kun. dr. Kęstutis A. Trimakas
Knygų trilogija apie Dievo nužudymą
Dievo vieton pastato Visagalį Autoritetą
Buvo laikas, kada žmonių patirtis ir išmintis buvo perduodama vaikams pasakomis. Prasiplėtus astronominiam akiračiui į beribes erdves, šiuolaikiniai pasakojimai, net prasidėję dabartimi, nesibaigiančiai tęsiasi ateitį pramatančiose vizijose. Autoriai neišvengiamai viską sudeda pagal savo pasaulėžiūrą, kurioj didelį vaidmenį vaidina jų suformuotas atsakymas į klausimą: iš kur ir kurlink visata, kokios jėgos lenkia visatos rutuliojimąsi ir koks žmonių vaidmuo joje.
Fantastines alegorijas mistinėje šalyje, būtent The Chronicles of Narnia (Narnijos kronikas), sukūrė krikščionių rašytojas airis Clive Staples Lewis (1898-1963). Didelį dėmesį sulaukė pagal knygą neseniai susuktas filmas, rodytas ir Lietuvoje.
1995 m. Anglijoje pasirodė nauja knyga The Golden Compass (Auksinis kompasas), kurią sekė kitos dvi (1997 ir 2000), tuo sudarydamos trilogiją, pavadintą His Dark Materials (Jo tamsios materijos). Knygos buvo įvertintos keliomis premijomis. 10 milijonų išpirktų knygų rodė jų populiarumą. Filmas, susuktas pagal pirmąją knygą, pradėtas rodyti JAV 2007 metų gale. Interneto reklamoje, šalia anglų kalbos, naudojamos kelios kitos kalbos liudija, kad knygos ir filmas netrukus pasirodys kituose kraštuose, spėjama -- ir Lietuvoje.
Autorius
Trilogiją parašė Oksforde literatūrą dėstęs anglas Philips Pullmanas, gerai susipažinęs su John Miltono (1608-1674) litaratūriniu veikalu The Paradise Lost (Prarastasis rojus, 1667). Iš Pullmano pastabų aišku, kad jis savo fantazija norėjo pralenkti šį šėtono sukilimą prieš Dievą vaizduojantį veikalą. Ir ne tik pralenkti, bet, kaip prieš keletą metų išsireiškė, sugriauti krikščionybę iš pamatų. Jis prisipažino, kad jo knygos yra apie Dievo nužudymą (interviu, Sydney Morning Herald, 2003 12 13).
Pullmanas neslepia savo antagonizmo religijai. Nors viešuose interviu pokalbiuose jis pripažįsta religinių vadovų, tokių kaip Jėzus ir Buda, moralinę pažangą, tačiau pabrėžia, kad didžiausios niekšystės buvo įvykdytos jų pasekėjų. Kiek daug milijonų žmonių buvo užmušta religijų vardu. Jis ypač piktinasi organizuotos religijos įsigalėjimu: Kur tik matai organizuotą religiją, ir kunigystę, ir galią, ten matai žiaurumą, ir tironiją, ir priespaudą. Vis dėlto tų teiginių jis nepagrindžia faktais.
Susipažinus su šios trilogijos knygomis, tenka ne tiek žavėtis knygos vaizduotės sukurtomis fantazijomis, kiek skaičiuoti išrikiuotus argumentus prieš Dievą, Bažnyčią, religiją bei krikščionybę. Knygose atsiskleidžia visas ateistinių argumentų arsenalas: jo knygose jis tirštėja. Sutelkti argumentai neatlaiko kritikos.
Apverstas pasaulėvaizdis
Trilogijos autoriui Pullmanui padarė įtaką kiti du anglų rašytojai: William Blake (1757-1827) ir jau minėtas John Miltonas. Pirmasis kėlė vaizduotės laisvę prieš proto varžtus. Antrasis savo poemoje The Paradise Lost (Prarastasis rojus, 1667 m.) žavėjosi sukilėliu Šėtonu, nors nepateisino jo maištaujančio elgesio prieš Dievą. Pullmanas susigundė viską apversti aukštyn kojom. Jis sukūrė blogą Dievą -- despotą ir tironą, teisius sukilėlius prieš jį, geras raganas (ne jos grobia vaikus, bet pagrobtus vaduoja), gerus demonus (žmonėms jie kaip angelai), blogą Bažnyčią (ji grobia vaikus) ir žmones pavergusią religiją.
Šiandien pasisekimo sulaukia tos temos, kurios atitinka šių laikų žmonių nuotaikas, nuomones bei laikyseną. Šios pasižymi individualizmu (laisvas individas yra visko matas), reliatyvizmu (viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio; pastovios tiesos nėra). Reliatyvistai nemėgsta autoriteto, tačiau keistoka, kad pats jų požiūris tampa nekvestionuojama tiesa; ją popiežius Benediktas XVI vadina reliatyvizmo diktatūra). Philips Pullmano knygose dominuoja ši dvasia.
