|
|
|
|
|
| namai |
|
 |
Kęstutis A. TrimakasGyvybės kultūra, mirties "kultūra" ir lietuvių tauta |
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
1. ĮVADASPopiežiaus Jono Pauliaus II paskelbta gyvybės kultūros idėja rado atgarsį žmonėse jam esant dar gyvam. Toji idėja ima sklisti ir Lietuvoje. Vertindamas Jono Pauliaus II palikimą, šią idėją laikau pačiu konkrečiausiu jo plačios vizijos įsikūnijimu šiais laikais ir kaipo tokią, labai reikšmingą dabarties žmonijai, tuo pačiu lietuvių tautai, kuri vis stipriau vienijasi su besijungiančiamis tautomis bendram likimui. Ši gyvybės kultūros idėja išplaukia iš Jono Pauliaus II vizijos kaip jos konkreti forma. Ji nėra tik prabėgusių laikų švystelėjimas, bet atsiliepia į giliausius, esminius, nuolatinius žmonijos poreikius taip, kad ji turi visuotinę reikšmę visiems laikiams, bet jos pritaikymas gali keistis ir derintis tiek prie įvairių tautų, tiek prie įvairių laikų, nes ne nuo jų priklauso, o išplaukia iš virš jų esančio Dievo apsireiškimo visai žmonijai visiems laikams. Iš tiesų, kaip pastebime, jos esminiai tikrovės elementai (kaip atsiliepimas į Kristaus apsireiškimą), jau buvo skelbti ir anksčiau net ir pačioje Lietuvoje. Tuos elementus užtinkame pas Praną Dovydaitį (1911 m.), pas Adelę Dirsytę (1938 metais) ir pas Stasį Šalkauskį (irgi 1938 metais). 2. PIRMOSIOS KREGŽDĖS LIETUVOJE
Lietuvių tautinis atgimimas prasidėjo 19 amžiuje Aušros laikraščiu, o
krikščioniškasis atgimimas 20 amžiaus pradžioje Ateitimi. Gyvybės kultūros
užuominos kaip tik sutampa su Ateities sąjūdžiu. 1911 m. vasario mėnesį Lietuvoje buvo išspausdinta pirmoji Ateitis. Prano Dovydaičio katalikiškajam jaunimui skirta manifestacija buvo pavadinta Trys pamatiniai klausimai: tai buvo atsakymai į klausimą, kas mes: būtent, tikintys Dievą, Kristų ir Jo Bažnyčią. Tame straipsnyje nemažai buvo rašoma apie gyvenimą ir kultūrą. Gyvenimas. Dievas, Kristus ir Bažnyčia yra aptariami gyvenimo savybėmis. Pirmykštis absoliutiškas, vienintelis visos esmės pamatas yra g y v a s i s D i e v a s (praretinta originale). Taip pat Dievo Žodis, Kristus, yra tiesa, kelias ir gyvenimas. Jį priėmusieji sudaro gyvojo Dievo Bažnyčią. Tikinčiųjų uždavinys visa atnaujinti, bet tai įmanoma tik atnaujinus save taip, kad nuoširdžiai galėtų tvirtinti: Nebe aš, bet manyje gyvena Kristus. Kultūra. Pasidairius aplinkui, pastebima, kad yra trys kovos laukai: laisvė, mokslas ir kultūra. Jie visi užkrėsti bedievyste; bedieviai juos savinasi. Bet jie visi gali ir privalo būti atgauti Dievui. Prigimtinė kultūra ypač gali ir turi būti atnaujinta Kristuje. Katalikiškas Lietuvos jaunimas gausiai atsiliepė į Prano Dovydaičio kvietimą
burtis aplink Ateities žurnalą. Ateitininkų sąjūdis plėtėsi ir turėjo daug
įtakos lietuvių tautos gyvenime, nes gyvai reiškėsi iki 1940 metų rusų
