Šiluva ir ateitininkai
Istorinis ir dvasinis sąryšis
1608-1910-2008
Kęstutis A. Trimakas
Pasvarstysime Švč. Marijos su Kūdikiu apsireiškimą Šiluvoje ir šio fakto reikšmę ateitininkijos sąjūdžiui. Svarstymų kelrodžiai: 1608 ir 1910 metai. Svarstymų planas: 1) įvykiai, privedę prie apsiprendimo metų (1608 ir 1910); 2) kritiški apsisprendimo metai ir 3) tų apsisprendimų padariniai. Išvadose pastebime, kad tarp Šiluvos apsireiškimo ir ateitininkijos sąjūdžio yra istorinis ir dvasinis ryšys. Paskutinis ir mums svarbiausias klausimas: ar mums, ateitininkams, 2008 metai gali būti apsisprendimo metai?
ŠILUVA 1608
Faktai, privedę prie reikalo apsispręsti
Žemaičių krašto žmonės buvo pakrikštyti 1413 metais Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto rūpesčiu. Katalikų tikėjimas ėmė prigyti. Pirmą katalikų bažnyčią žemaitiškoje Šiluvoje 1457 metais pastatė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto (mirusio 1430 m.) artimas bendradarbis Petras Gedgaudas. 1608 metais toje vietoje katalikų bažnyčios nebebuvo. Kažkas buvo pasikeitę labai drastiškai...
Pasikeitusi padėtis buvo ne tik Šiluvoje, bet ir visame Lietuvos krašte, kurios gyventojai valdovų Jogailos ir Vytauto rūpesčiu buvo pakrikštyti XIV-XV šimtmečių kaitoje. XVI šimtmetyje Vakarų Europoje 1517 metais buvo pradėta Martyno Liuterio reformacija. Jos mokslą į Lietuvą atnešė vakarų Europos aukštąsias mokyklas lankę didikų vaikai. Šie ponai, tapę liuteronais ar kalvinais, pagal to laikmečio dėsnį cuius regio eius religio (kieno valdžia, to ir religija) jų žemėse esančius žmones vertė priimti jų naują tikėjimą, o katalikų bažnyčias nugriovė arba jas pavertė protestantiškomis. Kadangi nebebuvo pripažįstamas vienos Bažnyčios mokomasis autoritetas, naujai skelbiama krikščionybė susiskaldė, paplito įvairūs aiškinimai; pavyzdžiui, arijonizmas (tai IV šimtmetyje gyvenusio Arijaus mokslas, kad Jėzus Kristus nėra Dievo Sūnus; jo mokslą Bažnyčia pasmerkė IV šimtmetyje; žr. Stasys Yla, Šiluva Žemaičių istorijoje, 2007, psl. 67-71), menonitizmas (neigė Kristaus įsikūnijimą ir gimimą iš Marijos; psl. 71), judaizmas (labiau laikėsi Senojo Testamento: nepripažino Švč. Trejybės nei Jėzaus Mesijumi; žymiausia jos sekėja ir rėmėja buvo Radvilo Juodojo duktė, ištekėjusi už Padolės vaivados Maleckio; psl. 71). Lietuvoje buvo 72 sektos (psl. 72). Eiliniai žmonės pasimetė, tarp savęs ginčijosi dvasiškiai. Atšalo tikėjimas.
Pasimetė pats Lietuvos kalvinistų vadas kancleris Radvilas Juodasis. Savo sūnui ir pramatytam savo įpėdiniui Kristupui jis rašė: Aš esu taip sumaišytas dėl mokslų ir mokytojų skirtybės, kad visiškai nebežinau, kuo reikia tikėti. Tu ieškok pats sau patarimo (psl. 72-73).
1608 apsisprendimo metai: iššūkis Šiluvoje
1608 metais Šiluvoje apsireiškė Švč. Marija su Kūdikiu ant rankų. Ji pasirodė pievoje beganantiems vaikams. Apie tai sužinojo aplinkiniai žmonės ir kalvinų pastorius. Kitą dieną ji vėl pasirodė. Ji verkė. Pastorius paklausė, ko ji verkianti. Ji atsakė: Kadaise čia buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama. Tai tariusi ji pradingo.
Atrodo, kad pastorius visu tuo reiškiniu nepatikėjo. Kiti išsiaiškino, kad šioje vietoje buvo katalikų bažnyčia. Labai senas aklas senelis prisiminė, kad ten buvo užkasta dėžė su tos bažnyčios daiktais: Švč. Marijos paveikslas, liturginiai rūbai, nuosavybės dokumentai. Atvestas į tą vietą, senelis staiga praregėjo ir parodė tą vietą. Dėžė buvo atkasta ir tie daiktai rasti.