Supažinus su Pullmano knygų siužetu ir jo pateiktais religijos įvaizdžiais, paaiškės, ko ir kaip jis sieka.
Trilogijos siužetas.
Ant dvylikametės Lyros (tariama -- Lairos) pečių susikrauna didelė našta. Ji sužino, kad jos žaidimų draugą pagrobė Magisteriumas (Bažnyčios autoritetas) eksperimentams. Į jos rankas patenka auksinis kompasas, kurio pagalba ji sužino praeities ir ateities paslaptis. Laipsniškai jai aiškėja reikalas priešintis Dangaus Karalystės viešpačiui Visagaliam Autoritetui (Dievo įvaizdis). Bažnyčia yra tos karalystės įkūnijimas vaizduojamame pasaulyje. Visatoje formuojasi dvi priešingos jėgos: visatą pavergusio Visagalio Autoriteto šalininkai ir sukilėliai. Lyros tėvai yra priešingose pusėse: šaltakraujė Mrs. Couler tarnauja Magisteriumui kaip vaikų eksperimentų vadovė, o lordas Asriel, atskleidęs kosminių Dulkių paslaptį (iš jų susiformuoja sąmoningos, bet neamžinos būtybės), linksta prie sukilėlių. Lyra, kaipo Naujoji Ieva, pasiryžta išgelbėti pagrobtą draugą bei kitus vaikus ir sunaikinti Visagalį Autoritetą. Jai padeda jos demonas (stipruolis lokys, simbolizuojantis gaivalingą jėgą), panašaus amžiaus vaikinukas Will Parry (su Lyra jis sudaro naujos žmonijos porą), geros raganos, egiptiečiai ir kiti. Po nuostabių nuotykių Lyrai pasiseka išgelbėti pagrobtus vaikus ir sunaikinti susilpnėjusį Visagalį Autoritetą. Atsiveria galimybė sukurti demokratišką Dangaus Respubliką.
Pullmano įvaizdžiai
Visagalis Autoritetas. Pullmanas Dievo vieton pastato Visagalį Autoritetą. Žodis Autoritetas naudojamas neatsitiktinai. Reliatyvizmu užsikrėtusiuose sluoksniuose autoritetas nevertinamas, kompromituojamas, net pajuokiamas, nes absoliučios tiesos nėra. Pavadinti aukščiausią būtybę Autoritetu tiesos, kurios nėra, reiškia nesąmonę. Tas pat yra su tuo, kuris vadinasi Visagaliu. Pullmanas tepripažįsta erdvės Dulkių materiją, iš kurios susiformuoja sąmoningos būtybės, kurios nėra amžinos: jos disintegruoja. Vadinti Visagaliu būtybę, kuri anksčiau ar vėliau disintegruos, taip pat yra nesąmonė. Mes teigiame, kad, pasistatęs kortų namelį, Pullmanas jį nugriauna. Pullmanas sako, kad Dievo nėra.
Magisteriumas. Magisteriumas, mokomasis Bažnyčios autoritetas, valdo žmones, naudodamas inkviziciją, degindamas eretikus ir medžiodamas raganas. Prie šių valdžią užtikrinančių priemonių Pullmanas prideda savo išradimą, būtent: Magisteriumas grobia vaikus ir eksperimentuoja su jais; atskirdamas juos nuo jų demonų, nori žmones nuo mažens padaryti jam visiškai pavaldžius. Jis laiko žmones tamsoje neleidžia jiems naudotis mokslu nei patirti malonumų (žinoma, ypač lyties, kurios Pullmano vaizduojami laisvės sekėjai nestokoja). The Golden Compass filmo direktorius Chris Weitz pripažino, kad Pullmano knygose Magisteriumas yra nuo savo šaknų laukiniškai nuklydusios katalikų Bažnyčios versija. Jis sako, kad filme tą įvaizdį jis pakeitė (matę tą filmą, sakome: na, ne visiškai!).
Krikščionybė klaida? Pullmanas prisipažįsta, kad vaikystėje jis buvo savo senelio, anglikonų dvasininko, įtakoje, bet vėliau tapo ateistu. Atrodo, kad trilogijoje jo nuomonę išreiškia iš vienuolyno išstojusi Marija Malonė: Krikščioniškoji religija yra labai galinga ir įtikinanti klaida, -- tai viskas. Knygose yra parodomas šios eksvienuolės išsilaisvinimas iš krikščioniškos moralės.
