauskis įsimylėjo Dievą. Kas liečia šv. Trejybę, jis pagrinde įsimylėjo Šv. Dvasią. Eretas aiškina, kad iš Dievo asmenybių jam (Šalkauskiui) artimiausia buvo Šv. Dvasia. ( Eretas. “Stasys Šalkauskis”. 1960. p. 211). Eretas taipogi aiškina, kad Šalkauskiui reikšmingiausia Bažnyčios šventė liturginiuose metuose buvo Sekminės, kuriose Šv. Dvasia nusileidžia apaštalams liepsnos pavidale, tuo būdu įkurdama Bažnyčią.

Jei Šalkauskis įsimylėjo Dievą, kaip mes galime įsimylėti Dievą? Pagalvokime, kaip įsimylime kitą asmenį, ar savo žmoną, ar vyrą, ar sužieduotinį, ar sužieduotinę. Negalime įsimylėti asmenį, jei jo nepažįstame. Tuo labiau neįsimylėsime Dievo, jei Jo nepažįstame. Kaip mes pažįstame kitą? Jei mylimajai ar mylimajam skambinam, tai su Dievu vis daugiau susipažįstame per maldą. Taip kaip skaitom sužieduotinio laiškus, Dievą giliau pažįstame beskaitydami šv. Evangeliją. Jei meilė didėja begalvojant, ar besvajojant apie mylimą asmenį, taip pat didinam meilę Dievui per meditaciją. Meilė didėja, asmeniškai bendraujant su vyru, ar žmona, ar su mylimu asmeniu, pavyzdžiui, dažnai bendraujant, ar kartu ką veikiant. Juo labiau su Dievu intymiai bendraujame Šventose Mišiose. Mes visi nesame vienodi. Kai kurie esame jausmo žmones, kiti esame proto žmones. Jei kas vengia jausminio Kristaus ar Šventosios Dvasios pažinimo, skaitykite, studijuokite Naująjį Testamentą. Jei studijuosite, pažinsite, suprasite Naująjį Testamentą, noromis ar nenoromis greičiausiai įsimylėsite į Jėzų ir Šventąją Dvasią. Juk Jėzus ir Šventoji Dvasia laukia ir trokšta su mumis bendrauti!

Pagal vėlesnįjį Šalkauskį gili meilė savaime veda į akciją. Nors meilė yra kartais tarsi nelogiška, ryšys tarp meilės ir akcijos yra žmogaus patirtimi (psichologiniai) visai logiška. Kai kažką giliai prasmingai mylime, mes nesėdime vietoje, o aukojamės kitam, svajojame, veikiame ir planuojame... Juolab gili meilė Dievui veda į tikrą krikščionišką akciją. Ankstyvajam Šalkauskiui penki ateitininkų principai skatina veiklą, o vėlyvajam Šalkauskiui meilė Kristui ir ypač Šventajai Dvasiai veda į dinamišką katalikišką veiklą.

Epistemologija ateitininkijoje

Jei mes ateitininkai pas anksyvąjį (per filosofiją ir principus) ir vėlyvąjį Šalkauskį (per maldą, šv. Evangelijos skaitymą, šv. Dvasios malonę ir gilią meilę Dievui) randame skirtingus būdus atrasti ir pažinti Dievą (= Tiesą ir Tikrovę) ir skirtingą motyvavimą krikščioniškai veikti, ar ateitininkijoje yra dar kitų būdų ar sistemų Dievą pažinti? Gvildendami šį klausimą, susiduriame su epistemologijos tema ateitininkijos samprotavime. (Epistemologija - filosofijos mokslas, kuris tiria žinojimo bei suvokimo metodus.) Trumpai pažvelkime į Prano Dovydaičio ateitininkijos pasaulėžiūros bruožus
ateitininkijos epistemologijos perspektyvoje.

Dovydaičiui šv. Evangelija turi ypatingą reikšmę. Dovydaičio mąstysenoje
atsakymai į visas gyvenime pasitaikančias moralines dilemas randasi šv. Evangelijoje. Kitų ideologijų Dovydaičiui nereikia. Jis ateitininkijai suteikė jos kristocentrinius pamatus, kad “Kristus – Dievas yra mūsų Alfa ir Omega... pirmas ir paskutinis mūsų gyvenimo tikslas”, kad mūsų gyvenimas, mūsų egzistencija, pasaulis ir visos žmonijos istorija, praeitis bei ateitis suprantama tik per Kristų. Dovydaičio dėka ateitininkijoje vyrauja pasauliečių apaštalavimo sąvoka, kad pasauliečiai turi integralų vaidmenį Kristaus kunigystėje Bažnyčioje ir plačioje katalikiškoje akcijoje. Ypatingas dėsnis Dovydaitiškame ateitininkiškame mąstyme yra, kad modernusis mokslas neprieštarauja tikėjimui ir jis (Dovydaitis) pabrėžia mokslo svarbą. Dovydaičiui dvasia ir tikėjimo išpažinimas yra svarbesni už formą ir organizacinius įstatus. Jis taip pat pabrėžė krikščioniškojo ekumeniškumo reikšmę katalikams bei šventųjų svarbą katalikų tikėjime. (Girnius, J. “Pranas Dovydaitis”. 1975. p. 686 – 687)