okupacijos. 1938 m. katalikių moterų žurnale Moteris išspausdintame jos straipsnyje, pavadintame Motina, komunizmas ir kova su juo, pramatydama komunizmo grėsmę lietuvių tautai, Adelė nurodė komunizmo blogį Sovietų Sąjungoje: jis kovoja prieš religiją, prieš tautiškumą ir griauna šeimos šventumą. Lietuvos motinoms Adelė patarė šią kovos priemonę prieš komunizmą: šeimų židinyje skaityba, dainos, giesmės, bendros maldos, eglutės, Betliejai, Velykų minėjimai, deklamacijos, pasakojimai, vaidinimai, mirusiųjų širdingi minėjimai, savo šeimos kapų rūpestingas lankymas ir puošimas. Kaip tik už šį kratos metu surastą straipsnį ir už priklausymą kontrarevoliucinei ateitininkų organizacijai, už antisovietinę veiklą, Adelė karo teismo buvo nuteista 10 metų bausme sunkiųjų darbų lageriuose Sibire ir 5 metų papildyto ištrėmimo. Sibiro lageriuose Adelė ugdė ir stiprino su ja kalinamų lietuvaičių dvasią, naudodama tuos pačius metodus, kuriuos buvo pasiūliusi motinoms Lietuvoje. Šiose sunkiose Sibiro sąlygose tai buvo pats geriausias būdas ugdyti tautinę ir dvasinę kultūrą tai visiškai atitinko gyvybės kultūros sąvoką. Tos kultūros vaisius tai Adelės Dirystės dvasiškai sustiprintų lietuvaičių
liudijimas, po visą pasaulį paplitusi maldaknygė Marija, gelbėki mus ir
pačios Adelės kančioje subrandinta asmenybė. Ji įvykdė savo, kaip moters,
pašaukimą iki herojiško aukščio kovoti prieš blogį, kovoti už gėrį. 3. KAROLIS WOJTYLA: PATIRTIS IR KŪRYBA
Nors abu gyvybės kultūros elementus daugiau ar mažiau apytikriai suglaudė Pranas Dovydaitis, Adelė Dirsytė ir Stasys Šalkauskis, tačiau nuodugniai, planingai ir vientisai juos sujungė ir išvystė popiežius Jonas Paulius II taip, kad jie sąmoningai išplaukė iš pasaulio padėtį vertinančio žvilgsnio pagal jo viziją. Tad pirma atkreipiame dėmesį į jo patirtį, kūrybą; paskui -- į jo viziją. Jaunasis Wojtyla suvokė, kad menas (kaip kultūros dalis) gali būti žmogaus
sielos išreiškėju. Taip žmogus gali , net išorinėje (politinėje) nelaisvėje
išlikti laisvu ir žmogiškai kilniu. Jobas. Pjesė. 1940 m. Šis iš Senojo Testamento paimtas siužetas svarsto žmogaus kančios prasmės problemą, kurią autorius išsprendžia Kristaus kryžiaus pergale. Pagal jį, pjesė iliustruoja ne vien individo, bet tautos ir visos žmonijos istoriją. Iš Kireniečio, nenoromis naštą nešančiojo patirties serijos, paimame eilėraštį Kasykla apie darbininką, kuris nesuvokia savo darbo prasmės, nes tėra sraigtelis ginklų fabriko sistemoje. Pjesė Juvelyrinė parduotuvė vaizduoja tris sutuoktinių poras sugyvenimo ir nesugyvenimo pynėje. Įsimintina vedybinio žiedo simbolika: savo vyru nusivylusi žmona nori parduoti savo santuokinį žiedą, bet juvelyrinės parduotuvės savininkas, jį pasvėręs, atsisako pirkti, nes, sako, jis nieko nesveria. Vaikai. Tėvai stebi, kaip vaikai auga, bręsta, poruojasi, ieško laimės ir gyvenimo prasmės. Jų akyse atsispindi visas pasaulis. Pridėti dar tenka jau vėliau, eilėmis parašyti vyskupo Karolio Wojtylos įspūdžiai iš II Vatikano Bažnyčios suvažiavimo, kurie iliustruoja Kristaus Bendrijos patirtį su sienomis, kolonomis ir grindiniu ant Petro uolos... Visi šie Karolio Wojtylos kūriniai yra gyvybės kultūros meno pavyzdžiai. Ne visus juos autorius pakelia į religinę plotmę. Daugelis jų pasilieka humanistinėje plotmėje, kartais su transcendentine ar antgamtine užuomina. Karoliui net nacių okupacijos metu pirmiausia rūpėjo būti žmogumi svarbiausia, vidiniai laisvu, net politinės okupacijos metais. Kultūra ir menas čia reiškė laisvę. Simboliškai tai savo pavadinimu teigė net pogrindyje spausdinamas žurnalas Ateities kultūra. Karolyje Wojtyloje brendo kultūros primato mintis (žr. skyrelį toliau).