Pullmanas nesvarsto nei kilnaus krikščionybės turinio, nei Kristaus ir jo mokslo artimo meilės, išlaisvinimo iš blogio varžtų ir kt. Vis dėlto savo veikale simboliais jis pavaizduoja krikščionybės varžtus. Štai filme: stipruolis lokys (žmogiško gaivalingumo simbolis), nugalėtas, susitaiko su savo likimu: nešioja žmonių uždedamus krovinius, už tai tegaudamas atsigerti svaigalų. Įkvėptas Lyros išsivaduoti, jis visa jėga prasiveržia pro jį supančią sieną, ant kurios priekio keturių evangelistų ženklai. Simbolizmas aiškus: Evangelijos yra būtybes pavergianti siena, kuri turi būti sutrupinama, kad iš jos išsilaisvintų. Tokį simbolį taip antagonistiškai panaudojęs Pullmanas pasirodo esąs beraštis krikščionybės versmės -- Evangelijos atžvilgiu.
Išvados
1. Priešreliginė propaganda. Paties Pullmano prisipažinimu, priešreliginiais tikslais jo parašytoje knygų trilogijoje His Dark Materials (Jo tamsios materijos), kuriose sukarikatūrinamas Dievas, Bažnyčia, krikščionybė ir bendrai religija, neverta skaityti suaugusiems, o tuo labiau vaikams. Vietoj jų rekomenduojame Clive Staples Lewis krikščionišką veikalą The Chronicles of Narnia (Narnijos kronikas).
2. Ne vien fantazija. Nors Pullmanas kartais teisinasi, kad jo knygų trilogija yra tik fantazija, tačiau jo anksčiau išreikštas tikslas sugriauti krikščionybę iš pamatų, jo naudojami religijos ir specialiai krikščionybės simboliai rodo, kad, savo knygas apkaišęs argumentais ir simboliais, jis naudoja fantaziją nuteikti skaitytojus ir tuo labiau vaikus prieš religiją.
3. Plokščias pasaulis. Pullmanas piešia labai plokščią pasaulį. Pagal jį, blogi yra tik tie, kurie valdo Bažnyčią, o per ją žmones. Geri tai tie, kurie, sužinoję apie Bažnyčios blogį, apsisprendžia Bažnyčią sunaikinti ir jos pavergtuosius išlaisvinti. Net vaikai mato, kad yra blogio aplink, kuris nieko bendro neturi su Pullmano piešiama Bažnyčia.
4. Apgauta herojė. Nors tikrai spontaniškai galime žavėtis trilogijos heroje dvylikamete Lyra, jos ryžtu vaduoti pagrobtus vaikus ir visą visatą iš blogio, bet tenka apgailestauti, kad Lyra yra jos pačios kūrėjo Pullmano apgauta jo pavaizduotu netikru, iškreiptu pasaulėvaizdžiu, o taip pat ir Dievavaizdžiu: To kitus atjaučiančio žmoniškumo, kuriuo ji vadovaujasi, apsčiai turi tikri krikščionys, -- tokie kaip Pranciškus Asyžietis, Teresė Lissieux, Teresė iš Kalkutos, vaikų globėjas Jonas Bosko ir daug, daug kitų.
5. Apvogta krikščionybė. Tam tikra prasme, Pullmanas apvagia krikščionybę, paneigdamas ją įkvepiant žmones herojiškiems darbams, kaip tai žavėdamasis pripažino amerikietis mąstytojas, Hartfordo profesorius William James: Religinio išgyvenimo puikiausi vaisiai yra geriausia, ką istorija gali parodyti... Meilės, pasišventimo, pasitikėjimo, kantrybės, drąsos aukščiausi skrydžiai, kuriems žmogaus prigimties sparnai bet kada yra buvę išskleisti, yra įvykdyti dėl religinių idealų (The Varieties of Religious Experience, 1958, p. 207).
6. Filmas. Filmo direktoriaus Chris Weitz teigimu, filmas The Golden Compass yra sušvelnintas. Tikimasi, kad šia labai ribota metamorfoze filmas sulauks daugiau žiūrovų, kurie bus palankiau nusiteikę pirkti knygas, pagal kurias filmas pastatytas. Vis dėlto ir filme (kaip šiame straipsnyje pavyzdžiais parodėme) yra pakankamai antireliginės propagandos, kuri gali neigiamai paveikti silpnai tikinčiuosius. Apsisprendusiems eiti to filmo pažiūrėti naudinga prieš tai plačiau su problemomis susipažinti, o su jaunesniais apie tai prieš ir po padiskutuoti.
7. Kabliukas. Matosi, kad Pullmanas nori kurti bedievę visuomenę. Jo knygų interneto svetainėje su jo pasaulėžiūra susipažinusiems yra siūloma, užpildžius trumpą anketą, užmegzti nuolatinį pokalbį su jų asmeniniu (pagal anketos duomenis parinktu) demonu.