Apsisprendimo padariniai
Įsitikinusieji Švč. Marijos ir jos Kūdikio apsireiškimu Šiluvoje pakluso. Ėmė stipriau tikėti Dievą, Jo Sūnų, Jį garbinti. Jie pajuto, kad Dangus jais rūpinasi. Tad ir jiems parūpo Dangus.
Reformacijos idėjų maišaties paveikto Lietuvos kalvinų vado Radvilo Juodojo vyriausias sūnus ir įpėdinis Kristupas paklausė tėvo: studijuodamas Šveicarijoje ieškojo tiesos, įsitikino katalikų tikėjimo tikrumu; grįžęs Lietuvon, 1567 metais perėjo į katalikybę ir tapo uoliu katalikybės veikėju. Į katalikybę perėjo ir kiti Radvilo Juodojo sūnūs. Vienas jų, Jurgis, tapo katalikų vyskupu ir kardinolu. Kunigaikštis Merkelis Giedraitis tapo kataliku ir vėliau vyskupu. Katalikų tikėjimą priėmė Augustinas Rotundas (1572), Leonas Sapiega (1586), Tiškevičiai, Galeckiai, Zavišos ir kiti (žr. psl. 77-81). Jų ir kitų apsisprendimas tikėti ir pagal tą tikėjimą gyventi ir veikti atnešė gausių vaisių.
Daug prisidėjo ir jėzuitai: pirmieji atvyko iš vakarų Europos; vėliau atsirado ir pašaukimų Lietuvoje. Jie atsisuko į liaudį: ją mokė gimtąja kalba, o taip pat seminarijose ruošė naują kunigų kartą, o aukštoje mokykloje naują didikų kartą.
BUNDANTI LIETUVA 1910
Faktai, privedę prie reikalo naujai apsispręsti
Prabėgo trys šimtmečiai. Lietuva išgyveno daug permainų. Po Švč. Marijos apsireiškimo Šiluvoje dvasinė padėtis kurį laiką gerėjo, bet neilgam. Vidiniai didikų kivirčai, kaimyninių valstybių kišimasis, karai, maro metai, net badas, alino kraštą ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Plotu didelė, bet viduje visiškai silpna valstybė buvo kaimynų padalyta. Lietuva tapo caro Rusijos dalimi. Okupuota, spaudžiama, rusinama. Liaudis sunkiai, bet išliko lietuviška, išlaikė tradicinę katalikybę. Tai toli gražu dar nebuvo tai, ko norėjo Švč. Marija Šiluvoje.
Caro valdžios varžtams atsileidus, kai kurie jaunos kartos lietuviai ėmė studijuoti užsienio aukštose mokyklose. Rusijoje jie buvo labiau paveikti laisvamanybės, netikėjimo kryptimi; vakarų Europoje bent dalis išliko sąmoningais katalikais. Pradžioje kairieji pasirodė gerokai veržlesni. Buvo pavojus, kad jie, progai pasitaikius, ims vadovauti tautai ir pasuks ją į kairę.
1910 metų apsisprendimas: ateitininkai
Katalikai studentai ėmė burtis vakarų Europoje, ypač Louvaine, o moksleiviai Lietuvoje, ypač Kaune. Kitiems pritariant, katalikai studentai Louvaine 1910 metais įsteigė sąjungą, kuri ir yra laikoma ateitininkijos pradžia. Idėja persimetė į Maskvą. Ten studijuojančiam Pranui Dovydaičiui buvo pasiūlyta redaguoti katalikiškai moksleivijai skirtą Draugijos laikraščio priedą. Priedas buvo pavadintas Ateitimi. Įkvėpimo ir neabejotinai Dievo malonės paveiktas, Dovydaitis per vieną naktį parašė ateitininkų sąjūdžio ideologinę deklaraciją.
Dovydaitis tam ypač tiko todėl, kad, studijuodamas Maskvoje, daugiau negu kas kitas, susidūrė su kairėn pasukusiais lietuviais studentais. Jis patyrė laisvamanių studentų pasipriešinimą Kristaus mokslui. Norėdamas tai atsverti, jis pats tvirtai apsisprendė už Kristų, kartu trokšdamas, kad katalikiškoji moksleivija, burdamasi apie Ateitį, taip pat stipriai apsispręstų: 1) pripažintų Dievą, 2) siektų atnaujinti visa Kristuje, (užleistų save Kristui: nebe aš, bet Kristus gyvas manyje) ir 3) priklausytų gyvojo Dievo Bažnyčiai.
