Dr. Petras Vytenis Kisielius

Nauja tautiškumo samprata

Brangūs svečiai ir mieli Brighton Parko lietuviai,

Man džiugu praleisti šią popietę su Jumis. Jūs, Brighton Parko lietuviai, pasižymite savo entuziazmu bei ryžtu ne tik nebėgti iš savo lietuviškos vietovės, ne tik jos neapleisti, o ją dvasiniai atnaujinti. Jūsų kolonija yra kitoms Amerikos lietuvių vietovėms pavyzdys kaip sulydyti antrosios emigracinės bangos lietuvius, vadinamus “dypukais”, su trečiosios bangos tautiečiais…be pykčių ir be nesantaikos—darote taip kaip turėtų būti daroma. Valio Jums ir Jūsų kolonijai!

Tam tikra prasme šiandien kalbėsiu labai neįprastai ir gal kai kam šokiruojančiai. Pristatysiu Jums kokia problema man labiausiai rūpi ir kas mano akyse yra vienintelė išeitis. Gal kai kas sakys, kad kalbu nevietoje, bet prašau laikytis lietuviško tolerantiškumo. Virš pusės tūkstantmečio mūsų kraštas pasižymėjo Europoje savo tolerantiškumu kitoms religijoms, kultūroms bei tautoms… Prašau šio lietuviško bruožo dabar neatsižadėti.

Susirinkome šiandien gerbti ne dieną kalendoriuje, bet naują gadynę tautos gyvenime, ne tik istorinį Lietuvos Tarybos Nepriklausomybės paskelbimą Vilniuje, o kenčiančios tautos šauksmą pasauliui. Ta diena buvo šimto dvidešimt trijų metų rezistencijos kulminacija tautos gyvenime, tautos kuri buvo Muravjovo kariama, Kražių skerdynėse žudoma, spaudos draudimo slegiama. Prašvitus laisvės spinduliams po 22 kūrybingų, kultūriniai klestėjusių metu, ši mūsų tauta vėl buvo Rainių miškelyje kankinama, Sibiro tundrose naikinama, Televizijos Bokšto aikštėje tankų traiškoma.

Vėl sulaukusi laisvės Kovo 11 dienos euforijoje, mūsų tautai gręsia visai naujas, visai nepatirtas egzistencijos pavojus. Mūsų tauta yra labai patyrusi fizinėse kovose su kankinimais ir persekiojimais, žudymais ir ištrėmimais, tardymais ir šaudymais. Tačiau vos pasišildė laisvės atokaitoje, mus jau yra apsupęs dar nematomas, neapčiuopiamas, nejaučiamas priešas. Tai yra kenksminga idėja, žalingas virusas. Tai yra globalizacija, kosmopolitiškumas, pan-europietiškumas, pilietiškumas. Šios idėjinės sąvokos yra užsivertusios ant Europos tautų kulturų ir gręsia troškinti ir dusinti mūsų tautos samonę ir jos egzistencijos reikšmę. Jau neretai Lietuvoje pasigirsta jaunų žmonių tarpe lozungas “Patriotas, idiotas”. Nesidomėjimas, išjuokimas, pasityčiojimas iš tautiškumo sąvokos griauna mūsų tautos gyvavimo prasmę. Ar žinome kaip kovoti prieš išjuokimą, pasityčiojimą, prieš apatiją, prieš nesidomėjimą? Praradus savo egzistencines prasmes, greičiau mus suklupdys kenksminga, žalinga idėja negu materialinis ginklas.

Yra neapsakomai svarbu, kad lietuvių tautoje, ne tik gimtinėje Lietuvoje, bet taip pat Amerikoje, Kanadoje, visoje lietuvių diasporoje būtų viena vienijanti lietuvių tautos sąvoka, vienas bendras supratimas, vienas bendras tautos tikslas - tai vienytų po visą pasaulį išsisklaidžiusius lietuvius ir padėtų užtikrinti mūsų gyvavimą ir ateitį. Vienas bendras supratimas padėtų ištirpinti skirtingus visuomeninius pergyvenimus per paskutinius dešimtmečius ir padėtų čia JAV vienyti antrosios ir trečiosios bangos lietuvius į vieną artimą šeimą. Tad pažvelkime ką mūsų garsiausi tautos filosofai yra teigę apie tautiškumą/lietuviškumą.