Vėlyvasis Šalkauskis – GDS Šalkauskis, daug kuo panašus į Dovydaitį, pabrėždamas šv. Evangelijos svarbą, Kristocentriškumo ar “Dievocentriškumo” sąvoką, dvasios pergalę prieš formą ir pasauliečių apaštalavimo ypatingą svarbą. Apibūdindamas “vėlyvąjį” Šalkauskį, Stasys Yla teigia, kad Šalkauskis užbaigė tuo, KUO (ne ką!) Dovydaitis pradėjo... Šalkauskis pavėlavo 26 metus ir grįžo prie Dovydaičio,” (Aidai, 1967, Nr. 7, p.288 ir Girnius, J., “Pranas Dovydaitis”, 1975. p. 483 – 484) Juk, savo garsiąjame straipsnyje “Trys pamatiniai klausimai”, Dovydaitis jau yra įsimylėjęs į Dievą – Kristų, virš pustrečio dešimtmečio prieš “vėlyvojo” Šalkauskio GDS pasirodymą spaudoje. Įdomus niuansas -- Dovydaitis akcentavo Kristų, o Šalkauskis – Šventąją Dvasią. Abu kategoriškai statė Dievą į patį centrą.

Nagrinėdami istorinę ateitininkijos mąstymo raidą, matome, kad ateitininkijoje yra teikiami skirtingi metodai pažinti Dievą. Apart ankstyvojo ir vėlyvojo Šalkauskio ir Dovydaičio yra dar Maceina ir Girnius. Adelė Dirsyte, savo gilia paprasta beribe meile Dievui ir artimui, ar tai tautiečiui, ar skriaudėjui, bei jos ypatingu maldingumu suteikia ateitininkijai dar visai kitą, unikalią tikėjimo tradiciją.

Ar yra panašumų tarp šių skirtingų ateitininkiškų Dievo garbinimo ir pažinimo tradicijų? Taip. Visur ateitininkų filosofų bei ideologų mąstyme vis randasi bent keturi pagrindiniai bruožai. Pirma, visur yra tik viena ir ta pati kristocentrinė pasaulėžiūra. Dovydaičio trys didieji klausimai buvo “pamatiniai” 1911 metais, jie yra “pamatiniai” dar ir dabar ir bus pamatiniai, kol Kristus vėl sugrįš paskutiniąją dieną. Antra, tauta visuomet suprantama iš krikščioniškos perspektyvos, tad tauta yra pavaldi dar aukštesnei vertybei. Trečia, visur ateitininkijoje yra dėmesys visuomenei – joje turime aktyviausiai reikštis ir ją gerinti ir tobulinti. Ketvirta, visada pabrėžiama svarbumas mokslo, kuris ne tik neprieštarauja tikėjimui, o praturtina mūsų kultūrą, kurią, galop, taikome į Kristų.

Taigi ateitininkijoje nėra tik vienos monolitines ideologijos! Joje randasi visa eilė skirtingų, bet vistiek giminingų metodų bei tradicijų pažinti ir garbinti šv. Trejybę bei išreikšti, vykdyti ir aktyvinti mūsų katalikų tikėjimą.