4. JONO PAULIAUS II VIZIJA
Kai kardinolas Karolis Wojtyla atvyko į naujo popiežiaus rinkimus 1978 metais, (kaip vėliau prisipažino savo artimam pažįstamui teologui Henri de Lubac), jis atsivežė (kristinio) humanizmo idėją, kurioje glūdėjo jo giliausia pasaulėžiūra. Šią viziją jis išdėstė, jau išrinktas popiežiumi pirmoje programinėje enciklikoje Redemptor hominis (Žmogaus Atpirkėjas). Šios vizijos šaltinis Dievo apreiškimas: Jis savo kūrinius, net ir nusikaltusius, tiek brangino, jog Dievo Sūnus tapo žmogumi ir tuo prisijungė prie kiekvieno žmogaus likimo, o savo gyvybės kaina išgelbėjo, juos visus išteisindamas vienoje žmogiškoje Širdyje. Taip Dieve ir Kristuje atrandame savo didingumą, kilnumą ir žmogiškumo vertę. Žmogaus vertė Dievo akyse tiek Sūnaus tapimu žmogumi, tiek atpirkimu sukelia nuostabą (...) ir vadinasi Evangelija arba Geroji Naujiena. Kristinis humanizmas. Toji nuostaba (...) tikėjimo tikrumas nepastebimai gaivina kiekvieną tikrojo humanizmo apraišką, -- yra kuo tampriausiai surištas su Kristumi. Kartu jis nužymi Kristaus vietą jo (...) ypatingą teisę žmogaus ir žmonijos istorijoje. Žmogų išaukštinusio Dievo begalinė meilė yra kristinio humanizmo pagrindas. Žmogaus paslaptis yra išaiškinama Kristaus paslaptyje... Visos esminės žmogaus problemos randa apčiuopiamą išraišką istoriniame Kristuje.
5. GYVYBĖS KULTŪRA
Svarbu, tiksliai suprasti, kokia yra didžioji šios kultūros vertybė. Ko
siekiama šioje kultūroje? Kas labiausiai puoselėjama? Dovana negali būti iš paties žmogaus. Ji yra iš Kito, iš Jo Kūrėjo. Už gyvybę žmogus tegali visa širdimi dėkoti savo Autoriui. Tad gyvybės kultūra visų pirma yra grindžiama žmogaus pripažinimu savo Kūrėjo. Uždaviniai: Jį pripažinti, Jam dėkoti, Jo akivaizdoje jausti atsakomybę už savo gyvybę ir už gyvenimą, kurį būtina kreipti į Kūrėją ir tobulinti pagal Jo planą, ir dalintis gyvenimo gėriu su kitais žmonėmis, kurie irgi yra gavę gyvenimo dovaną iš to paties Geradario. Tamprus ryšys su Dievu (religija) tampa tos gyvybės kultūros viršūne. Jonas Paulius II kalba, kad kultūra turi būti persunkta Jėzaus evangelija
ta didžia naujiena apie kitą gyvenimą, apie kurį Jis papasakojo Nikodemui ir
samarietei (žr. Jn 3, 1-15; 4, 7-26). Nikodemas klausia mūsų vardu: Kaip tai dar kartą gimti? Argi gali žmogus