Garsiausias 20-ojo amžiaus lietuvis filosofas buvo prof. Stasys Šalkauskis, Nepriklausomoje Lietuvoje Vytauto Didžiojo Universiteto rektorius, Ateitininkų
Sąjūdžio žinomiausias ideologas bei lietuvių skautų ideologijos kurėjas. Šių laikų kosmopolitizmo “pop-kultūroje”, Šalkauskis būtų labai madingai apsiformines - studijos ne tik Maskvoje, bet ir Louvaine – Belgijoje bei Fribourge - Šveicarijoje; laisvai kalbėjęs ir rašęs ivairiomis kalbomis; tikras “Europos” žmogus. Šalkauskis teigė, kad tautos individai yra fizine ir dvasine prasme giminės, turintys bendrą supratimą ir bendrą misiją. Tautos individas tegali tapti viskuo kuo gali būti, tegali pasiekti savo aukščiausią potencialą ir tapti pilnutine asmenybe tik beveikdamas per savo tautą. Doriniai ir moraliniai principai vadovauja šiai tautos meilei, pagal Šalkauskį.

Kitas garsus 20-ojo šimtmečio lietuvis filosofas, kuris nagrinėjo tautiškumo reikšmę buvo dr. Juozas Girnius. Pasitraukęs į vakarus per Antrąjį pasaulinį karą, Girnius argumentavo, kad lietuvis, gyvendamas išeivijoje, kas dieną pasamonėje sprendžia ar priešintis nelietuviškai aplinkai ir toliau likti lietuviu. Apsisprendimas būti lietuviu tautiečiu tėvynėje yra kartais Lietuvoje nepastebiamas asmens gyvenime, nes Lietuvoje visiškai susiliejęs su kasdienybe, tačiau čia išeivijoje yra sąmoningas, dramatiškas, net prieštaringas. Nors Girnius pripažino, kad išeivijos visuomet anksčiau ar vėliau nutausta, filosofas teigia apie išeivija, jog “tiek ilgai gyvuosime, kiek patys norėsime”. Egzistencine prasme, žmogus turi laisvę spręsti ar būti lietuviu JAV ar Europoje, ar pasiduoti aplinkai. Tačiau Girnius tiki, kad tikroji asmens laisvė atsiekiama tiktai kai jis kovoja ir nepasiduoda aplinkai. Bekovodamas, žmogus atranda save laisve, o būdamas laisvas, jis save kuria. Tuo būdu, besipriešindamas amerikietiškai ar pan-europietiškai aplinkai, kovodamas būti lietuviu ir aktyviai kurdamas lietuvių kultūrą, asmuo pats save tobulina ir tik tada tampa laisvu. Girniui svarbiausia yra žmogus.

Žmogus yra svarbesnis už tautą, Lietuvą, išeiviją ar Europą. Išminčiai filosofai Šalkauskis ir Girnius gvildena tautiškumą iš filosofinės persektyvos. Ar yra kitų tautiškumo teorijų? Ar yra kitų būdų suprasti lietuvišką tautiškumą? Taip!

Yra a.a.Vacio Kuprio straipsnis “Laiškuose lietuviams” rašyto JAV 1973 m. Vacys Kuprys buvo mano Cicero ateitininkų moksleivių kuopos globėjas ir aš praleisdavau daug vakarų pas Kuprius, klausydamas jo mąstymų. Šiame straipsnyje, už kurią Kuprys laimėjo pirmąją premiją, autorius teigia, kad tauta yra Dievo sukurta su tikslu. Tauta, tai būdas palaikyti ryšį tarp Dievo ir žmonijos, tarsi susižinojimo priemonė, pvz., telefonas ar šių laikų internetas. Šalkauskis ir Girnius naudoja filosofiją ieškodami prasmės tautai, o Kuprys tos prasmės tautai atranda teologijoje. Šventasis Raštas yra teologinių tiesų apie Dievą, apie realybę ir apie mūsų egzistenciją šaltinis. Tautos krikščioniška reikšmė ir jos vaidmuo kaip bendravimo priemonė su Dievu labai aiškiai vaizduojama Dievo parinkimu Abraomą pradėti žydų tautą Senąjame Testamente. Dievas padarė sutarti su Abraomu, kad Jis palaikysęs ryšį su žmonija per šią žydų tautą, Jo išrinktąją tautą. Tad tautos bei tautiečio tapatybė nekeičiama – tai Dievo kūrinys. Asmuo gali nuspresti Dievo negarbinti per savo tautą arba pabėgti nuo savo tautos ir garbinti Dieva kitaip. Asmuo gali nutautėti ar gali Dievo iš viso negarbinti. Čia asmens pasirinkimas. Tačiau tas dieviškas telefonas, tas potencialus ryšys su Dievu per savąją tautą visuomet pasilieka. Atsitraukęs tautietis gali bet kada nuspręsti tą dieviską telefoną įjungti – tas mobilus“telefonas” net veikia už Lietuvos ribų, ar tai būtų tolimose džiunglėse ar dykumose.