Ateityje vėliau buvo teigta: Dovydaitis išėjo ginti Kristų, krikščionybę... nuo antikristiškų puolimų (1935, nr. 11, psl. 467-468). O Ateitininkų vadove kun. Stasys Yla rašė: Ateitininkai priėmė tikėjimą su visu dogminiu, doriniu ir kultiniu turiniu (...) Ateitininkų kelias buvo derinti Dievo ir žmogaus veikimą, siekant visa atnaujinti Kristuje Dievažmogyje (psl. 34).
Apsisprendimo padariniai
Jaunos kartos apsisprendimas burtis ir steigti ateitininkų sąjūdį atnešė nemaža vaisių: 1) nepriklausomybės metais plėtojo tautoje katalikybę ir 2) bent jos dalį padarė atsparesnę naujam išbandymui sovietmečiu atsispirti kovingam ateizmui.
Dvasinis-istorinis sąryšis
1608 metais Švč. Marijos ir jos Kūdikio apsireiškimas yra aiškiai religinio-dvasinio pobūdžio, tačiau jis taip pat buvo istorinės reikšmės, nes ji palygino tai, kas buvo ankščiau, su tuo, kas buvo dabar. Verkdama Motina pasakė, kad jos Sūnus, anksčiau šioje vietoje garbintas, nebebuvo garbinamas. Dabar čia žmonės tik arė ir sėjo, t. y. buvo užsiėmę vien žemiškais reikalais. Istorinė-dvasinė padėtis pasikeitė ne tik Šiluvoje, bet ir visoje Lietuvoje (trupėjo ne tik reformacija; sumenko ir katalikų tikėjimas).
1910 metais po caro valdžia esančioje lietuvių tautoje padėtis buvo dvilypė dvasiniu požiūriu: vieni studentai pakrypę į laisvamanybę, su materialistine pasaulėžiūra, nepripažįstantys nei Dievo, nei Kristaus. Kiti studentai -- įsitikinę Dievo buvimu, pripažįstantys Jį ir Kristų. Pastarieji, pramatydami, kad visa tauta, vadovaujama vienokios ar kitokios pasaulėžiūros mokslus užbaigusios kartos, stipriai pasuks viena ar kita linkme. Mokslus einanti katalikiškoji jaunoji karta apsisprendė kurti ateitininkų sąjūdį, kad galėtų lenkti tautos ateitį į Dievą.
Ateitininkų vardu Dovydaitis taip apibūdino ne tik Lietuvos, bet ir visos žmonijos padėtį: mes išvydome, kad visas šiandieninės žmonijos gyvenimas yra reginys kovos tarp tikėjimo ir netikėjimo, tarp teizmo ir ateizmo, tartp natūralizmo ir apreiškimo, tarp krikščionybės ir jos priešų (...) mūsų gadynėje daugelis atsisako nuo gyvojo Dievo, nuo Dievo-Kristaus ir Jo tiesos (Ateitis, nr. 1, psl. 6 ir 11). Štai kur Dovydaičio žvilgsnis sutampa su Šiluvoje pasirodžiusios, ant rankų Kūdikį laikiuosios Motinos žvilgsniu. Štai kur slypi istorinis-dvasinis sąryšis tarp Šiluvos apsireiškimo ir ateitininkijos sąjūdžio įkūrimo.
Lietuvos istorija nesibaigė. Ji tęsiasi, sukeldama naujus iššūkius. Kilnių apsisprendimų sukeltas istorinis-dvasinis sąryšis nebūtinai laiko tėkmėje nutrūksta. Tačiau jį tenka atnaujinti naujais apsisprendimais, kad jis išliktų gyvas ir veiksmingas.
LIETUVA IR IŠEIVIJA 2008
Iššūkis, laukiantis atsakymo ir apsisprendimo
Šiais 2008 metais sutampa 400 metų Šiluvos apsireiškimo sukaktis su ruošimusi švęsti 100 metų ateitininkijos įkūrimo sukaktį 2010 metais.
Tauta po sovietmečio jau kuris laikas yra kryžkelėje, ryškiai ignoruojanti ir net atmetanti Dievą, įtaigojama nukrikščionėjusio vakarų pasaulio, traukiama žemės link. Vėl reikia labai stiprių, tampriai suburtų, organizuotų pastangų. Ir vėl tęsiasi istorinis-dvasinis sąryšis tarp to, kas buvo 1608 ir kas buvo 1910 metais, ir kas vyksta šiuo metu, 2008 metais.
Ar mes, ateitininkai, išgirsime Šiluvos Marijos su Kūdikiu ant rankų balsą? Ar atsiliepsime, kaip atsilieptų Pranas Dovydaitis, Adelė Dirsytė ir kiti?