vėl atsirasti savo motinoje... ir paskui vėl gimti? Dėl Jėzaus aukos siela nušvinta, kad gali gyventi dar kitaip dieviškai... O kokia tai dovana, kuri paprastą, prigimtiniu gyvenimu gyvą žmogų gimdo gyventi Dievo vaiko gyvenimu! Prie prigimtinės gyvybės Dosnusis prideda dar Dievo vaiko gyvenimą. Štai dar apie kokios gyvybės puoselėjimą šioje kultūroje kalbama. Gyvybės kultūros didžioji vertybė yra ši dviguba gyvybė. Jos didieji motyvai: pirma Dievo žmogui dovanoto kilnumo pajautimas; paskui iš to pajautimo išplaukiantis Jam dėkingumas. Svarbiausias siekis gyvybei skleidžiantis į besitęsiantį gyvenimą, viską Jam grąžinti. Kodėl kultūra, o ne religija? Religija yra kultūros viršūnė. Pagal Antano Maceinos supratimą, religija , kaipo žmogaus pokalbis su Dievu, atbaigia ir ištobulina kultūrą. Ta prasme, žmogui kaip žmogui, pirmiau reikia kultūros, bet, kad būtų atbaigtas, jam, kaip ir kultūrai, reikia religijos. Kultūros primatas Žmonių socialiniai santykiai priklauso nuo politikos. Politika yra reikalinga, bet ji apima tik dalį viešojo gyvenimo. Kultūra yra daug esmingesnė žmonėms ne tik tarpusavyje valdytis, bet ir psichologiškai bręsti ir tarpusavyje santykiauti. Žmonės žmonėmis tampa per kultūrą, ne per ekonomiją ar politiką. Pagal Joną Paulių II, kulltūros primatas kaip tik reiškia, kad ji yra svarbesnė, esmingesnė tiek už ekonomiją, tiek už politiką.
6. ATSVERIANT MIRTIES KULTŪRĄ
Vakarų pasaulis, o ypač kadaise krikščioniška Europa taip nukrikščionėjo, kad atmetė ne tik Dievo dovanojamą antgamtinį gyvenimą, bet ėmė žaisti ir su kitų prigimtine gyvybe (abortu, eutanazija). Visa tai laikydamas mirties kultūros apraiškomis, popiežius Jonas Paulius II planingai kreipė savo pastangas ją atsverti ypač ryškindamas jos atakuojamus gyvybės kultūros aspektus: 1) pagarbą asmeniuiu prieš žmogaus nuvertinimą (žr. jo veikalą Asmuo ir veiksmas), 2) atsakomybę laisvėje prieš palaidą savivalę (žr. jo Meilė ir atsakomybė), 3) kultūros primatą prieš ekonomijos ir politikos pervertinimą ir 4) Šventuoju Raštu pagrįstą pagarbą lyčiai prieš piktnaudojimos lyties revoliuciją (žr. jo Kūno teologiją). Asmeninėmis pastangomis Jonas Paulius II parodė pavyzdį, kaip naudoti
įvairius kelius teatrą, poeziją, filosofiją, teologiją, žiniasklaidą, kad
būtų kuriama gyvybės kultūra. Kas tie mirties kultūros architektai? Jų buvo visada, bet pradėkime nuo Nietzsches, kuris paskelbė, kad Dievas mirė. Tai pačios blogiausios laidotuvės, kai per apsirikimą gyvas laidojamas tarsi miręs. Po to, atsikračius Dievu, lengviau laidoti žmones. Kadangi niekas nebetrugdė, Sartre sau pačiam suteikė absoliučią laisvę, bet kai kitas ir jo paties ažvilgiu elgėsi absoliučiai laisvai, tai šis šaukė, jog kitas tai pragaras. Taigi, pragare kankinti viens kitą -- tai tarsi viens kitą palengva žudyti. Komunistų manifeste Karlas Marksas reikalavo teisingumo proletariatui, bet tuo pat metu šeimai, žmonai ir vaikų būriui , neparodė ne tik tėviško rūpestingumo, bet nei normalaus teisingumo, palikdamas juos badui, po kurio sekė ir mirtis. Panašiai