Ka galvoti apie Kuprio teorija? Pirmiausia, ar galima per nebažnytinę, sekuliarinę Lietuvos valstybinę šventę, Vasario 16-tosios dieną kalbėti apie religija? Tai nemadinga nei Lietuvoje, nei Amerikoje – Bažnyčia ir valstybė atskiriamos pagal istorines Apšvietos Amžiaus idėjines sąvokas. Ar galime teologinius dėsnius nagrinėti per šį minėjimą? O kodėl ne? Kas neleidžia? Kiek iš mūsų tiki į Kristų? 90 – 95%? O jei tiek daug, kodėl negalime gvildenti šią temą? Kas mums draudžia? Kadaise draudė komunistai. Bet mes tikrai komunistų neklausome dabar ir tikrai nenorime jų argumentams pritarti. Gal čia yra žmonių kurie yra neapsisisprendę apie Dievą ir Kristų. Jei mes čia susirinkusieji turėtume penkias minutes iki savo mirties, tūrbūt, virš 95% mūsų, ar iš pamaldumo ar iš desperatiškumo, pradėtume maldauti Dievo
gailestingumo. Taigi, jei maldausime Dievo gailestingumo prieš pat mirtį, per paskutines ir užtat svarbiausias penkias minutes mūsų gyvenime, kodėl apie Dievą negalvoti dabar?

Kodėl negalime analizuoti mūsų tautos ir tautiškumo sąvokas iš krikščioniškosios perspektyvos? Ar mūsų visuomenė ar kultūra gali išsižadėti krikščionybės, kaip jos moralė sudaro pačią bazę moderniosios demokratijos etikos ir pagrinda europietiškos ir amerikietiškos visuomenių etikos kodeksų? Ar galime atskirti kultūrą nuo religijos, jei kiekviena garsi kultūra pasaulio istorijoje gyvavo tol kol ji buvo pagrindžiama religija ir kol ta religija buvo dinamiška ir praktikuojama? O jei nėra religijos, jei nėra krikščionybės, tai ar tauta yra pati aukščiausia vertybė? O jei tauta yra aukščiausia vertybė, tai tada viskas nusilenkia tautos labui – ar tada galime kitus skriausti ir net žudyti? Ne, tai fašizmas ir fašizmas mums visai nepriimtinas. O ar tauta ar tautiškumas yra daiktai? Ar galima juos paliesti? Ne. Pinigą ir auksą gali paliest, paimti, bet tai negalime daryti su tauta ar tautiškumu. Kai kuriems užsidegusiems lietuviams šioje salėje, lietuvybė yra tikresnė už pinigą, brangesnė už bet kokį auksą. Šitoje salėje yra žmonių kurie nemainytų lietuvybę uz milijardą dolerių. Ar milijardas dolerių suteikia prasmę gyvenimui? Aišku, ne! Ar lietuvybė duoda prasmę gyvenimui? Tai tikrai. O jei tautiškumas yra vertybė, kuriai vertybių sistemai ji priklauso ? Ar tauta ar tautiškumas iškrito iš dangaus? Aukščiausia vertybė turi būti Dievas ir tauta turi savo vietą šioje Dievu pagrįstoje vertybių sistemoje. Tad, prileidžiame, kad galime įtraukti Dievą į tautiškumo analizę ir yra pagrindo tai daryti.