Deja, kartais ateitininkija primiršta savo epistemologinį nuostabų įvairumą. Iš to nesusipratimo kartais kyla ginčai ir trintis ateitininkų tarpe. Ankstyvojo Šalkauskio inteligentiškumas bei elitiškumas kartais susikerta su vėlyvojo Šalkauskio universalumu bei Dirsytišku pamaldumu ir pasišventimu. Ankstyvojo Šalkauskio dvasioje kun. prof. Stasys Yla ir dr. Adolfas Damušis puoselėjo mintį, kad ateitininkija turi būti lietuvių visuomenės katalikų intelektualų bei vadų inkubatorius bei mokykla. To siekia Lietuvoje gyvenantys Jadvyga Damušienė bei žurnalistas Petras Kimbrys, Ateitininkų Federacijos Tarybos narys. Vincas Kolyčius Kanadoje, propaguodamas Šventosios Dvasios reiksmę katalikų tikėjime, yra tikras“vėlyvojo” Šalkauskio GDS “apaštalas”. Kun. dr. Arvydas Žygas, vienas iš ateitininkijos atsteigėju Lietuvoje, o taip pat dr. Romualdas Kriaučiūnas, ateitininkų tinklalapio JAV redaktorius, savo ypatingomis katalikiškomis akcijomis bei katalikiškais mąstymais yra Dovydaičio pasekėjai. Tuo pačiu Darius Polikaitis, Šiaurės Amerikos Ateitininkų Tarybos narys, priklauso daugiau Dovydaitiškam sparnui. Mums reikia suprasti, kad visos šios skirtingos tradicijos ateitininkijoje yra kilnios bei vertingos ir praturtina mūsų sąjūdį. Bažnyčiai ištikimi bet skirtingai Kristų ir šv. Dvasią išpažįstantys giliai tikintys krikščionys turėtų rasti savo prasmingą vietą ateitininkijoje. Ateitininkija nėra monolitinė organizacija! Ji turi būti dinamiškas katalikiškas sąjūdis, besiveržiąs į visas puses link Kristaus.

Galiausiai, analizuodami GDS reiškinį bei Šalkauskio raštus, matome, kad ateitininkų ideologija nėra užbaigta. Ji niekad nebus užbaigta, kol Kristus vėl nesugrįš. Pats “ankstyvasis” Šalkauskis oficialiai parinko šiokią antraštę savo Ateitininkų ideologijos veikalui – “Ateitininkų ideologija paskutinių laikų formavimosi vyksme” (Kaunas, 1933). Šios knygos pratartyje Šalkauskis teigia – “…ateitininkų… ideologija giliausioje savo esmėje ir išsivystyme nėra apribota nei į platumą, nei į gilumą, nei į aukštumą… ateitininkų… ideologija, atremta į katalikiškąją pasaulėžiūrą… yra neišsemiama savo turtingumu ir tolimesnės pažangos galimybėmis… yra reikalas pritaikyti universalinę katalikų pasaulėžiūrą prie vietos ir laiko aplinkybių...”

Tad ateitininkai bei lietuviai katalikai! Formuluojant bei lipdant mūsų viziją bei veiklos strategiją šiame naujame XXI amžiuje, atkreipkime demesį į buvusias ateitininkų Dievo pažinimo bei veiklos tradicijas. Ypač pamastykime “vėlyvojo” Šalkauskio Gyvosios Dvasios Sąjūdžio reikšmę. Pamilkime Kristų ir Šventąją Dvasią, puoselėkime tą meilę ir įgyvendinkime ją gyva krikščioniska akcija bei veikla.

Petras Vytenis Kisielius: Petras Vytenis Kisielius, M.D., yra Šiaurės Amerikos Ateitininkų Tarybos vicepirmininkas ir Programos komisijos pirmininkas

Panaudota literatūra

1. Dambriūnas, L. Aidai. 1953m., Nr.3, 120 psl.
Eretas, J. Stasys Šalkauskis. 1960.
Girnius, J. Pranas Dovydaitis. 1975.
Ivinskis, Z. “Ateitininkai”. Šaltinis. Nr. 7, 1970.
Labanauskas, R. XXI amžius. Nr.1, 2005.01.05, 10 – 11 psl.
Maceina, A. “Kas yra ateitininkas”. Ateitis. Nr.1, 1949.
Maceina, A. “Šalkauskis kaip ateitininkas”. Ateitis. Nr.3, 1949.
Šalkauskis, S. “Gyvosios Dvasios reikalu”. Tiesos kelias. 1938, Nr.2,
112-119 psl.
Šalkauskis, S. “Gyvoji Dvasia”. Tiesos kelias. 1938m., Nr.5, 361 – 363 psl.
Šalkauskis, S. “Degančios širdys vienykitės!” Tiesos kelias. 1938m., Nr.6, 419 – 421 psl.
Šalkauskis, S. “Jaunuomenė ir Gyvoji Dvasia”. Židinys. 1938m., Nr.11,
499 – 513 psl.
Šalkauskis, S. “Būkime Gyvosios Dvasios žmonės”. XX amžius. 1938m., Nr.125.
Yla, St. Ateitininkų vadovas. 1960m.
Yla, St. “Kam buvo reikalingi ateitininkai”. Draugas. 1960m., geg.7, 4 psl.

atnaujinta: 2006-06-02

Rankraščiai taisomi redakcijos nuožiūra.

Bendradarbių pasirašyti straipsniai nebūtinai reiškia redakcijos ar tinklavietės leidėjo nuomonę.

Tinklavietė nėra atsakinga už atspausdintos informacijos tikslumą.

Tinklavietės leidėjas yra Šiaurės Amerikos Ateitininkų Taryba.