elgėsi jo rojaus kūrėjai: komunistų rojus atiteko tik sovietų vadams, kolūkių pirmininkams ir konclagerių komisarams. Daugelis prieversti buvo statyti jiems rojų: o kai pritrūkdavo akmenų ir plytų, tie, kurie dar likdavo gyvi, klojo mirusiųjų lavonus, tiesdami geležinkelį per Sibirą į rojų. Stebėtina, kad mirties kultūros architektai, net tokie kaip Karlas Marksas ir Adolfas Hitleris (nekalbant apie Sigmundą Freudą), rasdavo pasekėjų, siekiančių jų idėjas įgyvendinti. Tačiau visos mirties kultūros idėjos turi apgaulingai viliojančią trauką, o savyje savižudišką tragediją. Pavaizduosiu vienu pavyzdžiu, kuris mane ypačiai stebina. Imigrantė iš Rusijos, E. Rosenzweig, pakeitusi pavardę į skambią Ayn Rand, Amerikoje pradėjo skleisti egoizmo idėją, pavadinusi net knygą Egoizmo dorybė (The Virtue of Egoism), kurios pagrindinė mintis: moralė turi būti pagrįsta savo egoizmu. Pagyvenk tu tik savaitę su egoistu ir žinosi, kokia tai dorybė ir kokia tai moralė. Jos draugė tai patyrė, kai šios moralės propaguotoja paviliojo jos vyrą laisvai lyčiai. Depresijon kritusi draugė atėjo pas ją maldauti, o ši supykusi atšovė: Kaip tu drįsti to prašyti? Tu visiškai neatsižvelgi manęs... (aprašymas ir žodžiai iš vėliau parašytos biografijos apie Ayn Rand). Ši egoizmo propaguotoja aplink save griovė kitų gyvenimą. Jos vyras paskendo alkoholyje. Kai remdamasis egoizmo morale jos meilužis pasirinko sau jaunesnę už ją, supykusi ant jo Rand prisiekė jį sunaikinti. Gyvenimo pabaigoje ji prisipažino tapusi visiškai vieniša. Nepaisant visos tos tikrovės, Ayn Rand knygos buvo nepaprastai populiarios, skaitomos, cituojamos... Kokia to pasisekimo priežastis? Populiarumą jos knygos ypač pasiekė apie 1970 metus, kai jaunoje amerikiečių kartoje plito lyties revoliucija: lyties laisvė puikiai derinosi su nepažabotu egoizmu. Egoizmas tikrai yra mirties kultūros dorybė; nešanti didžiulę žalą kitiems ir patiems ja persiėmusiems, -- gyvybės ir gyvenimo sąskaiton. Egoizmo specialybė: jei ne žudyti, tai bent griauti kitų gyvenimą. Štai dėl ko reikia kurti gyvybės kultūrą: 1) nes tai gyvybės ir gyvenimo kelias ir 2) ne tik patiems saugotis apsigauti egoizmo apgaule, bet padėti ir kitiems neapsigauti besiplečiančia, didelę žalą skleidžiančia, mirties kultūra.
7. EGZISTENCINIAI MĄSTYTOJAI -
|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
 |
|
|
|
|
Dievą pripažįstančiųjų egzistencinių mąstytojų įžvalgos yra tinkamos kurti gyvybės kultūrą. Paminėsime bent tris.
Soren Kierkegaard. Šio dano, save vadinusio kristiniu psichologu, svarbiausia mintis yra ši: kad mes, nors pakrikštyti ir gal jau suaugę, dar nesame, bet tampame kristoniais, Kristaus sekėjais.