Dabar, ką galvoti apie Kuprio teorija, kad Dievas sukūrė tautą ir, kad Dievas
Evangelijoje parenka žydų tautą kaip ryšio priemone tarp Jo ir žmonijos. Tai yra neginčijama teologinė sąvoka. Išrinktosios tautos sąvokos svarba yra nepaprastai jaučiama Senąjame Testamente, kuriame žodis 'tauta' pasirodo 406 kartus. O kaip su Kristumi ir Naujuoju Testamentu? Jei Dievas parinko žydų tautą kaip Jo išrinktąją tautą, ar Kristus pakeitė teisykles? Darydamas naują sandorą su žmonija, ar Kristus išjungė tautą? Ar Jis pakeitė šią unikalią bendravimo priemonę tarp Dievo ir žmonijos? Ar Kristus buvo revoliucionierius?

Ne, Kristus nebuvo revoliucionierius. Jis neatėjo griauti, jis atėjo atnaujinti. Mato Evangelijoje (5:17 – 18) Kristus prabyla – “Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti!” Naująjame Testamente žodis 'tauta' pasirodo 65 kartus. Paskutinėse Mato Evangelijos eilėse Kristus mums įsako – “Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami Juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios.”

Tauta, kaip ir krikščioniška šeima, yra šventa, fundamentali Kristaus pažinimo bei Dievo garbinimo priemonė. Kaip aiškiai rodo Senasis Testamentas, tauta (žydu) buvo ne žmonių sukurta, o Dievo - viena iš paties Dievo parinktų esminių bendravimo priemonių tarp Jo ir Jo kūrinio-žmogaus. Dievo Tėvo nustatytos šventos tautos reikšmės Kristus ne tik nepanaikino, bet sustiprino, įsakydamas savo apaštalams skelbti Kristaus naują žinią tautoms ir jų apaštalavimo misiją vykdyti per tautas. Švento Pauliaus apaštalavimas irgi vyko per tautas, tuo būdu parodydamas, kad tauta ir toliau pasilieka unikali Dievo ir žmonijos bendravimo priemonė po Kristaus mirties ir prisikėlimo.

Aišku, asmuo gali pasirinkti atsižadėti savo tautos ir nutautėti - nutraukti savo ryšius su Dievu ir Kristumi per tautą, taip kaip žmogus irgi gali nuklysti ir atsižadėti Dievo.

Tačiau, tauta toliau pasilieka Dievo unikalus kurinys. Šis teologinis tautiškumo supratimas, pagrįstas Šventąja Evangelija, atsako į klausimus kas yra tauta, kokia yra jos prasmė, kokia yra jos užduotis. Šiame išaiškinime tautiškumas nėra koks izoliuotas principas, o dalis plačios dorinių vertybių sistemos.

Šioje sampratoje tautos tikslas yra tarnauti Dievui, žmonijai ir savo tautos broliams ir seserims. Fašizmas neįmanomas. Šioje teorijoje tautiškumas yra dora, tyra, šventa, siektina vertybė, kuri savaime tarnauja kitiems. Tokio bendro supratimo priėmimas ir pasisavinimas išeivijoje ir Lietuvoje vienytų mūsų visus tautiečius į vieną, šventą, Dievo baimingą tautą, duotų giliausią prasmę mūsų tautos egzistencijai ir pastotų kelią globalizacijos, kosmopolitizmo, pan-europietiškumo skystumams. Siūlau mums visiems
šią tautiškumo sąvoką pasisavinti ir jos dvasioje gyventi. Ačiū.

Dr. Petro Vytenio Kisieliaus kalba skaityta 2005. 2. 20
Brighton Parko Lietuvių Bendruomenės Vasario 16-osios dienos minėjime

atnaujinta: 2006-06-02

Rankraščiai taisomi redakcijos nuožiūra.

Bendradarbių pasirašyti straipsniai nebūtinai reiškia redakcijos ar tinklavietės leidėjo nuomonę.

Tinklavietė nėra atsakinga už atspausdintos informacijos tikslumą.

Tinklavietės leidėjas yra Šiaurės Amerikos Ateitininkų Taryba.