Čia yra tinkamiausia vieta paminėti faktą, kad šimtmečiais buvo ir tebėra vartojamas netikslus vertimas. Apaštalų darbuose (Apd 11, 26) Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius christianoi (t.y. graikiškai; lotyniškai Christiani; angliškai Christians; vokiškai Christen; ir t.t. visom kalbom Kristaus sekėjai, vienu žodžiu kristoniai, o ne krikščioniai, pakrikštytieji). Kristaus mokiniai gauna tapatybę iš Kristaus ir uždavinį sekti Juo, panašėti į Jį; kristonio žodžio prasmė ne tik tikslesnė, bet ir gilesnė.
Šv. Leonas Didysis primena: Kristoni, prisimink savo didybę (...) ir kas yra tavo Vadas (Kristus, Galva). Kierkegaardas panašiai primena, kad mes neturime save laikyti gatavais (nes jau pakrikštyti), bet vis tampančiais, vis į Kristų panašėjančiais Jo mokiniais. Šis kristinis psichologas skatino kristonius pažvelgti į savo vidinį nuogąstavimą, parodantį, kad mums būtinai reikia Išganytojo: tik Jis mus veda pas Dievą Tėvą.
Martin Buber. Daugeliui yra žinoma šio religijos filosofo frazė aš-tu. Anot jo, visata yra pagrįsta pokalbiu: viskas, kas gyva, santykiauja. Santykiaujant asmeniškai aš-tu, kiekvienas bręsta ir padeda bręsti kitam. Asmuo negali bręsti traktuodamas kitą asmenį kaip daiktą aš-tai. Bet nemaža žmonių kitus traktuoja kaip daiktus (vergą, tarną, beteisį, dar negimusį-neišsivysčiusį ir t.t.) dėl naudos sau, kurios neturėtum, jei traktuotum kitą kaip lygų sau. Štai dėl ko kyla visų kitų teisių ir kitų gyvenimo susiaurinimas net iki to, kad kitam ir vietos žemėje nebepalieka... Štai kaip atsiranda mirties kultūra, kuri neužsitarnauja kultūros vardo, nes tėra žmonių menkinimas, tarsi jų laidotuvės.
Martinas Buberis tvirtina, kad žmogui ne tik su žmonėmis dera santykiauti aš-tu plotmėje, bet ypač su pačiu Dievu. Ta mintis atitinka psichiatro Viktoro Franklio siūlymui asmeniui vesti pokalbį su mūsų misijos Šeimininku (Sąžinės Pokalbininku), kuris trokšta kiekvienam (kaip ir pačiam Frankliui) atverti gyvenimo prasmę (plačiau žr. mano knygą Žmogaus aukščiausi skrydžiai, p. 129-188, ypač p. 166-174).
Gabrielis Marcel. Tai tikras šių laikų mąstytojas. Užaugintas agnostiku. Pergyveno du pasaulinius karus. Suaugęs, tapo įsitikinusiu kataliku. Kaipo kristinis egzistencialistas, savo svarstymus pradėdavo nuo mūsų, žmogiškų išgyvenimų.
Kai pažadam kam nors, pvz., nebepagydomam ligoniui, kad jį dar ligoninėje aplankysime, bet mums tas noras po kiek laiko praeina. Ką daryti? Ar pasitikėti savo garbės žodžiu? Ne, -- sako Marcel: verčiau savo pažadą atremti į Dievo ištikimybę, kuri nesupurtoma.
Kaip žmogaus ištikimybė kitam galutinai grindžiama Dievo ištikimybe, taip ir tėvo ištikimybė (kurią Marcel pavadina net apžadu, taigi religiniu pažadu Dievui) dar tvirčiau atsiremia į gyvybės Šaltinį Kūrėją Dievą.
Prisimintina, kad Marcelis pabrežia, jog žmogaus gyvybė yra Dievo dovana, ir kad žmogui yra daug svarbiau būti, negu turėti (pastarąją mintį Jonas Paulius II panaudojo savo enciklikoje Redemptor hominis).
|
|
|
|
|
|
Tik tų psichologų išvados, kurie grindžia jas ant teisingos pasaulėžiūros, žmogui pripažįstančios dvasinį pradą ir laisvo apsisprendimo galią, atranda žmogaus prigimtimi pagrįstus Kūrėjo dėsnius, kaip, pvz. Viktoras Franklis kad tik gyvenimo prasmę atradęs žmogus bręsta žmogumi. Jo paties asmeninis kelias atskleidžia itin aiškų misijos Šeimininko (ir sąžinės Pokalbininko) vaidmenį, kuris padėjo jam atrasti gyvenimo misiją (prasmę).
Gyvybės kultūrai svarbi yra ir Williamo James patirtimi pagrįsta įžvalga, kad žmogus nėra materialistiškai apspręstas, bet laisvas apsispręsti: ta mintis padėjo jam pačiam išsivaduoti iš jį kaustančios pasikartojančios depresijos.
Asmenybės psichologui Gordon Allport atskyrus vidinę (sąmoningą) religiją nuo vien išorinių jos formų, religijai buvo pripažinta asmenybę brandinanti galia. Išlaisvinus religiją iš klaidingo žvilgsnio, psichologai palankiau žvelgė į ją ir lengviau pripažino religijos ir dvasingumo vaisius sveikatingumui, sunkumams nugalėti ir bręsti (žr. mano psichologinių knygų seriją, pvz. Jaunimas. Patirtis ir įžvalgos).
Tuo būdu dabar šis žmogaus patirties mokslas prisideda prie gyvybės kultūros ugdymo, nes pateikia sveiką orientaciją apie žmogaus asmenybės vystymosi ir tikėjimo raidą (žr. apie Eriką Eriksoną, H. Ruemke, James Fowlerį mano knygose Asmenybės raida gyvenime ir Tikint bręsti). Ši informacija yra ypač naudinga, nes mums nurodo gaires, kaip su mūsų pačiu Kūrėju bendradarbiauti mūsų asmenybių ir tikėjimo raidoje.
|
|
|
|
|
|
Kaip visame pasaulyje, kaip kiekviename krašte, taip ir lietuvių tautoje Lietuvoje ar išeivijoje vyksta susidurimas tarp gyvybės kultūros ir mirties kultūros.
Lietuvoje tai ypač akivaizdu. Negalime čia pateikti nuodugnią apžvalgą. Pasitenkinsime keliomis apraiškomis tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės.
Mirties kultūros apraiškos tiesiog sminga į akis. Krašte, tautoje daug ko neigiamo užsilikę nuo sovietmečio laikų, nuo ateistinės sistemos penkiasdešimt metų prievartos, kurios padariniai įsisiurbė į žmonių mąstyseną ir laikyseną. Religinė priespauda ir tam tikrais laikotarpiais siautę persekiojimai katalikiškos tradicijų tautą katalikybei atšaldė, moralę apgriovė. Penkiolika politinės nepriklausomybės metų toli gražu nereiškė didelį dvasinį sustiprėjimą. Daugeliui tai buvo posūkis ne į dvasią, ne į Dievą, bet į daiktus ir į Mamoną. Kai kuriems tai buvo buitinio apsirūpinimo reikalas, bet tik nedaugeliui parūpo dvasiniai reikalai.
Išblėsusioje dvasioje ir išblėsusioje moralėje daug mirties kultūros apraiškų. Savižudysčių rekordinė gausa, kriminaliiniai nusikaltimai, korrupcija valdžioje, pasaulėžiūriškai blankus ir lėkštas švietimas, jaunimo vaikymasis tuščių vakarietiškų madų, neretai idealizmas ir patriotiškumas pajuokiamas.
Negalima visko piešti tik juodom spalvom. Yra gyvybės kultūros ugdymo. Kristaus Bendrija, jos Ganytojai deda dideles pastangas. Stengiamasi pasiekti jaunimą, siekiama stiprinti šeimas. Atsikūrusios vienuolijos : kiekviena jų užima savo pozicijas. Steigiami šalpos, katechetikos, pastoraciniai centrai. Tačiau verslas, žiniasklaida ir valdžia yra patekę į galingųjų, į pinigingųjų rankas tad ir užmetusi savo įtakos voratinklį viešąją publiką mulkina ir šokdina lėkšto sekuliarizmo ir materializmo taktais.
Visame tame išeivijos įtaka Lietuvai nėra didelė , nėra nei ryžtingai teigiama, lenkianti gyvybės kultūros link. Ir savo gyvenime, ir savo veikloje laisvė kraštuose buvo išnaudota daugiau tautiškumui, negu gilesniam katalikiškumui. Tuo tarpu ir pats tautiškumas jaunesnėje kartoje, krašto įtakoje labai stipriai blėsta.
|
|
|
|
|
|
Istoriškai, Ateitininkijos tėvas Pranas Dovydaitis, pats patyręs konfliktą su netikinčiaisiais aušrininkais, savo straipsniu Trys pamatiniai klausimai pasisakydamas už Dievą, Kristų ir Bažnyčią, kvietė panašiai galvojančią moksleiviją burtis ir siekti Visa atnaujinti Kristuje. Lietuvos katalikiškoji jaunuomenė atsiliepė, ir tuo atsiliepimu išaugo ateitininkija.
Dabargi Kristaus vietininkas Jonas Paulius II , pats matęs ir išgyvenęs konfliktą plačioje pasaulio arenoje tarp gyvybės kultūros ir mirties kultūros, kaipo Kristaus vietininkas, kvietė ir tebekviečia kurti Kristaus evangelija persunktą gyvybės kultūrą. Ateitininkai tebeturi tuos pačius uždavinius savo tautoje, kaip ir anksčiau toje pačioje tautoje, kurioje vyksta didelis konfliktas tarp gyvybės ir mirties. Argi galėtume nebeišgirsti ir nebeatsiliepti į tą didelį iššūkį?
Darbas didelis ir nelengvas. Bet pagaliau tai ne mūsų vienų darbas. Stipriai paveikti visą kraštą tegalima bendomis jėgomis, tinkamiausiai vadovaujant krašto Bažnyčios ganytojams. Tačiau negalima ilgiau laukti. Reikia pradėti daryti tai, kas mūsų galioje, kas mūsų rankose. Ateitininkams šiapus Atlanto ir anapus Atlanto,-- darosi aišku, kad tėra viena ateitininkija, kaip ir viena tauta, ir viena Lietuva. Kvietimas liečia Lietuvą. Sprendimas liečia ją. Net jei viena grupė apsisprendžia, kitai gal ir nebeįmanoma likti pašalyje.
Kaip įkvėpimas patvirtinti Dievo, Kristaus ir Bažnyčios tikrovę Dovydaičiui
ir jo pasekėjams atėjo iš tikėjimo, taip įkvėpimas vertinti Jono Pauliaus II
siūlomą Dievo dovanojamą gyvybę ateina iš dėkingos širdies. O širdis yra
stipri motyvuotoja atsiliepti į Jono Pauliaus II kvietimą ugdyti gyvybės
kultūrą mūsų tautoje. Vienaip ar kitaip tuo tęsime darbą Visa atnaujinti
Kristuje tik su didesniu dėmesiu į mums Kūrėjo dovanotą gyvybę ir
gyvenimą.
Šį leidinį dedikuoju Jono Pauliaus II
šviesiam bei šventam atminimui.
Jį skiriu visiems, kurie
brangina Kūrėjo jiems dovanotą gyvybę
ir, Jam dėkodami, ją grąžina
atsidavusiu gyvenimu.
Kęstutis A. Trimakas
-------------------------------------------------------------------------
atnaujinta: 2006-06-02
|
Pradžia | Praeitis | Kasdienybe |
Kūryba | Ateitis |
Jungtys © 2007 m. Ateitis Foundation - tinklapiai, Voras Rankraščiai taisomi redakcijos nuožiūra. Bendradarbių pasirašyti straipsniai nebūtinai reiškia redakcijos ar tinklavietės leidėjo nuomonę. Tinklavietė nėra atsakinga už atspausdintos informacijos tikslumą. Tinklavietės leidėjas yra Šiaurės Amerikos Ateitininkų Taryba. |